Draugaujame jau 10 metų, nejaučiu susidomėjimo savo partneriu

0 (0)

Kreipiuosi su prašymu padėti, patarti dėl esamos situacijos su vaikinu.  Esu 27 metų mergina, su draugu draugaujame jau 10 metų. Šiuo metu santykiuose nejaučiu susidomėjimo savo partneriu, jaučiu jam apatiją,  bendraujame daugiau draugiškai, nei pora, be to gyvename skirtinguose miestuose ir aš turbūt net nenorėčiau gyventi kartu, nors taip buvo ne visada. Aš žinau, kad jis mane tikrai myli, planuoja kurti šeimą ir tą norėtų padaryti jau greitu metu. Tuo tarpu aš nebenoriu su juo šeimos  šiuo metu, jis tą žino. Tačiau bendrai kalbant, santuokos ir šeimos norėčiau, bet ne su juo. Dažnai būdama su juo vistiek jaučiuosi vieniša, manau, kad mus (o gal tik mane) kartu laiko pripratimas ir baimė likti viena ir nieko taip ir nesusirasti. Taip tęsiasi jau maždaug metus.  Matomės retai, daugiau bendraujame telefonu, galbūt nusistovėjo rutina.  Bandžiau užbaigti šiuos santykius, bet jie jam labai svarbūs, o be to, per 10 metų žmogų tikrai pažįsti, nusileidau, pagailėjau, ir toliau  bendraujame, nors viduje nejaučiu tų jausmų kurie buvo anksčiau. Patarkite, ką daryti dėl tokios situacijos, ar jausmai gali grįžti, ar tiesiog pasiduoti inercijai ir bendrauti toliau. Gal tai nebuvo meilė,  jeigu draugystė man nusibodo? Ar verta kažką keisti, ar jausmai gali sugrįžti? Be to, esu iš tų žmonių, kuriems sunku spręsti savo problemas, kurie stengiasi nuo jų bėgti.

Giedrė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė

Sveika, Giedre,

Perskaičius Tavo laišką jaučiu Tavo išgyvenamą pasimetimą dėl esamos santykių su vaikinu situacijos. Rašai, kad jau 10 metų draugaujate, tačiau pastaruosius metus jūsų santykiai pasikeitė. Pastebiu, kad santykius su vaikinu labiau esi linkusi vadinti „draugiškais“, nei romantiniais poros santykiais. Skaitydama tavo laišką jaučiu Tavo atitolimą savo partnerio atžvilgiu, „šiuo metu nejaučiu susidomėjimo savo partneriu, jaučiu jam apatiją“. Turiu pastebėti, kad 10 metų yra pakankamai ilgas laiko tarpas santykiui kurti ir auginti. Norisi paklausti, kas įvyko prieš metus laiko, kad šiandien jūs abu esate tokioje situacijoje? Kitaip sakant, ką jūs tokio abu darėte ar nedarėte, kad atėjote iki tokios santykių padėties?

Rašai, kad vaikinas greitu metu norėtų kurti su Tavimi šeimą, sakai, žinanti, kad jis Tave myli. Tačiau suprantu, kad Tavyje yra didelis pasipriešinimas tam, kur Tavo vaikinas tave „kviečia“. Tavo žodžiuose „aš nebenoriu su juo šeimos“, „aš turbūt net nenorėčiau gyventi kartu“ girdžiu abejonę. Skaitant kyla jausmas, kad kažkuri Tavo asmenybės dalis jaučia ryšį su vaikinu ir sako „taip“, bet yra ir kitos asmenybė dalys, kurios sako „ne“. Norėčiau pakviesti pasigilinti į tai, kas sudaro „ne“. Kas Tau konkrečiai nepatinka, netinka jūsų santykyje ar vaikino elgesyje? Panašu, kad tai Tau svarbu, tai yra kažkas, be ko Tu negali kurti šeimyninio santykio su juo. Atsakius sau, ko Tau trūksta galima bandyti ieškoti, kaip galima (arba negalima) santykyje tai sukurti ugdant save bei komunikuojant tarpusavyje su partneriu, nuoširdžiai išsakant kas tavyje vyksta. Kartais būna taip, kad patiriame neigiamus jausmus, juos slopiname, kaupiame, neišsakome tinkamais būdais savo partneriui, nesprendžiame situacijų, kurios mus skaudina, kol galiausiai susikaupę jausmai, lyg debesis užtemdo tuos šiltus jausmus ir tai kas jus abu sieja. Norisi pakviesti Tave atsigręžti į save ir į tai ką jauti. Paklausti savęs apie kokius Tavo poreikius jie praneša. Kaip tu gali patenkinti šiuos savo poreikius?

Į santykius galima žvelgti įvairiai. Kiekvieni santykiai mus kažko moko, tad pasirenkant juos nutraukti svarbu būti sąžiningu su savimi ir paklausti savęs: ar nėra taip, kad aš nuo kažko bėgu. Jeigu taip, tai tokiu atveju mes kartosime tas pačias mąstymo, elgesio klaidas ir kituose santykiuose. Santykiai yra lyg gyvas augalas. Jeigu norime, kad augalas išsiskleistų visu savo potencialu reikia rūpesčio, atidumo, meilės. Turime pažinti augalo prigimtį, kokių sąlygų jam reikia: kiek vandens, kiek saulės šviesos, kokios oro temperatūros, kokios žemės, trąšų. Kalbu apie savo partnerio pažinimą, o taip pat ir savęs pažinimą santykyje su savo partneriu. Santykių kūrime dalyvauja abu žmonės. Susitikę jie turi galimybę sužydėti, tačiau tai nevyksta savaime. Abu partneriai turi galią prisidėti prie santykio, partnerio bei savęs augimo arba nykimo kiekvieną dieną. Skaitant apie dabartinę Tavo santykių padėtį suprantu, kad kažkuris iš Jūsų, o galbūt abu nustojote dėti pastangas auginant Jūsų ryšį. Norisi paklausti kada ir kaip tai įvyko? Ar Tu jautiesi turinti atsakomybę puoselėti santykį? Ar padarei viską ką galėjai, kad santykis žydėtų? O jeigu ne tada nuoširdžiai kviečiu pasižiūrėti dėl ko, kas Tave stabdo nuo to?

Užsimeni, kad „esu iš tų žmonių, kuriems sunku spręsti savo problemas, kurie stengiasi nuo jų bėgti“. Remdamasi tuo kyla mintis, kad bėgant nuo problemų ir jų sprendimo iš tiesų bėgame nuo savęs, nuo savo jausmų. Kuo ilgiau bėgame tuo stipriau atsiribojame nuo savo vidaus. Tad po kurio laiko gali būti, kad jaučiamės pasimetę ir nežinantys ką daryti įvairiose gyvenimo situacijose. Gali būti, kad nesuvokiame „kas esame?“.

Savo laiške daliniesi, kad dažnai būdama su juo jautiesi vieniša, svarstai, kad galbūt „mus kartu laiko tik pripratimas“. Taip pat iš Tavo žodžių „baimė likti vienai ir nieko taip ir nesusirasti“ „girdžiu“ svarstymą apie skyrybas ir vidines kliūtis, kurios iškyla. Mini, kad jau buvote kartą išsiskyrę, bet „nusileidau, pagailėjau ir toliau  bendraujame, nors viduje nejaučiu tų jausmų, kurie buvo anksčiau“. Iš to ką rašai suprantu, kad Tavo grįžimas pas vaikiną buvo paremtas gailesčio jam jausmu. Girdint tai aš jaučiu bejėgiškumą savyje, pasyvumą, prislėgtumą. Gal ir Tau „skamba“ šitie žodžiai, kai juos miniu? Tokioje pozicijoje nejaučiu galios, jėgos, įkvėpimo veikti, kurti, keisti tai ką galima pakeisti. Panašu, kad Tu grįžai į tą patį santykį nematydama perspektyvos kur tai gali Jus nuvesti. Ne dėl to, kad jūsų santykio perspektyvos nėra, o tiesiog dėl to, kad jūs jos neradote. Kelčiau klausimą ką jūs abu padarėte, kad pamatytumėte savo santykių perspektyvą, ką jums šiandien reiktų daryti, kad nueitumėte ten, kur jūs norite?

Ar ta dalis, kurią Tu nori atgaivinti keldama klausimą „ar jausmai gali grįžti?“, dar gyva? Ar Tavyje dar yra bent rusenantys meilės, šilumos jausmai jam, kuriuos būtų galima atgaivinti, plėtoti, auginti, kurstyti?

Jeigu taip, tada ką Tu turėtum daryti, kad Tavyje prabustų šilti jausmai, kurių lauki, bei ką Tavo vaikinas turėtų daryti, kad jis pažadintų Tavyje šiltus jausmus? Svarbu prisiėmus atsakomybę už savo jausmus ir poreikius bandyti savimi pasirūpinti pačiai, o kai reikia iškomunikuoti apie tai savo partneriui ir padėti jam pažinti Tave, kad jis galėtų rodyti savo meilę Tau Tavo būdais. Taip kuriasi artumas.

Tačiau jeigu Tu pažvelgus į save giliai suvoki, kad visiškai nejauti jam nieko, iš ko galėtų išaugti romantiniai santykiai, tada kyla klausimas, kokios yra tos kliūtys, trukdančios išeiti iš Tavęs netenkinančio santykio? Rašei apie baimę likti vienai. Tačiau tuo pačiu daliniesi, kad jau dabartiniame santykyje jautiesi vieniša. Ką dar prarastum nutraukdama šį santykį?

Žmonės turi įvairių įsivaizdavimų ir baimių, kurios kyla kartu su noru daryti pokytį. Koks yra Tavo baimės scenarijus? Kas blogiausiu atveju gali nutikti? Ir ar realu, kad tai ir nutiks?

Man kyla įspūdis, kad Tu viduje svarstai – geriau tokie santykiai negu jokie. Tokį sprendimą palaiko Tavo baimė nesusirasti kito partnerio. Norisi pakalbinti Tavo baimę? Kuo ji pagrįsta ir kokie įsitikinimai ją maitina? Gal galėtum ant popieriaus lapo susirašyti baimės kurstomą scenarijų ir pabandyti kritiškai pažvelgti į tai, ką baimė „pasakoja“. Galbūt šalia galėtum parašyti atsakomąjį laišką savo baimei leidžiant sau suabejoti jos pagrįstumu ir pasvarstyti, kaip dar galėtų nutikti.

Taip pat svarbu paminėti, jog natūralu, kad gali būti baisu nutraukti santykius, trunkančius dešimt metų. Tikiu, kad tai yra kažkas kas tau artima, pažįstama, saugu ir aišku, net jeigu jau, kaip Tu sakai, „nusistovėjo rutina“ ir santykiai nėra gyvybingi. Yra žmogiška bijoti pokyčio, kadangi susiduriame su neapibrėžtumu, nežinomybe kaip bus. Tačiau taip pat žmogiška gali būti išdrįsti rizikuoti palikti tas aplinkybes, kuriose mes neaugame, o kaip tik „vystame“. Svarbu prisiminti, kad mes turime galią siekti susikurti aplinkybes, kurios mus įkvepia mylėti bei būti laimingais. Darant pokytį svarbu rasti savyje resursų, kurie Tau padėtų atlaikyti baimę, neužtikrintumą, kurie iškyla. Tie resursai galėtų būti Tavo asmenybės dalis, kuri yra mylinti ir tikinti, kad Tau tai yra tinkamas ir darnus sprendimas. Dalis, kuri viduje Tave kviečia į pokytį ir jau pati savyje talpina energiją, kuri reikalinga naujam žingsniui. Ar gali savyje rasti tą dalį, kuri tuo tiki? Jei taip, tai koncentruokis į ją ir augink savyje meilę, o ne baimę.

Tikiu, kad Tavo vidus Tau parodys darniausią kelią,

Šiltai,

Psichologė Inga Dirsytė | autentiskasgyvenimas.lt | FB
Dėl individualių konsultacijų susisiekti el. paštu: Inga@autentiskasgyvenimas.lt
Iliustracija: Justin Groep / Unsplash