Egzaminų laikotarpis. Streso, įtampos, vidinių audrų metas. Ar pavyksta kam nors išvengti negatyvių jausmų lavinos? Ar pasiruošimas egzaminui lemia mažesnį stresą ir įtampą?

Mano brandos egzaminai jau praėjo labai seniai, nebedrįsčiau rašyti kaip tada jaučiausi. Tai buvo seniai, viskas ėjo ir praėjo. Noriu pasidalinti nesenu savo pačios egzaminų išgyvenimu. Nežinau ar amžius, gyvenimo patirtis ir egzaminų kiekis daro kokią nors įtaką priešegzamininiam jauduliui ar ne. Mano paskutinė egzamino patirtis mane aplankė prieš nepilnus metus, tiksliau prieš daugiau nei pusmetį. Psichoterapeutai baigiamąjį egzaminą prilygina inicijacijai, priėmimui į terapeutų luomą. Šis simbolinis slenkstis lemia ar psichoterapijos konsultantas galės vadintis pilnaverčiu psichoterapeuto vardu.

Dar geštalto studijų pradžioje, vienas autoritetingas psichoterapeutas man pasakė: „Daiva, visai nesvarbu turėsi tu diplomą, pažymėjimą, sertifikatą ar dar kokį dokumentą, svarbu tik tai ar esi pašaukta tam darbui“. Ne visai aiškiai supratau šių žodžių prasmę, šiandieną puikiai suprantu, ką jis norėjo man pasakyti. Psichoterapeutas, kaip žmogus, kaip asmenybė yra įrankis terapiniame darbe, šiam darbui reikia ruoštis visą gyvenimą.

Pasiruošimas vyksta kiekvieną akimirką, kai suvokiame, kad gyvename, kai įsisąmoniname, kad kiekviena skaudi ar džiugi patirtis yra dar vienas darbinis terapeuto profesijos įrankis. Yra psichoterapijos autorių, kurie teigia, kad naivus, gal net kvailas terapeutas yra geras terapeutas. Manau, kad gebėjimas būti naiviu kaip vaikas terapeutu yra įgyta patirtis ir neprarastas gebėjimas vaikiškai stebėtis ir domėtis kitu ir aplinka. Tai savotiška schizofrenija, kai terapinės sesijos metu specialistas skyla į neutralų stebėtoją, fiksuojantį aplinkos fenomenus, į vidinį cenzorių, kuris seka ir registruoja kas vyksta terapeuto viduje, strategą, kuris planuoja terapines intervencijas, eksperimentus, kelia ir tikrina hipotezes, dar viena terapeuto dalis kuria terapinį santykį su klientu, kontaktuoja su juo, veda dialogą. Ir visa tai daro vienas žmogus, kuris save vadina psichoterapijos konsultantu, terapeutu ar psichoterapeutu.

Grįžtu prie egzamino iniciacijos. Mano streso lygis, neperdėsiu nei kiek, buvo pasiekęs maksimumą. Savo gyvenime, kuriame mačiau ir balto, ir juodo, egzamino stresas buvo pačio aukščiausio lygio, nebuvau nieko panašaus patyrusi. Egzaminas psichoterapeutams trunka tris dienas, kurių metu praktiniam darbui parodyti duodamas pusvalandis, darbo analizei dar geras pusvalandis, tai viso labo valanda, kuri gali nulemti ar penkių metų įdirbis bus įvertintas ar atmestas. Per pusvalandį tenka įsijausti į psichoterapeuto rolę, komisijai parodyti šou, susivokti, kas vyksta su tavimi pačiu, su klientu, kuris dažnai bijo ne mažiau nei terapeutas, nepasimesti situacijoje, išgirsti, ką sako klientas, sakyti kažką pačiam ir dar stengtis savo vaidinimą pritempti prie tikros psichoterapijos lygio.

Egzamino parodomąją sesiją pavadinau šou, nes tie, kurie kremta psichoterapinius mokslus, supranta, kad pirmoji sesija turi būti skirta susipažinimui, terapinio kontrakto sąlygų aptarimui, saugumo ir konfidencialumo taisyklių aptarimui, suderinimui terapijos sąlygų, apmokėjimo, trukmės ir t.t.

Pirmosios sesijos metu klientas gali išsiklausinėti terapeutą apie jo turimas kompetencijas, patirtį, taikomus metodus. Terapeutas gali susirinkti reikiamas anamnezės dalis, bandyti panoramiškai sau nusipiešti kliento gyvenimo vaizdą, geriausiu atveju identifikuoti kliento problemą ar poreikį. Pirmoji sesija vyksta prieškontakčio lygyje ir nepretenduoja į jokią psichoterapiją, gilesne prasme.

Egzamino metu pirmoji sesija savyje privalo sutalpinti ir prieškontaktį ir kontaktą, idealiu atveju – klientas dar turi gauti kokią nors įžvalgą, awerness, o gal net asimiliuoti gautą patirtį. Egzamino sesija panaši į filmo treilerį, kur greituoju būdu pragrojama visa galima terapija ar pademonstruojamas ryškiausias epizodas su eksperimentais, dialogais ir t. t.

Vieniems pavyksta parodyti šou, kitiems ne. Vieniems pavyksta apsivilkti terapeuto rūbą ir įtikinti komisiją, kad yra pasiruošęs įsilieti į psichoterapeutų būrį ir savo mokytojus nuo šiol vadinti kolegomis, kitiems – ne. Iš esmės, mano subjektyvia nuomone, egzamino metu sunku parodyti, ar esi pasiruošęs dirbti psichoterapeutu ar ne.

Egzamino sėkmė – tai loterija, kurioje klientas, aplinka, komisijos nešališkumas, palaikymo komanda, paties emocinė būsena, atsparumas stresui yra veiksniai, kurie įtakoja ar tavo bilietas į ateities profesiją bus laimingas.

Neprisimenu trijų dienų egzamino, man jos susiliejusios į vieną. Plūduriavau strese spausdama kumščius, į delnus suleisdama nagus bandžiau sugrįžti į savo kūną, pajusti, kad esu gyva, kad sugebu jausti ir mąstyti. Tokioje nesvarumo būsenoje ir išėjau į savo terapinį pasirodymą.

Sesijos metu užgeso salės šviesos, likau tik aš ir klientė, aš su savo fenomenais, jausena, stresu, baime ir ji, nežinia su kuo. Labai atvirai prisipažinsiu, jei nebūčiau iki šio egzamino šimtus kartų sėdėjusi prieš vienokius ar kitokius klientus, jei nebūčiau patyrusi tikro santykio/kontakto su kitais klientais nebūčiau įveikusi šio iniciacijos egzamino. Jei nebūčiau perskaičiusi daug daugiau literatūros, nei yra privaloma, jei nebūčiau kiekvieną dieną bandžiusi būti terapeute, šis egzaminas nebūtų man buvęs sėkmingas. Sėkmingu jį laiku ne dėl komisijos įvertinimo, o dėl savo būsenos, terapeuto būsenos.

Turiu paminėti dar vieną man labai svarbų faktą, apie egzaminą, tai yra asmeninė palaikymo komanda. Džiaugiuosi, aš ją turėjau. Neturėjau galimybės padėkoti savo kolegoms V. ir V. už nuoširdų sirgimą už mane, jutau jus už savo nugaros. Kaip sporte yra svarbūs sirgaliai, taip baigiamajame egzamine yra svarbūs žmonės, kurie tau linki sėkmės, kuriems rūpi ar tau pasiseks ar ne. Palaikymo komanda manau yra taip pat studijų metų įdirbis. Gebėjimas sukurti artimą ryšį, per atstumą jausti energijos virpesius, žvilgsniu pasitikrinti ir daugiau pasakyti nei žodžiais yra kolegiškos bendrystės jausmo puoselėjimas. Palaikymo komanda yra katalizatorius, kuris palaiko reakcijos intensyvumą, kai to reikia ir laiku ir vietoje nuima įtampą, kai tai būtina. Galų gale daug smagiau yra švęsti iniciacijos šventę su savo draugais, nei su tais, kurie netyčia pakliuvo po ranka.

Didelę įtaką būsimam terapeutui daro ir baigiamos mokyklos, instituto mokytojai, dėstytojai ir vadovai. Geras santykis su jais yra dar vienas resursas, kuris padeda atlaikyti stresą. Nebylus jų palaikymas egzamino metu ir garsus besiruošiant jam yra labai svarbūs. Svarbu laiku pačiam susiorientuoti ir pasiprašyti pagalbos ir palaikymo, nebūti išdidžiam ir prisipažinti sau, kad egzaminas kelia baimę ir nerimą ar dar kokius jausmus. Emocijų valdymas čia labai praverstų, bet gyvas žodis padeda dar labiau.

Esu dėkinga savo asmeniniam terapeutui, kuris kantrai su manimi ėjo ilgą kelią iki terapeuto iniciacijos, padėdamas apsivalyti savo kiemą nuo šiukšlių ir išmėtytų grėblių, kurie galėjo netyčia pakliūti po kojomis egzamino metu. Asmeninį terapeutą priskiriu prie tos pačios palaikymo komandos, kurią tyliai ir kantriai būriau, kad lemiamą valandą nebūčiau viena.

Po pusmečio, asimiliuodama gautą patirtį tik galiu suvokti jų svarbą ir jiems padėkoti.

Skaitydami mano žodžius, išgirskite, ką noriu pasakyti: visi egzaminai gyvenime yra iniciacijos, visi jie skirti tam, kad suvoktume savo patirties vertę, kad vertintume tai, ką įgijome.

Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geštalto terapeutė