Internet-Trolling

Perspėjimas. Riboto proto, didelės savimeilės ir kastruoto humoro jausmo žmonėms skaityti griežtai draudžiama. Tai gali pakenkti jūsų psichikai.

Pradėjai skaityti? Šaunuolis! Akytės turbūt sublizgo – juk įdomu sužinoti apie tuos du, kuris ten iš jų bukesnis ir kodėl (o taip pat ir su kuo, kada ir už ką). Aš tau tuoj pasakysiu, kuris. Iš visų čia dalyvaujančių personažų pats bukiausias yra tas, kurį matai žvilgtelėjęs į veidrodį (nors šiuo metu šis personažas spokso į kompiuterį). Toks tipiškas mulkis. Ir nereikia taip piktai žiūrėti į mane. Netiki? Tai įdėmiau pasižiūrėk, prieik arčiau prie veidrodžio. Na, atpažinai? Ačiū Dievui, pagaliau. Ir ko čia pyksti? Pats kaltas.

Juk ne aš, o tu nuo pat ryto naršai po portalus, ieškodamas įdomesnių straipsnių su provokuojančiais pavadinimais. Po to, net nepaskaitęs iki galo, parašai kokius penkis komentarus apie kvailį autorių ir nevykusį straipsnį. Taip pat pro tavo įgudusias akis nepraslysta ir kiti komentatoriai. Jie irgi turi žinoti, kad yra menkystos ir runkeliai. Tuomet, pasijautęs svarbus (nes tik „komentaruose“ ir pasijunti svarbus, o realiame gyvenime – dažniausiai nulis), toliau tęsi šį nelengvą darbą – kiek dar neperskaitytų portalų, o kur dar feisbukas. Ir taip beveik iki pietų. Po to šiek tiek poilsio ir toliau…

Ach, tu mano mielas vargšas portalų narkomane, straipsnių ėdike ir komentarų liūte. Rimtai ant šios adatos „prisėdai“. Stipriau už heroiną. Kaip magiškai veikia žinomesnio žmogaus pavardė, parašyta šalia įžeidžiančio žodžio. Juk nepaskaitęs pletkų ar ko nors „pikantiškesnio“ ir neparašęs savo nusususio komentaro jautiesi kaip narkomanas, negavęs dozės, kuriam tuoj prasidės „lomkės“.

Na, gerai užteks tos provokacijos. Aišku, kad aš neapibendrinu ir kad tai nėra diagnozė visiems, kurie turi kompiuterį. Bet, deja, turbūt didesnei jį turinčiųjų daliai. Vis tiek iki šios vietos apie 50 procentų, pradėjusių skaityti šį straipsnį, jau neskaito. Tai tie su ypač didele savimeile, fragmentiniu mąstymu ir kastruotu jumoro jausmu.

Klausiat, kur jie? Atsakau. Jie jau rašo komentarą, kad šio straipsnio autorius visiškas debilas, valdžia bloga ir apskritai dėl visko kaltas Kubilius (arba Butkevičius, bet vis tiek kaltas). Na, patys paskaitysit, paskui man papasakosit. Beje, jeigu ką nors normalaus ar argumentuoto pakomentuosit, tai klius ir jums.

Provokacija lengva, o problema tai juk rimta. Mokslininkai seniai nustatė, kad pastovus naršymas po internetą dažnai virsta rimta priklausomybės forma. Ypač užstringama tose vietose, kur įvairios paskalos, kvaili čiauškėjimai ar pastovūs vienas kito įžeidinėjimai. Tai įtraukia palaipsniui, iš karto net nepastebėsi.

Čia kaip su tuo alkoholiku, kuris nusirito jau beveik iki konteinerio ir stovėdamas prieš jus šlapiu klynu ir rimtu (nors ir pagiriotu) veidu užtikrintai aiškina, kad jis gali negerti ir jokios priklausomybes neturi. Visi jau mato bėdą, o jis ją pamatys paskutinis. Taip ir čia.

Visiems nuo ryto iki vakaro rašantiems idiotiškus komentarus bei skaitantiems įvairias pramogų (tiksliau – pletkų) skiltis ir nuo to kaifuojantiems, reikia žinoti apie pasekmes. O jos tokios: dėmesio praradimas, energijos stoka, atminties susilpnėjimas. Žodžiu, akivaizdus smegenėlių suminkštėjimas. Čia taip mokslininkai nustatė, o ne aš sugalvojau.

Neįmanoma su tuo nesutikti. Pažiūrėkit. Cyptels ką nors savo feisbuke Jagelavičiūtė apie tai, kaip kvailai apsirengęs ir apskritai kažkoks netikęs tas ar anas, ir dešimtys tūkstančių jos gerbėjų (dažniausiai tai įvairios „super mamytės“ ar nukvakęs super tėvelis), jau „laikina“, pritaria ir kikena. Nors ką tik išlydėdami savo vaikelį į mokyklėlę jam aiškino, kad labai negražu prasivardžiuoti, žeminti ir juoktis iš kito.

Arba žvygtels ką nors Užkalnis apie tai, kad beveik visi skaitytojai varguoliai, idiotai ir prietrankos, ir ką jūs manot? Tie visi skaitytojai, kuriems tai ir buvo adresuota, jau krizena patenkinti, galvodami, kad čia ne apie juos, o apie tuos kitus. Prašau, štai jums ir pasekmės – akivaizdus smegenėlių suminkštėjimas – praktikoje.

Bet šitie dar turi šansą išsikapstyti. Tačiau yra tokių, kurie šiame procese jau įstrigę amžiams. Tai tokie komentatoriai, kurie, pavyzdžiui, nuolat rašo, kaip jie nekenčia kokio nors asmens, tačiau daug metų seka jo straipsnius, juos komentuoja, piktinasi, įžeidinėja rašantįjį vis įrodinėdami, kad straipsnis – šlamštas, autorius – kvailys ir apskritai, kad jie jo net nepažįsta. Čia tai jau visiškas dugnas.

Atsimenu prieš keletą metų vienas prietranka visą mėnesį iš eilės visur, kur tik rasdavo mano straipsnių (nors ir kelių metų senumo, kurių jau seniai niekas neskaito) arba kokią nors televizijos laidą, į kurią buvau pakviestas, stengdavosi parašyti, koks aš niekšas, kvailys, sukčius, be to, dar ir prieš dešimt metų teistas. Žurnalistai, kurie mane pakviesdavo į laidas, automatiškai tapdavo tokie patys. Komentarai buvo tokio ilgio, kad išeidavo beveik straipsnis. Šis komentatorius būtinai turėjo „danešti“ žmonėms žinią, kad aš labai pavojingas, manęs reikia saugotis ir kad net trečiasis pasaulinis karas ne toks baisus, kaip Elijus Kebleris.

Ir ką jūs manot? Gal galvojat, kad už mano lango susirinko keli idiotai su plakatu rankose, kuriame užrašyta: „Ant laužo jį“? Nė velnio! Atvirkščiai. Žmonės pradėjo masiškai rašyti į mano neviešą feisbuko puslapį su prašymu priimti į draugus, o iš „Pegaso“ knygyno paskambinusi darbuotoja pasakė, kad mano knygos, kuri ir taip labai sėkmingai buvo parduodama, to mėnesio pardavimai dar labiau šoktelėjo į viršų. Paskui tas kvailelis išsikvėpė ir, giliam mano liūdesiui, netekau nemokamo reklamos agento.

Atskleisiu dar vieną viešą paslaptį. Nesvarbu, ką apie straipsnio autorių ar apie patį straipsnį jūs manote ir ką komentuojate, portalui svarbiausia – lankomumas. Didesnis lankomumas – daugiau pinigų iš reklamos. Autorius, kuris savo straipsniais pritraukia didesnį dėmesį, gali tikėtis didesnio honoraro. Štai ir visa ekonomika. Viskas kaip televizijoje. Tik ten svarbu žiūrimumas, o portalui – lankomumas (paspaudimai). Žodžiu reitingai.

O komentaruose tulžį išliejęs ir savo ribotumą parodęs kvailelis jau atliko jam priskirtą eilinio statistinio vieneto, tiksliau „paspaudėjo“, funkciją, skirtą straipsnio ir viso portalo reitingams kelti. Be to, jis turi visus šansus prieš tai šiame straipsnyje aprašytai priklausomybei įgyti (nors turbūt jau įgijo). Štai taip.

Tai kas čia kvailiausias? Gal vis dėlto tas, kuris prie veidrodžio?

[Šaltinis: psichika.eu]
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

loading...