Nusivylimas šalimi nėra tolygus pajamų dydžiui – emigruoti dažnai pasiryžta dar nė vieno atlyginimo neužsidirbę moksleiviai, akcentuoja psichologas psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas. „Tai emocinis nusivylimas vieta, kurioje esi. Emigracija yra balsavimas kojomis už savo emocinį išsigelbėjimą“, – tvirtina G. Chomentauskas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Virginijus Sinkevičius priduria – emigruoti mokyklą ką tik baigę jaunuoliai pasiryžta ir dėl dar vienos priežasties – jie vyksta pas savo užsienyje gyvenančius tėvus.

Nors regione augame bene sparčiausiai, turime kitą bėdą

Remiantis Statistikos departamento informacija, praėjusiais metais Lietuvą paliko šiek tiek daugiau kaip 50 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių. Šiemet per devynis mėnesius jau išvyko 47 tūkst.

Reaguodamas į tokią statistiką, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis teigia jau daug metų bandantis atkreipti politikų dėmesį į laimės ekonomiką, kuri padeda paaiškinti, kas vyksta.

„Siauras požiūris į ekonomiką niekaip nepaaiškintų Lietuvos [padėties]. Po įstojimo į Europos Sąjungą (ES) augame bene greičiausiai regione. Atrodo, viskas turėtų suktis priešingai, bet, antra vertus, politikai pražiūrėjo tai, ką laimės ekonomika akcentuoja, – koks yra to augimo pasiskirstymas. Lietuvoje jis gana katastrofiškas“, – atkreipia dėmesį R. Kuodis.

Jo teigimu, Lietuvoje turime labai daug neteisėtų pajamų ir nepelnyto skurdo. Ekonomistas pateikia pavyzdį – pensininkams Lietuvoje nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), vertinant procentais, skiriama dvigubai mažiau nei Europos vidurkis.

R. Kuodis priduria – apie šias problemas kalbama jau 15–17 metų ir iš jų kyla dabartinės bėdos: „Kadangi niekas iki šiol nesiruošia spręsti šių problemų, turime kalbas ir diskusijas apie pasekmes. Viena iš jų – didžiulė emigracija. Taip pat – didžiulė nelygybė, daug korupcijos, daug streso, alkoholizmo ir t. t. Visi šie dalykai ir yra ta laimės ekonomika, kuri daug plačiau žiūri į visuomenės būklę nei kažkokie siauri skaičiai, į kuriuos dėmesį kreipia politikai. Jeigu BVP auga, jiems viskas atrodo gerai.“

Uždarbis dažniausiai neturi įtakos sprendimui emgiruoti

Psichologas psichoterapeutas G. Chomentauskas taip pat tvirtina, kad būtina kalbėti ne apie ekonomines priežastis, o apie laimę. Kitaip tariant, apie žmonių psichologinę būklę, nuotaikas.

„Iš mūsų tyrimų akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės nesijaučia reikalingi. Jie nesijaučia priklausantys valstybei. Jie mano – jeigu iškiltų reikmė, neatsirastų žmonių, kurie jiems padės. Nusivylimas šalimi nėra lygus pajamų dydžiui. Tai emocinis nusivylimas vieta, kurioje esi. Emigracija yra balsavimas kojomis už savo emocinį išsigelbėjimą“, – tikina G. Chomentauskas.

Jo aiškinimu, emigracija koreliuoja tik su tų žmonių emigracija, kurių pajamos yra 400 eurų vienam namų ūkio asmeniui. Kitose pajamų grupėse emigracijos ir pajamų ryšio nepastebima. Psichologo įsitikinimu, tai yra ženklas, kad problemos priežasčių būtina ieškoti kitur.

„Į klausimą „ar ketini emigruoti tinkamai susiklosčius aplinkybėms“ visumoje teigiamai atsako apie 50 proc. Bet paklauskite to abiturientų. Tai tie, kurie pakeis dabar emigruojančius. Ten skaičius bus daugiau kaip 70 proc. Tai žmonės, kurie dar neatėjo į darbo rinką. Žmonės, kurie neparagavo nei algos, nei atlyginimo. Nesugebame įteigti savo žmonėms, kad šioje šalyje jų laukia šviesesnė perspektyva, kad jie čia gali kažko pasiekti, kad tai yra šalis, dėl kurios verta stengtis“, – tvirtina G. Chomentauskas.

Neseniai paskelbti uždaros 9–12 klasių moksleivių apklausos apie emigraciją duomenys rodo, kad į klausimą „ar galvojate apie emigraciją“ teigiamai atsakė 82 proc. Savo ateities gimtinėje nemato trečdalis.

Ragina atkreipti dėmesį ir į vidinę emigraciją

Ekonomistas R. Kuodis sutinka – aplenkti ekonomikos, nagrinėjant emigracijos problemą, iš esmės neįmanoma. Jo teigimu, tai lemia ir padėtis Lietuvoje – šalis artėja prie 2,5 miestų ateities: „Turime dvi ekonomikas. Didieji miestai sukasi gerajame cikle. Tas pats Vilnius – žmonių nemažėja, o tai reiškia didelį užimtumą. Užimtumas didina investicijas, investicijos didina našumą, našumas didina algas. Mes taip ir sukamės. Regionuose turime priešingą situaciją.“

Regionų gyventojai, ekonomisto teigimu, pasirenka vieną iš dviejų galimų krypčių – emigruoja į Vakarų valstybes arba į didesnius Lietuvos miestus. Kaip sako R. Kuodis, antrasis variantas yra geresnis, nes žmonės nepalieka šalies, tačiau tai dar labiau paveikia mažesnius miestus. Be to, tokiu atveju daugiau darbo vietų reikia sukurti ir didžiuosiuose miestuose.

„Koks yra emigrantų socioekonominis statusas? 80 proc. emigrantų buvo žmonės, kurie neturėjo darbų metus ir ilgiau. Pagalvokite apie tai. Tai visiškai suderinama su tuo, ką sako G. Chomentauskas – žmogus neturi darbo, jis nesijaučia reikalingas, nežino, ką daryti. Ta desperacija išvirsta į sprendimą išvažiuoti. Darbo vietų svarba didelė, bet regionuose tas blogasis smagratis neleidžia tų darbo vietų kurti“, – pabrėžia R. Kuodis.

Lietuviai užsienyje padarė tai, ko pasilikusieji nesugebėjo padaryti Lietuvoje

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio teigimu, artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“, – sako G. Landsbergis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas V. Sinkevičius oponuoja, kad emigracija nėra neseniai atsiradusi problema, todėl jos išspręsti per metus vyriausybė negali. Jo nuomone, reikėtų pradėti nagrinėti priežastis nuo pat ES lėšų įsisavinimo, kai lėšos buvo skiriamos atnaujinti miestų aikštes, o ne kurti darbo vietas.

„Dabar, ačiū Dievui, atsiranda merų, kurie apie tai jau galvoja, kurie galvoja, kad reikia tas ekonomines priežastis stabdyti. Kitas dalykas, kas turbūt sudėtingiausia, – šiandien emigracija vyksta dėl šeimos susijungimų. 2000 m. tas emigracijos procesas prasidėjo. Šiandien emigruoja ta antroji karta, kuri, baigusi mokyklą, važiuoja pas savo tėvus. Sudėtingiausia stabdyti juos, nes šiandien ten gyvena jų šeimos“, – atkreipia dėmesį V. Sinkevičius.

G. Chomentauskas įsitikinimu, įtakos turi ir kitokia atmosfera šalyse, į kurias lietuviai emigruoja. Ten, psichologo teigimu, žmonės sukūrė bendruomenes, lietuvių laikraščiuose, socialinių tinklų grupėse jie siūlo vieni kitiems pagalbą, dalijasi patarimais.

„Atrodytų, kad lietuvių bendruomenės ten sukūrė tai, ko nesugebame sukurti čia. Jie siūlosi pagelbėti vieni kitiems. Tai fenomenas. Tai reikalinga šalies mastu. Galvoju apie tas ekonomines idėjas, kai kuriamas vienoks ar kitoks modelis. Tai sukurti dalykai. Daugeliu atveju žmonėms nereikia trukdyti. Manau, kad pastaruosius metus daugiau darbo vietų sukūrė „Uber“ ir „Taxify“ nei visi kiti kartu sudėjus, nes jie tiesiog padarė darbą laisvai prieinamą su sąžiningu atlyginimu, dėl kurio derėtis nereikia“, – sako G. Chomentauskas.

„LRT forumas“, LRT.lt

loading...