Lavinkime emocinį intelektą. Tai padės pažinti save, suprasti savo norus ir, valdant emocijas, sėkmingai jų siekti“, – teigia emocinio intelekto lavinimo instruktorius, septyniolika metų diferencijuotų funkcinių būsenų metodiką praktikuojantis ir daug metų jos mokantis Marius GAUDI (37). Su juo kalbėjome apie emocijų ugdymą, emocinio intelekto reikšmę ir lavinimo būdus bei konkrečius pratimus, padedančius lavinti norimas savybes, kiekvienoje situacijoje gelbstintį sąmoningumą ir emocinį stabilumą.

“Emocinis intelektas – galimybė suprasti save ir kitus”. Lavinkime emocinį intelektą. Tai padės pažinti save, suprasti savo norus ir, valdant emocijas, sėkmingai jų siekti.

– Kaip kyla emocijos?

– Emocijos kyla, pajutus kažkokį poreikį, norą pasiekti tam tikrą tikslą. Tuomet žmogus pradeda vertinti savo galimybes, reikiamų tikslui pasiekti žinių ir įgūdžių kiekį. Supratę turintys nepakankamai žinių ar įgūdžių, jaučiame neigiamas emocijas. Nuvertiname save, manydami, kad mums nepavyks pasiekti užsibrėžto tikslo, bijodami, nerimaudami. Atvirkščiai, jeigu, norėdami pasiekti tikslą, įvertinę savo galimybes, jaučiame galintys jį pasiekti, išgyvename teigiamas emocijas. Taigi, mes nuolat save vertiname. Galima sakyti, tai – nenutraukiamai pasąmonėje vykstantis procesas. Nuolatinis noras kažko pasiekti ir, kaip to pasekmė, vykstantis savęs vertinimas sukelia emocijų svyravimą.

– Kas yra emocinis intelektas? Kuo jis reikšmingas?

– Emocinis intelektas – gebėjimas spręsti emocinius uždavinius ir valdyti savo emocijas tam, kad galėtume pasiekti užsibrėžtų tikslų ir išspręsti gyvenimo užduotis. Labai dažnai remiamės protu, juo grindžiamais sprendimais, tačiau neišvengiamai patiriame daugybę įvairiausių emocijų. Vadovaudamiesi jomis, kartais galime žengti netinkamu keliu ir kenkti sau bei kitiems, arba, atvirkščiai, išgyvendami pozityvias emocijas, kuriame tokį gyvenimą, apie kokį svajojame. Dažnai manoma, kad bet kokią situaciją galima išspręsti loginiais samprotavimais, mąstymu, tačiau aš manau, kad dažniausiai, vis dėlto, vadovaujamasi emocijomis. Esu skaitęs apie žmogų, kurio smegenų dalis, atsakinga už emocijas, patyrus traumą, nebeveikė. Jis galėjo puikiai, logiškai, analizuoti informaciją ir mąstyti. Pavyzdžiui, spręsdamas, kurioje kavinėje valgyti, jis mąstė apie atstumą iki tos viešojo maitinimo įstaigos, joje gaminamų patiekalų meniu, lygino skirtingose kavinėse ruošiamų patiekalų kainas, tačiau, atėjus laikui galutinai apsispręsti, pasirinkti, kur valgyti, jis negalėdavo to padaryti. Taip buvo todėl, kad šis žmogus nejautė daugumai įprasto emocijų impulso „Noriu šito.“ Taigi, analizuoti galime ir be emocijų, tačiau, nejaučiant jų, sprendimą priimti bus sudėtinga. Tai įrodo, kad žmogus yra valdomas emocijų, o ne logikos. Netgi, jeigu iš šalies atrodo, kad žmogus vadovaujasi tik logika, jis jaučia emocijas ir, priimdamas sprendimus, jomis remiasi.

Emocinis intelektas – tam tikros žmogaus savybės. Tai – galimybė suprasti savo emocijas ir jų poveikį gyvenimui, motyvacijai, išgyvenamų emocijų priežastis, kitų žmonių emocijas ir jų atsiradimo priežastis. Emocinis intelektas padeda harmoningai bendrauti su kitais ir suprasti save.

– Ar emocinis intelektas gali būti ugdomas?

– Emocinį intelektą galima ugdyti. Emocijos kasdieniame gyvenime dažnai slopinamos ir kiekvienoje situacijoje stengiamasi vadovautis logika. Toks požiūris pradedamas ugdyti dar vaikystėje. Kai vaikai išgyvena emocijas, ir ypač, jeigu labai atvirai jas reiškia, suaugusieji kartais bando juos įstatyti į tam tikrus rėmus, reguliuoti jų reakcijas ir elgesį. Jie sako: ,,Nesvarbu, ko tu nori, turi daryti tai, ką reikia.“ Vaikams reikia eiti į mokyklą, po pamokų jie negali žaisti su draugais kieme, nes jiems reikia ruošti namų darbus… Nuolat girdėdami kalbas apie tai, kaip reikia elgtis, ir ignoruodami savo poreikius vaikai ilgainiui uždaro, tarsi užblokuoja, savo emocinę sritį, jie pradeda slopinti natūralius emocinius impulsus. Tai vyksta tada, kai elgiamasi prieš savo valią. Po mokyklos įstojama į universitetą, vėliau dirbama, sekama tam tikru gyvenimo scenarijumi ir visais šiais periodais dažniausiai tenka daryti tai, kas reikalinga, o ne tai, ką iš tiesų norime daryti. Taip nustojama vadovautis savo norais ir blokuojama emocinė sritis.

Ką tai lemia? Užslopinta emocinė sritis galiausiai neleidžia žmogui suprasti, ko jis iš tiesų nori, todėl dažnai toks žmogus pasirenka tai, kas jam nėra artima. Pavyzdžiui, vaikai, kuriems neleidžiama reikšti savo emocijų, baigę mokyklą, nežino, ką nori studijuoti, kuo užsiimti, todėl kelią renkasi vadovaudamiesi logika, svarstydami apie prestižines, tam tikru metu populiarias, profesijas, atlyginimo dydį ir panašius aspektus. Tačiau jie pamiršta tai, kas svarbiausia – savo prigimtį, polinkius ir norus, kuriuos realizuodami jie jaus pasitenkinimą ir laimę. Ilgainiui emocijas užgniaužę žmonės pradeda jausti emocinę tuštumą ir vis mažiau supranta, ko iš tiesų nori.

– Kaip tuomet reikėtų elgtis su vaikais, kaip reaguoti į jų emocijas?

– Viskas susideda iš paprastų, mažų gyvenimo situacijų. Svarbu bendrauti su vaiku, išklausyti jį, suprasti, ko jis nori. Turėtume stengtis neužkirsti kelio vaiko norams, nenuvertinti jų. Galima gražiai mažyliui paaiškinti, kad, pavyzdžiui, pirmiausiai reikėtų truputį padirbėti, o paskui bus galima užsiimti, kuo jis nori. Tuomet vaikas supras, kad kurį laiką padirbėjęs, atlikęs pareigą, jis galės patenkinti savo norus. Daug kas priklauso nuo suaugusių intonacijos, nuotaikos, emocijų, kuriomis jie dalinasi bendraudami su vaiku. Jeigu tėvai labai griežti, jeigu jie, keldami balsą draudžia vaikui daryti tai, ką jis nori, vaikas ilgainiui pradeda manyti, kad jo norai yra niekam neįdomūs ir, apskritai, nereikalingi. Darydamas tik tai, ką reikia daryti, vaikas praranda motyvaciją ir įkvėpimą. Taip auklėtas žmogus, veikdamas tai, ko nenori, susidūręs su sunkumais, sutrinka ir netiki galintis juos įveikti. Tuomet jis gyvena taip, kaip reikia, o ne taip, kaip nori.

– Na, o kaip emocinį intelektą tobulinti suaugusiam žmogui?

– Visų pirma, reikėtų atsigręžti į save, į savo vidų. Pirmas žingsnis – sąmoningumas ir to, kas vyksta viduje, supratimas. Verta įsisąmoninti, kad mūsų galvoje yra mintys, tačiau šios mintys nesame mes, jos yra mūsų, išgyvename emocijas, bet mes nesame emocijos, šios emocijos – mūsų, turime kūną, kūno pojūčius, tačiau nesame kūnas, nors šie pojūčiai – mūsų. Turėtume pradėti sąmoningai žvelgti į savo subjektyvų pasaulį. Galime prisiminti savo norus, svajones, kurias dažnai dėl tėvų ir socialinio pasaulio reikalavimų pamirštame, taip nekreipdami į save dėmesio. Prisiminę, apie ką svajojome, galime giliau susimąstyti apie šias svajones, pagalvoti apie tai, kaip jas realizuoti, kaip prie jų priartėti. Taip budiname savo emocinę sritį, iš vidaus kylančius norus. Tada išgirsime savo vidų ir pradėsime pažintį su savimi.

– Papasakokite apie Jūsų praktikuojamą ir mokomą diferencijuotų funkcinių būsenų (DFB) metodiką. Kaip ji veikia?

– Taikant DFB metodiką, pratimų pagalba žmoguje lavinami tam tikri įgūdžiai, padedantys valdyti savo emocijas ir būsenas.

Pavyzdžiui – sąmoningumas, kurio stabilumo stengiamasi pasiekti atliekant specialų pratimą, vadinamą „Kinas“. Juo siekiama kiekvieną akimirką gebėti pastebėti save tarsi iš šono, stebėti savo emocinę būseną ir pamatyti, kaip tam tikros situacijos ir žmonės mus veikia. Dažnai, išgyvenę kon iktinę situaciją, vėliau galvojame kaip būtume galėję pasielgti, jeigu tomis akimirkomis išliktume sąmoningi, tad verta gebėti išlaikyti sąmoningumą netgi tada, kai tai nėra lengva. „Kinas“ atliekamas vakare, mintyse atsukant dienos įvykius atgal. Tokiu būdu žmogus tampa stebėtoju ir regi save bei dienos įvykius iš šalies. Tam tikrą laiką atliekant šį pratimą gebėjimas stebėti save iš šalies, sąmoningumas žmoguje tobulėja, kol, galiausiai, tampa jo savybe, nuolatine būsena.

Atlikdami dar vieną pratimą, vadinamą „Kontempliacija“, ugdome nevertinimą. Užuot vertinę save, kitus ir situacijas, stengiamės tiesiog blaiviai ir aiškiai mąstyti apie tai, ką turime padaryti siekdami įgyvendinti išsikeltus uždavinius. Pratimą atliekame atsisėdę, pasidėję prieš save kokį nors daiktą. Tuomet nukreipiame savo dėmesį į kūno pojūčius, formuodami viduje baltą, tuščią, švytinčią erdvę. Stebime prieš mus esantį objektą ir niekaip jo nevertiname, nevadiname, neapžiūrinėjame. Šio pratimo metu formuojame įgūdžius, kuriuos vėliau naudojame kasdienybėje. Ilgainiui gebame stebėti netgi sudėtingas, nemalonias situacijas, išlaikydami blaivų protą ir sąmoningumą. Kartodami šį pratimą, išmokstame emocionaliai nevertinti, atsisakome išankstinių nuostatų ir vilčių. Tokiu atveju, nebetrukdant neigiamoms emocijoms – baimei, nepasitikėjimui savimi, – interpretavimo galimybės išlieka dar didesnės.

DFB metodikos pratimu „Baltas paukštis“ lavinama, kontroliuojama vaizduotė. Tai – labai svarbi savybė, valdant savo emocijas ir nusiteikimą. Kiekvienas išgyvenimas susiejamas su tam tikru vaizdiniu, emocija ir netgi kūno pojūčiu. Tai reikalinga siekiant, kad mūsų mąstymas taptų gyvas, įvairus. Jeigu mąstome formaliai, sausai, netgi, pavyzdžiui, planuodami atostogas, tolimą kelionę, nejaučiame džiaugsmo. Mąstydami tokiu būdu, nejausime motyvacijos įveikti sunkumus, trukdančius pasiekti tikslą, nejausime tam įkvėpimo, todėl, galimai, tikslo nepasieksime, į kelionę neišvyksime.

Taip pat ir, pavyzdžiui, mąstant apie kokį nors projektą, jeigu idėja apie jį žmogaus mintyse ar kūne nesukelia jokios energijos, jausmų, tikėtina, kad jis neįgyvendins šio projekto. Kontroliuojamos vaizduotės lavinimo metu aktyvinamos visos trys žmogaus suvokimo sritys: kūno pojūčiai, sąmonė ir emocinė sritis. Taip gyvai mąstant sukuriama motyvacija, padedanti pasiekti bet kokius tikslus.

Kitas pratimas vadinamas „Nulinė koncentracija“. Jis vienu metu lavina emocinį jautrumą ir emocinį stabilumą. Emocinis jautrumas mums reikalingas tam, kad jaustume save ir aplinkinius žmones. Tai ugdo komunikacijos įgūdžius, kurie ypač svarbūs, kadangi mūsų gyvenimas susideda iš bendravimo su žmonėmis. Gebėjimas jausti kitų emocijas padeda prisiderinti prie jų būsenos ir veikti dėl bendro tikslo ir idėjos. Tam, kad bendra veikla būtų sėkminga, ją kuriančius žmones turi vienyti bendri jausmai, emocijos ar vizijos – emocinis atvirumas, padedantis jausti vieno su kitu ryšį. Emocinis stabilumas taip pat labai svarbus, kadangi sutinkame įvairias būsenas išgyvenančius žmones. Kartais aplinkiniai gali būti labai blogos nuotaikos, išsekę, galbūt netgi agresyvūs ir visa tai, esant šalia jų, aiškiai juntama. Kiekvienas prisimename susitikimą su žmogumi, su kuriuo pabendravę jautėmės įkvėpti, tarsi užkrėsti jo pozityvia energija. O, pabendravę su kitais žmonėmis, jautėmės išsekę, praradę jėgas ir motyvaciją. Emocinis stabilumas leidžia pajausti negatyvias ar pozityvias emocijas ir netapatinti savęs su jomis, jų atžvilgiu likti neutraliais. Dažnai jautrūs, empatiški, žmonės pabendravę su vienu žmogumi pajunta įkvėpimą užsiimti viena veikla, pabendravę su kitu nusprendžia imtis kitos veiklos. Tokie svyravimai išbalansuoja. Vidinės atramos turėjimas leidžia išgirsti kitus, tačiau neperimti jų emocijų ir netapti nuo jų priklausomu ir rinktis sąmoningai.

„Nulinė koncentracija“ atliekama sutelkiant dėmesį į tam tikrus pojūčius. Mintimis žmogaus kūne formuojamas ugninis stiebas ir visas dėmesys nukreipiamas į jį. Tai – absoliučios tuštumos ir ramybės pojūtis, kurį pratimo metu išgyvename bei stengiamės kuo ilgiau išlaikyti.

Pratimo „Vidinė ramybė“ pagalba lavinamos savybės – ramybė ir emocinis stabilumas, išlaikomi netgi stresą keliančiose situacijose.

– Kas ir kaip sukūrė DFB metodiką?

– Šios metodikos autorius – Igoris Kalinauskas. Jis prieš keturiasdešimt keturis metus, būdamas režisierius, DFB metodiką sukūrė ir tobulino dirbdamas su aktoriais. Aktoriaus profesiją pasirinkęs žmogus, vaidindamas įvairias situacijas, turi gebėti valdyti savo emocijas. Juk geru aktoriu vadinamas tas, kas scenoje perteikiamą emociją geba iš tiesų išgyventi ir tokiu būdu realistiškai ją perteikti žiūrovams. DFB metodikos pagalba žmogus išmoksta valdyti savo emocines būsenas ir sąmoningai, naudodamasis kūno pojūčiais, sąmone ir emocine sritimi, jas išgyventi. Taip pat, naudodamiesi DFB metodika, aktoriai, kaip ir bet kurie kiti žmonės, gali sąmoningai ir nesunkiai išeiti iš tam tikros būsenos, pakeisti ją kita.

Diferencijuotų funkcinių būsenų šioje metodikoje iš viso yra šešiolika. Galima spręsti iš pavadinimo, kad tai yra skirtingos būsenos, skirtos skirtingai veiklai. Igoris Kalinauskas šią metodiką apgynė Ukrainoje, parašęs disertaciją. Išbandęs šią praktiką su aktoriais, Igoris suprato, kad ji puikiai tinka ir kasdieniame gyvenime. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje reikalingas skirtingas emocinis nusiteikimas. Eidami į darbą, turime susikoncentruoti, dirbti tiksliai, aiškiai. Kai ilsimės, bendraujame su draugais ir artimaisiais, siekiame atsipalaiduoti, būti atviri, nuoširdūs. Kiekvienai veiklai galima parinkti tinkamiausią emocinį nusiteikimą ir padidinti savo efektyvumą.

– Kaip pasiekiamos šios skirtingos emocinės būsenos?

– Tai – darbas su energija. Egzistuoja trys energiniai centrai, atsakingi už tris skirtingas energijas: vitalinę ( fizinė energija, kūno pojūčiai), astralinę (emocijos) ir mentalinę (sąmonė, mintys). Atlikdamas „Ugninės gėlės“ pratimą, žmogus išmoksta kaupti energiją ir organizuoti jos perteklių tam tikruose energijos centruose. Tai – instrumentas, padedantis žmogui valdyti savo emocinį nusiteikimą. Sukaupęs pakankamą energijos kiekį, žmogus jaučia besikeičiant kūno pojūčius, emocijas ir pasaulio suvokimą. Trijuose mano minėtuose energijos centruose energiją galima kaupti ir iš ten ją spinduliuoti, priklausomai nuo poreikio ir situacijos, bei būti energijos laidininkais. Pavyzdžiui, sportininkams aktualu mokėti sukaupti vitalinės energijos perteklių ir gebėti susikoncentruoti. Tuomet išauga jų zinės galimybės ir tinkamai psichologiškai nusiteikiama. Jeigu energijos perteklius sukaupiamas emocijų centre, tampame emocionalūs, o kaupdami energiją sąmonės centre, produktyviau mąstome.

– Ar šią techniką taikyti paprasta? Ar ji populiari pasaulyje?

– Tai nėra sudėtinga ir nereikalauja jokių ypatingų gebėjimų. Vienintelė sąlyga – noras. Mano kartu su Virginija Kalinauskiene skirtingose šalyse vedamus mokymus baigė jau apie trisdešimt tūkstančių žmonių. DFB metodo mokoma Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV.

– Kaip Jūs atradote mūsų aptariamą metodiką?

– Kai buvau paauglys, mano šeimą ištiko didžiulė finansinė krizė. Sunkiai ją išgyvenome, kadangi prieš tai šeimos finansinė padėtis buvo itin gera. Tuo metu supratau, kad sunkūs emociniai išgyvenimai, nulemti išorės problemų, labai stipriai veikia žmones. Susimąsčiau apie būdus, galinčius šį nemalonų emocinio gijimo procesą pagreitinti. Norėjau vėl jaustis gerai ir išgyventi pozityvias emocijas, norėjau būti kūrybišku ir džiaugtis gyvenimu. Todėl pradėjau skaityti filosofines ir psichologines knygas. Tačiau tai buvo labiau pamąstymai, tose knygose neradau konkrečių metodų ir patarimų, kaip elgtis, kaip nuraminti įtampą ir baimes. Norėjau atrasti būdą, padėsiantį man pakeisti savo emocinį nusiteikimą, nepaisant išorės aplinkybių. Taip atradau DFB metodiką.

Eidamas į pirmuosius DFB metodikos užsiėmimus, įsitikinau, kad žmogus gali valdyti savo emocijas ir pasiekti vidinę ramybę, nepaisydamas išorės aplinkybių. Supratau, kad galiu pasiekti tokią būseną, kokią noriu pasiekti. Ši metodika padeda išgyventi krizę ir daug greičiau išsilaisvinti iš neigiamų, krizės nulemtų emocijų. Tačiau laukti krizės, be abejonės, nebūtina. DFB metodą ir, apskritai, emocijų lavinimą patariu išbandyti norintiems gyvenime patirti dar daugiau jo atspalvių, būsenų, realizuoti visus savo sumanymus, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Darbas su savimi ir savo emocine sritimi akivaizdžiai pagerina mūsų gyvenimo kokybę.

Parengė – Agnieta JONIKIENĖ (Žurnalas – “Raktas”)


Emocinio intelekto lavinimo mokymai prasidės jau Vasario 20 dieną – Vilniuje! Pirmą kartą startuoja rytinė šių mokymų grupė! Daugiau informacijos rasite paspaudę čia.