Du žydri akmenėliai

0 (0)

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje … jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį … jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
– Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
– Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio…
– Olandijos karalienės karūnoje…
– Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko…
– Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai… Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
– Valio! – suriko abu vienu balsu. – Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis … Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
– Ei! Atsargiau! Mes brangūs! – šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva … Laikas ėmė slinkti labai iš lėto … akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
– Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! …
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
– Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
– Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra … buvo pats gražiausias … kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
– O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo … vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius… karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

Kaip žemai be nukristum, vistiek liksi Dievo akių vyzdys.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius: 2011, 11-14 p.)