Dukra elgiasi taip, lyg aš priklausau tik jai

Portrait of happy woman and her daughter lying on the floor

Klausimas: Mane kankina klausimas dėl mano ir 6-iametės dukros santykių. Mes su dukra ypatingai glaudžios. Mano dukrytei esu visas pasaulis, nors šeimoje yra ir tėtis ir vyresnis brolis (9 metų).

Šiaip vaikas auga normaliai, žaidžia su broliu, socilizuojasi darželyje, turi draugių. Bet ji su manimi elgiasi taip lygtai aš priklausau tik jai. Kai būname kartu, ji nuolatos apkabina mane. Bučiuoja nuolatos tiek į žandus tiek į lūpas tiek į ranką, tiek į koją kai ją apsikabina. Visa tai daro iš begalinės meilės. Sako žodžius, pvz., mylėsiu tave amžinai, tu būsi mano visada ir t.t. Arba atsisėda šalia ir žiūri meilės kupinomis akimis ir šypsosi.

Be abejo, man be galo malonu kad mes taip mylime viena kitą. Bet man neramu, kad jai manęs per daug reikia. Kas mėnesį jau 3 metai važiuoju į komandiruotę (užtrunku nuo 4 iki 6 dienų). Prie komandiruočių jau pripratus. Bet jei nueinu kur vakare be jos, tai stipriai supyksta ant manęs. Jei perkuosi sau rūbą, privalau nupirkt ir jai. Kitaip supyksta. Nepasiduodu tam, ir jai supykus bandau paaiškinti, kad perku tik tada kai reikia, o ne tam kad būtų „po lygiai“.

Ir nevaldau vaiko, skatinu savarankiškumą, leidžiu ir skatinu reikštis, leidžiu klysti, leidžiu padėt buityje.
Tad nesuprantu to perdėto manęs poreikio. Ar tai laikina ar tai užuomina į kokią gilesnę problemą?

Beje, paminėsiu, kad mane suglumino vienas  jos pasakymas, kad jos storas pilvas ir ji negraži. Vaikas kūdutis, ji labai gražus vaikas ir niekada gyvenime nesu jos kritikavus ar neleidus valgyt ko nors.  Matyt iš darželio parsinešė tokią nesąmonę. Ir šiaip, apibendrinant, nėra ji iš tų vaikų „tankų“. Ji kartais kukli, bet ne tiek, kad visai užsidarytų nuo svetimų žmonių.

Vida (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas, Vida,

Džiaugiuosi, kad domitės bendravimo su vaikais ypatumais. Gera girdėti, kad su dukra esate labai artimos, kai tuo tarpu šių dienų visuomenėje tėvai daug dirba, skuba ir jų emocinis ryšys su vaikais darosi vis silpnesnis.

Iš laiško suprantu, kad be galo mylite ir branginate viena kitą, tačiau akivaizdu, kad Jus šiek tiek baugina lyg ir perdėtas dukros prisirišimas bei konkurencija dėl tam tikrų daiktų. Visiškai suprantu Jūsų nerimą, Jūs gi esate ne tik mama, bet dar ir moteris, žmona, kažkieno draugė ir t. t. ir normalu, kad reikia laiko sau. Labai gerai, kad nepildote visų dukros norų ir esate ne tik mylinti bet ir ribas nustatanti mama.

Natūraliai kyla klausimus, kodėl dukra taip stipriai šliejasi prie Jūsų? Nesinori apipilti interpretacijomis, priežasčių gali būti įvairių, tačiau pirma į galvą lendanti mintis yra ta, kad ji ko gero išgyvena nesaugumo jausmą. Kiekvieną kartą Jus apkabindama, bučiuodama, saugodama, tarsi laukia patvirtinimo, kad yra mylima. Iš kur tas nesaugumo jausmas? Galbūt sunku kiekvieną mėnesį reguliariai skirtis su mama, nors sakot, kad prie komandiruočių ji jau pripratus, tačiau gali būti, kad mergaitė neparodo savo jausmų arba pati nėra jų įsisąmoninusi.

Ką daryti? Be abejo nesiūlau mesti darbo, gal užtektų pasikalbėti su dukra apie tai, kaip ji jaučiasi kai išvažiuojate į komandiruotę. Sulaukus atsakymo labai svarbu nenuneigti vaiko jausmų, o juos priimti, leisti taip jaustis. Pavyzdžiui, jei dukra sakytų „man liūdna, kai tu išvažiuoji“, galėtumėt atsakyti „suprantu, kad liūdna, niekam nėra smagu išsiskirti su mylimu žmogumi, man taip liūdna kai turiu tave palikti“. Po tokio jausmų priėmimo svarbu išlaikyti pauzę, keletą sekundžių patylėti, tiesiog išbūti su tais jausmais kartu su vaiku. Jokiu būdu nepaneikite jausmų ir nesakykite „neliūdėk“, „ko liūdėti, taigi grįšiu greitai“ ir pan. Tokie žodžiai nuvertina vaiko jausmus, tuomet ir pats vaikas užgniaužia juos savyje, neleidžia sau liūdėti, jausti to, ką iš tiesų jaučia, nuo to ir prasideda įvairūs sunkumai (nesaugumo jausmas, psichosomatiniai sutrikimai, destruktyvus elgesys).

Priimti reikėtų ne tik liūdesį, bet ir visus kitus vaiko išgyvenamus jausmus, tuo tarpu ir pyktį. Dukra tikrai gali pykti ant mamos dėl to, kad kažko jai nenuperka, ji taip pat gali pavydėti mamai gražių rūbų, ji turi teisę jausti visus įmanomus jausmus. Ir kai vaikas kažką sako tėvams, jam mažiausiai rūpi patarimai, ką jis turėtų ar neturėtų daryti, jam neįdomūs racionalūs paaiškinimai kas, kaip ir kodėl, jam tereikia būti išgirstam ir suprastam. Taigi pabandykit priimti ir dukros pyktį nebandant pateikti kažkokios tiesos. Pvz., kai ji supyks dėl to, kad nenupirkote naujų rūbų, tiesiog atspindėkite tą pyktį, pabūkite su juo, pasigilinkite, kas būtent sukelia šiuos neigiamus jausmus. Tai galėtų skambėti taip: „Matau pyksti, kad nenupirkau tau rūbų (Pauzė). Žinau, kartais tikrai kyla pyktis kai ko nors labai nori, bet negauni“, arba „Atrodo tu pavydi man naujų drabužių (Pauzė).“ Toks jausmų atspinėjimas sušvelnina jų intensyvumą, vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas ir svarbiausia jis supranta, kad galima jausti visus jausmus, kad ir tokius nemalonius.

Laiške paminėjot ir kitą problemą, rašote, kad dukra nepatenkinta savo kūnu. Įsivaizduoju kaip turėjot sutrikti, juolab, kad ji, kaip sakote, yra kūdutė ir aišku Jums pati gražiausia pasaulyje. Įdomu, ką tada atsakėte jai? Paprastai tėvai skuba viską paneigti ir įtikinti vaiką, kad taip nėra („Ne, tu labai graži“, „pažiūrėk, kokia tu liekna“ ir pan.). Bet ar tai padeda? Tikriausiai, kad ne, nes vaikas vėl jaučiasi neišgirstas ir nesuprastas. Nesiginčykite su dukra, pasigilinkite labiau į šiuos žodžius, vėl gi atspindėkite jausmus („Atrodo, esi nepatenkinta savo išvaizda (Pauzė)“ arba „Atrodai nuliūdusi dėl savo išvaizdos (Pauzė)“. Kokia tavo kūno vieta tau labiausiai nepatinka? Kaip norėtum atrodyti? Kas tau sakė, kad esi stora? Ir pan.). Kai įvardijami vaiko jausmai, kartais jis pats savaime atranda problemos sprendimą. Jei vis gi norite pasakyti kokia ji jums graži, svarbu pabrėžti „MAN“ („Man tu esi graži“, „Mano nuomone, tu liekna“ ir pan.).

Kalbantis su vaiku labai svarbu prisėsti šalia ir atidžiai jo klausytis, nepertraukiant, nemoralizuojant. Idealu, kai vaiko ir Jūsų akių lygis yra viename aukštyje.

Nuoširdžiai linkiu išgirsti ir suprasti savo dukrą, priimti visus jausmus, nepaneigiant jų!

Psichologė Vaida Mačiulienė
el. p. Vaida9alisauskaite@gmail.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.