Richard Bach „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“ (2015)
Išleido: Trigrama

zuvedra„Kad atsirastų knyga, nereikia nei komisijų, nei gramatikos taisyklių, pasakojimai prasiveržia iš paslapties, kai ji paliečia mūsų tyliąją vaizduotę. Daugybę metų mus glumina tam tikri klausimai, paskui nežinia iš kur, tarsi iš mums nematomo lanko leidžiamos strėlės, užgriūva atsakymų lavina.“

Džonatanas Žuvėdra – tai klasika, puikiai žinomas pasakojimas, įkvėpęs daugelį skaitytojų klausytis savo širdies ir siekti tobulybės. Subtili metafora atskleidžianti žmogiškos individuacijos, dvasino kelio sunkumus ir grožį netikėtai pasipildė dar viena dalimi ir autoriaus pabaigos žodžiu.

Tuomet, kai istorija buvo baigta, rašytojas ją dar kelis kartus perskaitęs nusprendė, kad paskutinė dalis nereikalinga ir išėmė ją iš knygos. Užkištas kažkur giliai tarp senų sąskaitų ir dokumentų ketvirtasis skyrius savimi tikėjo ir laukė tinkamo laiko. Praėjo daugybė metų, pusė amžiaus, kol vėl atrastas rankraštis pagaliau nusipelnė išvysti dienos šviesą.

„Žuvėdros, kurios numoja ranka į tobulėjimą ir skrenda, kad kur nors nuskristų, iš tikrųjų niekur taip ir nenukeliauja. O tos, kurios atsisako kelionių dėl tobulėjimo, akimirksniu atsiduria ten, kur nori. Įsidėmėk … dangus – tai visai ne erdvė ir laikas …“ (62 p.)

„- Džonatanai, – tarė jis, ir tai buvo paskutinieji Čiango ištarti žodžiai, – stenkis perprasti meilę.“ (65 p.)

„Vienintelis teisingas Įstatymas yra tasai, kuris padeda pasiekti laisvę … Visa kita – niekai.“ (87 p.)

„Negali pamilti neapykantos ir blogio, ir tai suprantama! Bet kiekvienoje žuvėdroje turi pratintis įžvelgti ką nors gerą ir atskleisti tą gėrį jai pačiai.“ (96 p.)

„Netikėk tuo, ką dabar mato tavo akys. Jos tau tegali parodyti ribas.“ (97 p.)

„… kažkieno labai seniai sukurtas, mitas, pasaka, kuria tiki silpnieji, neįstengdami stoti akistaton su tokiu pasauliu, koks jis yra.“ (116 p.)

„… dvidešimt pirmajame amžiuje, apraizgytame autoritetų ir ritualų, visa supančiota taip, kad būtų galima pažaboti laisvę. Argi nematai? Tavo pasaulį ketinama padaryti saugų, o ne laisvą …“ (133 p.)