Neseniai mačiau, kaip vienoje televizijos laidoje visiems gerai žinomas aktorius pasakojo, kad jis jau niekada negalės vartoti alkoholio. Mat turi rimtų problemų su sveikata ir net buvo nualpęs scenoje, paskui ilgai gydėsi ligoninėje, ir atsižvelgdami į dabartinę jo sveikatos būklę, medikai jam labai aiškiai, nevyniodami žodžių į vatą, pasakė, kad išgėrus net 50 gramų alkoholio yra didelė rizika mirti.

Taigi dabar jis rimtai rūpinasi savo sveikata, sveikai gyvena, pozityviai mąsto, aktyviai sportuoja, atsiduoda darbui, o su alkoholiu atsisveikino amžiams. Ir ką jūs manot – praėjus gana trumpam laiko tarpui jis pagaunamas už vairo išgėręs. Kas tai? Visiškas neatsakingumas ar net kvailumas? Juk jis žino, kad tai gali baigtis mirtimi. Kodėl jis taip elgiasi? Beje, jis nėra beviltiškas alkoholikas, juolab kvailys ar silpnavalis. Tai kaip tai paaiškinti?

Jis taip elgiasi todėl, kad jo viduje, jo sieloje jau seniai toks pragaras, kad jam lengviau mirti nei gyventi (nors išoriškai jis tai bando slėpti, nes pats nebesupranta kas jam yra). Tą klaikią vidinę būseną, kuri pasireiškia savęs nesupratimu, vidiniu skausmu, neviltimi, depresija, pastoviu nerimu, įvairiomis baimėmis, gyvenimo prasmės nesuvokimu, negalėjimu įsikabinti į kažką tikro (apie tai jis dažnai užsimena kuomet būna kalbinamas žurnalistų), minėtas aktorius bando slopinti alkoholiu, nors ir suvokia galimai mirtinas pasekmes.

Kiti tokią būseną bando slopinti darbu, sportu, sveiku gyvenimo būdu, kelionėmis, pozityviu mąstymu, meditacijomis, gyvenimo partnerių ar veiklų keitimu arba įninka į kokias nors priklausomybes. Pradžioje tarsi palengvėja… Bet laikinai. Paskui vieni paėmę virvę nueina į vonią, kiti užsitaiso medžioklinį šautuvą, treti išgeria mirtiną vaistų dozę arba priėję prie lango jį atidaro, pasižiūri į apačią ir… užbaigia gyvenimą.

Ir taip po 2 ar 3 žmones per dieną, apie 70 – 90 per mėnesį !!! Jei žmogus buvo žinomas, apie tai parašo spauda. Visi kiša savo trigrašį aiškindami, kodėl taip įvyko, tačiau sugeba įžvelgti tik paviršutines priežastis, ir tai dažniausiai neteisingai. Taip pat visada apkaltinama valdžia – kad ji eilinį kartą kažko nepadarė. Visa tai būtų labai juokinga, jei nebūtų liūdna, o tiksliau tragiška.

Prieš išeidami iš gyvenimo dauguma šių žmonių apsilanko pas psichologą, geria antidepresantus, bando laikytis patarimų, kuriuos jiems davė psichoterapeutai, bet visa tai dažniausiai nepadeda. Beje, nemažai minėtų specialistų yra taip pat kamuojami panašių problemų ir dažnai patys nežino, kaip iš jų išsikapstyti.

Tai kas gi priverčia žmones pakelti prieš save ranką? Gal pritrūko pozityvaus mąstymo ar psichologinių žinių? O gal valios ir stiprybės? Bet jei panagrinėsime detaliau, pamatysime, jog nemaža dalis šių žmonių yra ir valingi, ir protingi, ir stiprūs, ir apsiskaitę, ir išsilavinę. Dažnai ne mažiau, o kartais net ir daugiau suvokiantis apie žmogaus gyvenimą, nei jaunuolis, kuris ką tik baigė psichologijos studijas. Taip pat daugelis iš jų nemažai pasiekę gyvenime, nors, žinoma, yra visokių atvejų. Tai kas gi priverčia juos taip pasielgti?

Atsakau. Dažniausiai taip pasielgti juos priverčia vėžys, tiksliau „sielos vėžys“, kuris yra baisesnis, klastingesnis ir pavojingesnis už kūno vėžį. Tai siaubingai skausmingas virusas, tiksliau liga, kurios jokiomis psichologinėmis, medicininėmis ar socialinėmis priemonėmis panaikinti neįmanoma.

Pirmųjų amžių dykumos vienuoliai (dar vadinami dykumos tėvais) šį virusą, ligą įvardino – acedia (liet. akedija). Dar ji žinoma kaip vangumo arba bodesio aistra (čia aistros sąvoka vartojama kaip sielos liga), kuri nebūtinai turi pasireikšti išoriniu vangumu. Netgi priešingai, žmogus kurį laiką gali būti išoriškai net labai aktyvus bei energingas ir visokiais būdais slėpti savo nesuprantamą būseną, galvodamas, kad jis stiprus ir susitvarkys.

Jeigu šią būseną, tiksliau ligą, pavadinsite demonu, nesuklysite. Prieš pat savo mirtį žinoma dainininkė Vitni Hiuston (Whitney Houston) pasakė, kad ji jau nebesusitvarko su savo demonais, o vidinė kančia tokia didelė, kad jai nebesinori gyventi. Tai nebuvo metafora, ji žinojo, ką sako. Beje ir jos mirtis labai panaši į savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo. Paskui tokia pati mirtis ištiko ir jos dukrą.

Dykumos tėvai, acedia įvardijo kaip pragaro pajautą žemėje. Jei kuri kita sielos liga (dar kitaip teologijoje vadinama aistra) paralyžiuoja tik dalį žmogaus sielos galių, tai acedia palaipsniui paralyžiuoja visą sielą, o tai reiškia visą žmogaus gyvenimą, kadangi nuo sielos sveikatos priklauso žmogaus gyvenimo kokybė. Siela tarsi uždaroma į kalėjimą ir šis „įkalinimas“ yra žymiai baisesnis nei tuomet, kai žmogus fiziškai atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. Turiu pilną teisę taip sakyti, kadangi teko patirti šiuos abu įkalinimus.

Prasidėjus procesui kuomet acedija pradeda naikinti žmogaus gyvenimą, žmogus pradeda nesusivokti savyje ir aplinkiniame pasaulyje, jo gyvenimas pradeda šleivoti ir kreivoti, jam pradeda tiesiog nesisekti. Atsiranda apatija, neviltis, įvairios baimės, pastovus sekinantis nerimas, nematoma gyvenimo prasmės Sukaupęs valios pastangas ir prisiskaitęs įvairių sėkmės istorijų bei knygučių apie pozityvaus mąstymo naudą, žmogus dar bando kažką daryti, bet viskas krenta iš rankų.

Išoriniai šios ligos požymiai labai panašūs į depresiją, tačiau tradicinis depresijos gydymas psichoterapija arba vaistais būna neveiksmingas, nes, kaip minėjau, tai tik išoriniai požymiai, kurie tik panašūs į depresiją. Geriausiu atveju tai padės laikinai. Be to, yra didelė rizika žmogui tapti „daržove“, gyvenančia tik „ant antidepresantų“ ir įgijusia dar vieną priklausomybę – priklausomybę nuo psichologo.

Psichologai ir psichiatrai gali padėti tik tuomet, jei tai nėra vadinamoji acedia, o elementari depresija. Ją gali padėti pagydyti minėtieji specialistai, o kartais ji praeina savaime. Tačiau bėda ta, kad didelė dalis visų sergančiųjų depresija iš tikrųjų turi gilesnį pažeidimą – jau minėtąją acedią.

Taigi bandant šią problemą pašalinti vaistais ar psichoterapeutų pagalba, efekto nebus. Gal žmogus ir nenusižudys, bet jo gyvenimas nebus pilnavertis. Apie šią sielos ligą gerai pasakė Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) (pasaulinė įžymybė – žmogus gimęs be rankų ir be kojų). Jis pasakė, kad jei fizinė negalia žmogų prikausto prie vežimėlio, tai nėra taip baisu, kaip sužalota žmogaus siela, kuri sukausto visą žmogaus esybę, surakina jo gyvenimą bei suluošina jo psichiką.

Jei žmogus turėdamas fizinę negalią arba sirgdamas vėžiu bent supranta, kas yra negerai, bando gydytis, sulaukia iš aplinkinių supratimo ir palaikymo, tai šiuo atveju, kai susergama acedia, t.y. „sielos vėžiu“, nei pats žmogus, nei aplinkiniai nesuvokia, kas jam darosi, ir geriausiu atveju tai diagnozuojama kaip depresija.

Tą klaikią būseną žmogus bando slopinti alkoholiu, antidepresantais, darboholizmu, sportu, veiklos keitimu. Taip pat dažnai bando ieškoti laimės kitose šalyse, bet ten jos irgi neranda . Beje, akedijos virusas dažnai netgi skatina žmogų pastoviai keisti veiklą, vietą, šalį ar net gyvenimo partnerį (vyrą, žmoną), neva visa tai pakeitus, viskas pagerės. Tačiau nepagerėja. Taip vyksta sekinimo procesas, kuris galiausiai priveda prie įvairių priklausomybių, visiškos apatijos ar net savižudybės.

Žmogus įninka į įvairias priklausomybes ir bando ką nors apkaltinti dėl savo nesėkmių. Aplinkinių reakcija irgi dažniausiai būna klaidinga, kartais net smerkianti. Mat jei žmogus geria, tai silpnavalis, o jei depresuoja, tai tinginys. Be patarimų susiimti ir pozityviai mąstyti ar nueiti psichologą bei pastudijuoti sveikos gyvensenos būdą, daugeliu atveju nieko doro ir nepataria. Aišku, ir negali patarti.

Beje „juokingiausia“, kad tie „žinovai“ ar smerkiantieji, labai dažnai praėjus kuriam laikui, patys pakliūva į panašią situaciją. Ši liga nepaiso nei pasiekimų, nei charakterio savybių, nei socialinio statuso, nei sąskaitos banke. Dažniausiai ji atsiranda tada, kai nesilaikoma pagrindiniu dvasinių principų. Šiais laikais tai ypač aktualu. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje – panašios tendencijos visame pasaulyje.

Tačiau labai svarbu išsiaiškinti, kas yra tas dvasingumas. Gal tai įvairių knygučių skaitymas ir lankymasis teatre? O gal intelektualūs pokalbiai prie židinio apie meną, gyvenimą ir filosofiją? Gal tai meilė gamtai ir jos garbinimas? Žinoma, ne, nes minėti pavyzdžiai yra paprasčiausiai intelektinė arba pažintinė sritis.

Taip pat dvasingumas neturi nieko bendro su moralės ir dorovės normomis ar su kultūra, nes tai tiesiog išorinio elgesio normos, o ne dvasingumas tikrąja prasme. Išorinio elgesio normos ir kultūra tai pirmas pastato aukštas, kuris stovi ant dvasingumo pamatų. Jei pamatai papuvę, tai ir su pastatu bus problemų, kad ir kiek jį beremontuotum.

O gal dvasingumas yra astrologija, parapsichologija, magija arba koks nors Helingerio metodas, kuris dar gražiai vadinamas „meilės keliu“ arba „konsteliacija“, nors yra elementarus ir mirtinai pavojingas spiritizmo seansas. Beje, žmogui taip pat mirtinai pavojingi ir įvairūs būrėjai, ekstrasensai, astrologai bei visoks ezoterinis šlamštas. Po apsilankymo pas juos situacija žmogaus gyvenime tik stipriai pablogėja (nors pradžioje atrodo atvirkščiai), o blogiausia tai, kad žmogus nesupranta, kodėl taip atsitiko, ir vėl bėga pas būrėją.

Lankymasis pas juos tai tarsi nuodingo užkrato, kuris veikia lėtai, bet užtikrintai, įsileidimas į savo organizmą. Jis veikia ne tik tave, bet ir tavo šeimos narius. Tai, kas šiuo metu vyksta televizijoje, kur brukamos laidos su būrėjais ir ekstrasensais, kitaip nei satanizmu ir genocidu nepavadinsi.

Taip pat dvasingumas dažnai painiojamas su jausmingumu. Rusai net turi du skirtingus žodžius – duševnost ir duchovnost. Duševnost tai jausmingumas ir svajingumas, kuris, deja, kartais per daug prasiskverbia į dvasingumą ir jį sugadina. Geras ir jausmingas žmogus, tai nėra dvasingumas, tai tiesiog geras ir jausmingas žmogus, todėl nesipainiokime sąvokose.

Dvasingumas – tai labai sudėtingas, sunkus ir dažnai skausmingas procesas, kuris pirmiausia pateikia esminius, giluminius atsakymus apie tai, kas yra žmogus ir kokia gyvenimo prasmė. Kokios taisyklės (įstatymai) galioja dvasiniame lygmenyje ir kokie pažeidimai (problemos, ligos) atsiranda žmogaus, kuris jų nepaiso, gyvenime. Paskui vyksta atsivertimas arba atsivėrimas Dievui ir tolesnis pastovus šaknijimasis į Jį (arba kaip sako žinomas psichiatras A. Alekseičikas – šaknijimasis į amžinybę). Jei trumpai, dvasingumas – tai santykio tarp žmogaus ir Dievo atstatymas.

Tai tarsi savotiška chemoterapija, kuri pirmiausia gydo sielą, o nuo jos sveikatos priklauso žmogaus fizinė bei psichinė būsena. Taip pat tai daro tiesioginę įtaką visam žmogaus gyvenimui bei jo ir jo vaikų likimams. Tai reiškia ir visos visuomenės gyvenimui. Tik šis procesas gali padaryti žmogų iš tiesų laimingą ir sėkmingą. Apie tai būtent ir kalba Kristus, sakydamas: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus pridėta“. Tai labai sudėtinga ir esminė formulė, kurią reikia suvokti. Tačiau šios žinios neatsirakina vien tik teoriniame lygmenyje, reikalinga ir pastovi praktika.

Labai reikalingos ir teisingos žinios apie dvasingumą yra sudėtos Biblijoje, tik labai svarbu jas teisingai suprasti. Taip pat tapti raktu į dvasinę sritį pretenduoja ir Vedos. Tačiau lyginti Vedas su Biblija (ypač krikščionišku jos traktavimu), tai tas pats, kas lyginti moderniausią sostinės polikliniką su kaime esančiu traumatologijos punktu, kurio budintis gydytojas dažnai būna išgėręs, ir kuris daugelyje atvejų nepagydo, bet dar ir „nugydo“.

Tik bėda ta, kad šioje srityje tiek daug įvairių aiškintojų bei mokytojų, (nesvarbu kaip jie vadinasi, guru, kunigai, pastoriai, „nušvitę“ ir pan.) kurie ne tik kad patys blogai išmano apie ką šneka, bet dar ir padaro nemažai žalos žmogaus psichikai (aišku aš neapibendrinu, nes yra išties puikių šios srities žinovų). Be to nereikia pamiršti Dalai Lamos žodžių, kad labai nepatartina gilintis į dvasines praktikas bei į tikėjimą, kuris nėra dominuojantis tavo šalyje.

Taigi, tarsi turėtumėme gilintis į krikščionybę, nes ji mūsų krašte dominuoja. Bet čia susiduriame su rimta problema. Visi krikščionybės atstovai (katalikai, ortodoksai, protestantai) turi labai daug pretenzijų vienas, kitam, bet dauguma iš jų patys net nežino, arba žino tik formaliai, paviršutiniškai, tas tiesas, tas praktikas ir tas žinias, kurias jiems paliko dykumos vienuoliai (aišku išimčių yra visur).

Beje, visi šie vienuoliai krikščionybėje pripažinti šventaisiais. Situacija išties tragikomiška (aišku tragedijos joje daugiau). Pripažinimas yra, o „pripažintųjų“ žinios kurios labai reikalingos žmogui, pamirštos. O be šių žinių pati krikščionybė tampa tarsi iškastruota, infantili. Todėl nereikia kaltinti žmonių, kad jie „atšala“ šiai religijai, kurioje lieka arba vien jausmingumas ir svajingumas (ką Nyčė vadino tiesiog atstumiančiu bobiškumu) arba sausa nesuprantama scholastika (dogmos, taisyklės, moralizavimas, ką Froidas pavadino viena didele žmonijos neuroze).

Taip pat panašių bėdų yra ir įvairiose rytietiškose tikėjimuose bei praktikose. Po apsilankymo pas įvairius neaiškius „guru“ (nesvarbu Lietuvoje ar Indijoje) žmogus taip pat gali turėti labai rimtų bėdų, nors pradžioje jam gali atrodyti atvirkščiai. Kalbu taip, nes pačiam daugelį metų teko tiek teoriškai, tiek praktiškai studijuoti ir gilintis pradedant kūno kultūra bei psichologija ir baigiant taip vadinama dvasine sritimi. Ir šioje srityje ypatingai svarbu turėti teisingą suvokimą, kitaip vietoj naudos gali gauti žalą.

Be teisingo dvasingumo suvokimo ir praktikavimo mes niekada nesugebėsime jokiomis teisinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ar psichologinėmis priemonėmis sustabdyti nei savižudybių, nei depresijos, nei priklausomybių nei smurto, nei patyčių. Tas priemones naudoti, žinoma, būtina, bet vien jų naudojimas be tikrojo dvasingumo panašus į vėžio gydymą vaistais nuo skausmo arba medžio gydymą nesuvokiant, kad pažeistos jo šaknys. Taip galima pasiekti tik laikiną pagerėjimą, šiek tiek pagerinant valstybės statistinius rodiklius šių problemų sprendime, bet ne daugiau.
Teisingas dvasingumas daro tiesioginę įtaką tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus būsenai. Gerėjant šiai būsenai, kaip pasekmė sveiksta ir moralė bei dorovė, sumažėja perdėta agresija, atsiranda išmintis. Žmogaus gyvenimas nustoja šleivoti ir kreivoti bei pradeda pildytis, galų gale jam net pradeda sektis. Jis išmoksta gerbti tiek save, tiek kitą žmogų.

Būtent tada atsiranda giluminė ramybė, teisingas savęs ir aplinkinio pasaulio suvokimas, nyksta įvairios priklausomybės, baimė, nerimas, depresija. Keičiasi viskas – net aplinka ir aplinkybės. Tačiau tai labai intymus procesas ir jo žodžiais „neprapliurpsi“. Jis neišsakomas, o įgyjamas. Lygiai kaip akrobatas negali žodžiais paaiškinti, kaip padaromas kūlverstis ore – jis tik to gali išmokyti kitą žmogų ir tik tą, kuris pats to nori.

Man, kaip ir daugeliui žmonių šiais laikais, taip pat nepavyko išvengti prieš tai išvardintų problemų. Nežinoti esminių dvasinių dėsnių tai tas pats, kas nežinoti esminių biologijos, gamtos ar fizikos dėsnių. Nusispjovus į biologijos dėsnius galima mirtinai sušaldyti arba išsekinti organizmą. Nepaisant gamtos dėsnių, pvz., traukos dėsnio, galima susilaužyti koją arba net užsimušti.

Nežinant fizikos dėsnių, galima įkišus du pirštus į elektros rozetę įsivaizduoti, kad tau nieko neatsitiks, o po to ilgai „paipaliotis“ reanimacijoje, ir tai tik tuo atveju, jei pasiseks. Dvasiniame lygmenyje lygiai tas pats. Naudojant visiems suprantamą terminologiją, galima pasakyti taip, kad žmogaus, kuris neturi supratimo apie dvasinius procesus, gyvenimas, gali palaipsniui pradėti šleivoti ir kreivoti. Naudojant krikščionišką terminologiją galima sakyti, kad žmogus padaro nuodėmių ir tai stipriai paveikia jo gyvenimą.

Tačiau išsiaiškinkime, kas yra nuodėmė. Tai ne vien tik Dievo įžeidimas, už kurį aš turiu Jo atsiprašyti, kaip kartais formaliai ir paviršutiniškai suprantama. Nuodėmė pirmiausia yra ta žaizda, kurią žmogus savo veiksmais, žodžiais ir net mintimis pats sąmoningai ar nesąmoningai padaro savo sieloje. O juk nuo sielos būklės priklauso visas žmogaus gyvenimas, jo fizinė ir psichinė sveikata, jo likimas.

O atgailos esmė tai ne Dievo atsiprašymas už įžeidimą, kaip kartais girdime pamokslų metu kalbant kunigus (Dievo įžeisti neįmanoma), o kreipimasis į Jį, kaip į vienintelį gydytoją, galintį padėti ir visada pasiruošusį tai padaryti, kad pagydytų tą sužalojimą, kurį sąmoningai ar nesąmoningai tu pasidarei savo sieloje. Žinoma, prieš tai reikia suvokti, kad tu kažką negero darai, ir kokios gali būti viso to pasekmės.

Štai šioje srityje dykumos vienuolių (dykumos tėvų) žinios, apie žmogų, jį supanti pasaulį, galimybę įtakoti savo likimą, apie aukščiau minėtą vidinį gydimą, apie žmogaus gyvenimo prasmę apie santyki tarp žmogaus ir Kūrėjo bei apie patį žmogų, turi neįkainuojama vertę mūsų laikams. Tokios gelmės nėra nei budizme, nei induizme, nei jokiose kitose mokymuose ir religijose.

Šios žinios priklauso pirmųjų amžių krikščionims (kurias sukaupė minėti vienuoliai), deja pačių krikščionių beveik visiškai pamirštos ir nenaudojamos. Be šių žinių pati krikščionybė tapo stipriai „apkarpyta“. Todėl žmonės ir bando atsakymų bei pagalbos ieškoti įvairiose rytietiškose praktikose ir beje, kaip minėjau dažnai nesėkmingai. Po saldaus įsikalbėjimo ir susižavėjimo pradžioje dažniausiai laukia didelis nusivylimas gale. Šios dykumos vienuolių žinios ir praktikos priklauso dvasiniai sričiai. Svarbu suvokti, kad dvasinės srities procesų nežinojimas ir iššaukia daugybę problemų žmogaus gyvenime.

Depresija, priklausomybės ar net savižudybės, tai tik šio proceso nežinojimo pasekmė. Dažniausiai tiek depresija (tiksliau akedija), tiek įvairios priklausomybės, tiek savižudybės yra viena kita papildančios ir viena iš kitos išplaukiančios bėdos. Tačiau jos visos turi pirmapradę priežastį, tą pirminę šaknį iš kurios jos „išauga“, tai prarastas arba sudarkytas santykis su Dievų, ( Kūrėjų, Aukščiausiu protu, vadinkit kam kaip patogiau). Tik atstačius šį santykį galima visiškai išbristi iš minėtų problemų, o tai įmanoma tik gerai suvokiant dvasinius procesus.

Būtent per šio santykio atstatymą ir vyksta „sielos vėžio“ gydymas, ir tik tuomet žmogaus gyvenimas keičiasi iš esmės į gerąją pusę ir visose srityse. Mano draugas joanitų vienuolis, tai vadina šaknijimosi procesu. Vykstant šiam procesui žmogaus gyvenimas keičiasi iš esmės. Žinoma, keičiasi visa aplinka, ir tai tiesiogiai paveikia ir visą visuomenę.

Suvokęs psichologijos bei įvairių rytietiškų praktikų ribotumą (o kartais net žalą) sprendžiant minėtas problemas (nors kalbant apie psichologiją, tai žinoma ji reikalinga ir naudinga, tik joje nėra tos gelmės, kuri reikalinga žmogui norinčiam išsikapstyti iš aukščiau išvardintų problemų) man asmeniškai teko pačiam daug metų studijuoti ir gilintis į tuos neįkainojamus žinių klodus, kuriuos mums paliko dykumos vienuoliai kurie šiuo metu šiek tiek nepelnytai pamiršti.

Būtent jų mokymuose glūdi esminiai, giluminiai atsakymai ir žinios, kurios padeda išsikapstyti iš minėtų bėdų. Tačiau pačiam skaityti ir gilintis į šių autorių veikalus be specialaus pasiruošimo ar be dvasininko, kuris gerai išmano visus šiuos procesus (o tokių deja labai nedaug), pagalbos, taip pat nepatartina, nes yra didelė tikimybė neteisingai juos suprasti ir vietoj naudos gauti žalą.

Todėl galvodami, kaip spręsti šią situaciją, su keletu bendraminčių šiuo metu steigiame vidinės terapijos centrą pavadinimu „Gyvenimo Linija“. Centro paskirtis – padėti žmonėms, kurie yra neviltyje, kenčia nuo depresijos, vidinio skausmo, įvairių priklausomybių, nesusivokimo savyje ir net pagalvoja apie savižudybę.

Parengėme specialią programą pavadinimu „Trys žingsniai“ kuri savyje sujungia kūno kultūros žinias, psichologija ir pagrindinę dvasinę sritį. Tai mums padėjo padaryti kūno kultūros specialistai, psichologai ir vienuoliai. Taip pat naudojamės puikia patirtimi kuri naudojama 12 žingsnių programoje. Planuojame įvairių užsiėmimų, paskaitų ar seminarų metu supažindiname visus norinčius su naudingomis ir reikalingomis žiniomis apie tai kaip pašalinti depresiją, neviltį, nenorą gyventi ar įvairias priklausomybes.

Svarbiausia, beje ir sunkiausia, esminius, pagrindinius, gyvybiškai svarbius dvasinės srities momentus (žinias) „išversti“ į šiuolaikiniam žmogui suprantamą kalbą. Nes tik teisingas jų suvokimas padeda išrauti iš savo sielos šį užkratą (virusą, demoną), vardu acedija, kuris sujaukia žmogaus gyvenimą ir kartais net priveda prie savižudybės.

Internetinis puslapis susijęs su šiuo centru kol kas tik kuriamas (kaip ir pats centras), todėl norintys sudalyvauti jau vykstančiose renginiuose (seminarai, paskaitos), gali parašyti į el.paštą info@gyvenimolinija.lt ir mes jus informuosime apie artimiausius renginius.

P.S.

Jeigu skaitydami šį straipsni galvojate, kad visa tai yra nesąmonė, nes jaučiatės puikiai ir gyvenime jums labai sekasi (džiaugiatės gerai kritusia korta) – esate protingas, energingas ir beveik laimingas, mokate pozityviai mąstyti ir besąlygiškai pasitikite savo jėgomis, praktiškai patį Dievą už barzdos laikote – neapsigaukite, nes galite net nespėti suprasti, kaip staiga tapote praradusiu viltį, sutrikusiu, pakliuvusiu į priklausomybių spąstus, kenčiančiu nuo depresijos ir nenorinčiu gyventi žmogumi.

Prisiminkite, kaip visai neseniai daugybė sėkmingų verslininkų, politikų, valdininkų, žurnalistų, šou verslo atstovų puikavosi televizijos ekranuose ir žurnalų viršeliuose pasakodami savo sėkmės istorijas ir mokydami kitus gyventi, o praėjus kuriam laikui spaudoje jau mirga straipsniai apie jų priklausomybę alkoholiui, skyrybas, depresiją, subyrėjusius verslus ar kitas veiklas ir net savižudybes. Tai liečia ne tik žinomus žmones, tai liečia mus visus.

Šį kartą velnias nusprendė nesimaskuoti ir vietoj linksmo komikso herojaus su aptemptu triko, parodyti savo tikrą, liguistą, mirtį nešantį veidą. Jei vis dar jo nematai, nesijaudink – greitai pajusi stiprią,puvėsiais ir nuodais dvokiančią smarvę, sklindančią iš jo pražiotų išpuvusių nasrų. Tuomet jis, išsiviepęs ir klaikiai šypsodamasis, ironiškai tau pasakys: „Na, netikėjai manimi, o aš štai atėjau…“ Tik  tada jau bus per vėlu.

Elijus Kebleris

Iliustracija: Jonatan Pie

loading...