Ekoterapinė vasara

0

Autumn time in Carpathian mountains
 

Foto: © Bedya / Depositphotos

Ir tada atėjo Ji. Įsiveržė į ofisą lyg uraganas, besiplaikstydama marga gėlėta suknele, kvepianti medumi ir mėtomis. Gromuliuodama pilna burna braškių, guviai kalbėjo: „Laba diena, kaip gyvenate? Laukėte? Ar mes pažįstami? Labai malonu, Vytautai, aš panelė Vasara! Greitai pakeliam akis nuo monitorių, atplėšiam nuo ausų mobiliuosius telefonus! Kas atsitiko? Sėdynė priaugo prie kėdės? Tuojau, minutėlę… gerai, kad įsidėjau laužtuvą. Na štai, tvarkelė! Ar būsiu karšta? Brangusis, aš visada karšta. Na nenorėk, kad būčiau tokia, kaip Ispanijoj, ar Egipte – aš vasara lietuviška. Gana raukytis! Nubraukiam dulkes nuo meškerių, lagaminų, skrybėlaičių ir lekiam atostogauti!”Išlėkė.

Petras, grįžęs iš Indijos, tris savaites sėdėjo lotoso poza ofiso kėdėje, garsiai zyzdamas „mmm“ ir retkarčiais pakeldamas baltus akių obuolius į voratinkliais apaugusią ventiliacijos angą lubose. Kartais jo gyvą monologą papildydavo kokia nors iš lauko atskridusi širšė, paversdama viengungišką „mmm“ darniu duetu. Kolegos atsargiai vaikščiojo aplink, bandydami įskaityti paslaptingų garsų kodą. Galop nusprendė, jog žmogaus nebe atgausi, ir metė ši beviltišką užsiėmimą. Klydo. Petras sugrįžo. Koks sutapimas! Kaip tik tuo metu, kai ofisan įžengė atsigavęs po atostogų viršininkas.

Asta nusileido iš kalnų. Vargšelė. Pasirodo, aklimatizacija 5 km aukštyje buvo kur kas lengvesnė už tają, 5–ąjame dangoraižio aukšte. Gaila buvo žiūrėti, kaip mergina blaškosi ofiso koridoriais, panosėje kartodama: „Reikia kažką keisti“. Rytis su Adomu susilažino, kas kris pokyčių kovoje – darbas ar vyras. Prakišo abu. Sutelkusi visas jėgas, Asta griebėsi kardinalių pokyčių ir pakeitė plaukų spalvą. Sieloje trumpam įsivyravo ramybė, man regis, iki kitos kelionės aukštyn.

Buhalterė grįžo iš Turkijos. Dar ilgai svajingai žiūrėjo pro langą. Palaimingai šypsodamasi, akylai sekdavo monitoriaus ekrane blyksinčias Skype žinutes, o suskambus telefonui lyg žaibas nerdavo į archyvo kambarį, užtrenkdama paskui save duris. Ofisas švieste švietė nuo akinamos jos šypsenos ir liepsnelių akyse. Ech, beveik Kalėdos! Bet šventės kada nors baigiasi: liepsnelės užgęsta, nutyla mobiliojo telefono skambučiai, išblunka Turkijos vaizdai, algos vėl pradeda nebevėluoti. Nėra to blogo, kas neišeitų.

Ieva atostogavo Lietuvos kaime. Kaip pati sakė, išmainė turistinio lėkimo maratoną, ilgainiui susiliejančius architektūrinius šedevrus, minios šurmulį ir pramogų estafetes į sodrų, rasos prisigėrusį šiųmetinės žolės kvapą. Ji vis pasakojo, kaip galima, gulint dobilų pievoje su smilga dantyse, skaičiuoti debesis, mėgautis baltu sūriu su medumi, lėtai mindžikuojant akmenuotais keliukais stebėti, kaip savo „bute“ kuičiasi gandrai.

O kaip ilsitės jūs? Ar kada bandėte atostogaujant skaičiuoti ne pamatytus vaizdingus objektus, nuvažiuotus kilometrus, o savo širdies dūžius?

Mūsų smegenys ir regėjimas taip įtempti nuo informacijos gausos, kad atostogos neretai tampa ne poilsiu, o papildoma informacijos doze, turistinių trofėjų medžiokle ar neetatinio fotografo darbu.

Ekoterapeutai siūlo išeitį – nors dalį atostogų praleisti gamtoje. Sodininkavimas, žygiai, sportas – puiki terapija. Jei vien veiklos gamtoje nepakanka, yra nemažai įvairių pratimų, padėsiančių atsipalaiduoti, pajusti vienybę su aplinka ir savimi. Štai keli pavyzdžiai.

Pasirinkite patinkantį medį, apsikabinkite ir pastovėkite minutėlę, leisdami užplūsti jausmams. Tegul jie plaukia tarsi pro šalį. Stebėkite juos tarsi iš šono, nesistengdami valdyti, kontroliuoti ar gniaužti savyje. Pamažu išmoksite priimti ir atpažinti visokius jausmus, o kartu labiau suprasti ir priimti save.

Užsimerkite ir lėtai lieskite medžio kamieną pirštais. Taip sustiprinsite šiandienos pasaulyje beveik užmirštą lytėjimo funkciją, atsiribosite nuo vaizdinių ir informacijos gausos ir leisite pailsėti protui.
Užsimerkite ir įkvėpkite. Pabandykite atpažinti, koks tai kvapas: sūrus, rūgštus, saldus. Maudykitės kvapų jūroje. Mokykitės jausti, o ne mąstyti.

Nupieškite garsų žemėlapį. Paimkite pieštuką, užsimerkite ir įsiklausykite į aplinkos garsus. Užsimerkę pieštuku vedžiokite garsus lape. Gal varnos karksėjimas dešinėje jums asocijuojasi su griežtai karpyta linija, o lapų šlamesys su švelniais ratilais. Taip ir pieškite. Kai baigsite, atsimerkite ir nuspalvinkite savo garsų žemėlapį, suteikite jam pavadinimą. Tuomet pabandykite sau atsakyti, kokius jausmus piešinys kelia, kokią žinutę jis jums neša.

Gerų širdies atostogų! Jei netyčia šiemet piniginė ne tokia stora ir džiuginanti kaip kaimynų katinas ir tolimais kraštais nekvepia, pabandykit vietines ekoterapines atostogas. Jos ne ką prastesnės. Perduokit linkėjimus gandrams!

Raminta Vyzienė / Gerų emocijų namai

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here