Esu išsekusi ir praradusi gyvenimo džiaugsmą augindama vaikus. Kaip jį susigrąžinti?

3

31 Mar 2015, London, England, UK --- Three generation family having breakfast --- Image by © Phillip Waterman/Corbis

Klausimas: Esu dviejų nuostabių vaikučių mama, mažyliui dveji, jis auga namuose, broliukui ketveri, jis lanko darželį. Susiklostė tokia situacija, jog didžiąją dalį laiko praleidžiu su jais viena, tėtis dirba kitoje šalyje, grįžta penkis kartus per metus, vos kelioms savaitėms, tad namų buitis bei visi rūpesčiai gula ant mano pečių. Be visa ko, neakivaizdžiai studijuoju. Viskas klostytųsi visai neblogai, esant reikalui vaikučius pažiūrėti padeda močiutė su seneliu (mano mama, tėtis) ar keturmečio krikšto mama (dažniausiai tada,kai išvykstu į mokslus ar nutariu valandėle atsikvėpti ), tačiau ramybės neduoda didžiojo vaikučio elgesys. Jau nuo gimimo jis būdavo daug dėmesio reikalaujantis vaikiukas, tačiau kai atsirado mažylis, mano našta tapo nebepakeliama, keturmečio  nuolatinis rėkimas, verkimas, nerviškas nevalyvas mosėgavimas rankomis,  reikalavimas nebūtų daiktų, nuolatinis brolio erzinimas atimant žaislus, stumiant, rėkiant, nėra situacijos iš kurios neišsivystytų konfliktas – nuo atsikėlimo ėjimo praustis į darželį iki pietų miego, rengimosi, valgymo, nakties miegelio, nuolat šaukia “nenoriu”, “baik”, neleidžia nei išsižioti … Esu beviltiškoje situacijoje, visa tai mato mažasis brolis ir kartoja didžiojo veiksmus. Kol didysis darželyje – mažylis ramus. Bet kai parsivežam broliuką – namuose vėl košmaras… Gyvename nuomojamam bute, kaimynai skundžiasi, nuolat jaučiu emocinį spaudimą. Galvoju, ką darau ne taip, kodėl jis šitaip elgiasi… Darželio auklėtojos sako, jog viskas tvarkoje, kai išvykstame į svečius ar į lauką – jis būna ne toks nervingas, namuose pavykdavo nuraminti šiltoje vonioje ar žaidimais kartu, dabar nebepadeda nei tai … Nebežinau ką daryti, vaikas šaukia, jog manęs nemyli, aš stengiuosi jam padėti kaip begalėdama, bet atrodo kad nebeturiu jėgų. Ar man reikia dar daugiau laiko skirti jam, ar skatinti žaisti su broliu, ar leisti daugiau laiko pabūti vienam, kuom jį užimti? Nepamirštant, jog dėmesį turiu dalinti abiem bei viena atlikti kasdienius darbus, tokius kaip namų ruoša, maisto gaminimas, mokymasis. Skaičiau literatūros, įvairių psichologijos straipsnių, bet niekur neradau savo situacijai tinkančių metodų, todėl kreipiuosi į Jus. Esu išsekusi, praradusi gyvenimo džiaugsmą, kurį begalo noriu susigražinti augindama savo vaikus, prašau patarimo.Ačiū.

Rima

Atsakymas: Vaikučių auginimas tėveliams dažnai pareikalauja daug kantrybės ir jėgų, ypač tuomet, kai vaikučių auginimo sunkumus didele dalimi tenka prisiimti vienai mamai ar tėčiui. Laiške rašote, kad jaučiatės išsekusi. Norėčiau Jus paskatinti pasirūpinti savimi. Pirmas Jūsų darbas problemų sprendimo link galėtų būti – laikas sau, kurio metu atsitrauktumėte nuo rūpesčių ir nemalonumų. Tai padaryti Jums gali padėti veikla, kurią Jūs mėgstate, pavyzdžiui, pabuvimas su draugėmis, knygos skaitymas, arbatos atsigėrimas ramumoje ir pan. Taip atsikvėpti nuo rūpesčių naudinga būtų kiekvieną dieną. Gal vieną dieną sau skirsite mažiau laiko, kitą – galbūt daugiau, bet svarbu, kad turėtumėte laiko, kai galite atsipalaiduoti. Kai jausitės geriau ir Jūsų vaikai jausis geriau.

Džiaugiuosi dėl Jūsų, kad turite aplink save žmonių, kurie kartais gali Jums padėti, net jei ir norėtųsi turėti dar vienu žmogumi daugiau.

Kai apgalvosite, kaip rūpinsitės savimi ir truputį atgausite jėgas, išmėginkite toliau aprašytus metodus.

Vyresnėlio dėmesio troškimui patenkinti galite panaudoti šiuos būdus:

Specialus laikas vaikui. Šis laikas būtų skirtas tik Jūsų vyresniajam. Jį galima planuoti pagal savo galimybes, bet būtina sąlyga, kad tuo metu Jūs užsiimat tik su vaiku. Ne verdat sriubos ir nedarot kitų darbų. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas, ėjimas į kiną ar kita pramoga su vyresniuoju, kai mažesnis lieka su vienu iš artimų žmonių arba užsiėmimas kokia nors veikla, kai mažesnysis miega. Toks laikas skirtas tik jam vienam, leis vaikui pasijusti svarbiu ir mylimu.

Vyresnėlio įtraukimas į mažesniojo priežiūrą ar žaidimus. Galite vyresnįjį kviesti bendradarbiauti prižiūrint mažesnįjį, su juo žaidžiant ar mokant kažko naujo. Pavyzdžiui, vyresnysis gali padėti mažesniam valgyti ar mokyti dėlioti dėlionę. Galbūt po kurio laiko taps puikiu Jūsų pagalbininku.

Pastebėti gerą vaiko elgesį. Nepraleiskite progos pastebėti gerą vaiko elgesį. Kai vaikas padarė kažką gero, pasakykite, kad tai Jums patinka arba tai parodykite gestu (pvz, iškelkite nykštį, paglostykite ar apkabinkite), arba tiesiog padėkokite.

Taip pat galite pabandyti:

Pripažinti vaiko jausmus. Kai vaikas pyksta ar reikalauja dėmesio, pabandykite atpažinti, ką jis jaučia ir įvardinkite tai žodžiais. Pavyzdžiui, „aš matau, kad tu pyksti“, „ar tu pyksti?“. Taip vaikas mokysis atpažinti savo jausmus ir juos kontroliuoti.

Mokyti vaiką nusiraminti. Vaikui nusiraminti galima padėti per žaidimus ar pratimus. Pavyzdžiui, pasiūlyti kartu su Jumis vaikui lėtai įkvėpti ir iškvėpti 6-10 kartų. Tam galima panaudoti ir istoriją, kurios metu pratimą galima atlikti su patinkančiu personažu.

Nukreipti dėmesį. Kai pastebėsite pirmus pykčio ar dėmesio reikalavimo signalus, pabandykite nukreipti dėmesį. Tam prireiks pasitelkti kūrybingumą. Pavyzdžiui, pakeiskite veiklą, skirkite vaikui užduotį, parodykite ką nors įdomaus, užleiskite muziką ir pašokite ar pan.

Stebėti savo reakcijas konflikto metu. Laiške neaprašėte, kaip elgiatės konflikto su vaiku metu. Nekomplikuokite konflikto supykdama pati. Giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Leiskite pykčiui praeiti. Stebėkite save, galbūt atrasite, kokia jūsų reakcija išaukia kitokį vaiko elgesį arba jį sušvelnina.

Jei situacija nesikeis arba keisis per mažai, kreipkitės pas specialistą. Kiekvienas atvejis būna individualus, todėl reikia žinoti daugiau informacijos norint, kad problema visiškai išsispręstų. Patirtis rodo, kuo mažesni vaikai, tuo greičiau problemos sprendžiasi gavus tinkamas rekomendacijas.

Kantrybės ir gerų santykių! Jei dėsit pastangas, Jums tikrai pavyks!
Sėkmės.

Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Gali būti, kad vyresnėlis jaučiasi nemylimas. Man dažnai tenka būti su labai aktyvia krikštadukra, ji kalbėdavo, kad pasivers ragana, užkeiks visu ir kitokius žiaurius dalykus. Netvėrusi visada aiškindavau, kad būsi bjauri, ne tokia, kaip princesės. Tačiau tai nepadėdavo, viskas išaukdavo į konfliktą. Pasirodo ji tieisiog norėjo daugiau meilės iš manęs. Kai buvau geros nutaikos, o ji rėkė, kad nemyli manęs. Aš nustojau žaisti su jos broliuku ir apsikabinau ją, pasakiau, o aš Tave žiauriai myliu. Stipriai suspaidžiau, kad nesimuistytų juokiausi ir šaukiau, kad žiauriai Tave myliu, pradėjau ją kutenti ir po to laiko, kaip auksinė su manim paliko.O kiek ji nervų jos mamai išgadindavo ir man. Tokiems vaikams svarbu į pyktį atsakyti meile, paskatinti už gerą darbą. Galite mėginti ant šaldytuvo pakabinti popierių su skiltimi geri darbai, blogi darbai. Jei vaikas nusikals, padėkite minusą ir parašykite už ką jis , nesvarbu, kad vaikas skaityto nemoka. Jūs galėsit labiau analizuoti savo vaiką. Už tai skirkite bausmę, tą dieną neleiskite žiūrėti vaikučiam ar žaisti telefonu, žodžiu daryti tai, ką jis mėgsta. Jei vaikas nesitvarko daiktų, pasakykit, kad išmesit viską lauk. Tik svarbiausia pačiai išlikti ramiai. Žinoma tai nėra lengva, bes su laiku išmoksti.

  2. Vaikas lygiai toks pat, kaip mano krikštadukra jo metų. Dabar jai 5 ir po sunkių jos mamos metų, mergaitei vis geriau sekasi klausyti mamos ir kitų. Niekas nebuvo taip lengva, mama palūšdavo nuo jos isterijų, verkdavo kruvinomis ašaromis, bet viskas susitvarkys, jei teisingai viską darysite. Nusipirkite kokią knygą apie tai, kaip auklėti tokius vaikus, arba internete pasiskaitykite. Svarbiausia išmokti teisingai elgtis tokiomis situacijomis ir suprasti savo vaiką. :)

  3. Tėvas. Kad ir kaip sakytų, jog berniukai prisiriša prie motinos, jiems reikia ir tėvo, tėvo pavyzdžio, tėvo autoriteto. Tėvas, kaip vyras žmonai,yra pajėgus suteikti tvirtą pagrindą po kojom išklausydamas, patardamas, formuodamas ateities planus ar paprasčiausiai būdamas greta ir užsiiimdamas vyriškais darbais.

    Dabar gi vyro vaidmuo tarytum pereina vyresnėliui, nors jam vos 4-eri. Ar jis gali susitvarkyti su šia atsakomybe, jeigu jaučia, jog šeima nepilna, joje nėra vyresnio vyro, kuris paguostų pavargusią mamą? Prie geriausių norų jam kolkas nereikia šito perkelti.

    Ką galima padaryti? Sprendžiant kūrybingai, vertėtų daugiau vaikams skaipintis su tėvu, jums daugiau skaipintis. Sugalvoti žaidimų, kurie įtrauktų tėvą ir per atstumą: tarkim parašyti visiems laišką tėčiui, išsiųsti paprastu paštu, kad po to tėvas per tą patį skaipą parodytų gavęs ir labai džiaugtųsi – berniukas matys, kad ryšys niekur nenutrūkęs.
    Tėvas galėtų parsiųsti siuntinį užsienio gėrybių, saldainių, gal žaislų – viso to, kuo galėtų berniukas pasidžiaugti, pasvajoti, pasigirti.. na kaip daugiau tirpdyti atstumą?

    Be skaipo, kalbėti apie berniukų tėvą, išaukštinant ką jis veikia užsienyje, ką jis mokėsi, kuo užsiėmė būdamas Lietuvoje, ko pasiekė, kur yra buvęs, keliavęs, kokie įspūdžiai ir tt. bet kokia žinia ar žodis- berniukui svarbu. Svarbu iš jūsų žodžių perimti, kad jo tėtis yra vertinamas, kad yra šaunus, kad jo taip pat laukiate. Mažyliui reikia nusiraminti, kad niekas iš jo nereikalauja jums atstoti išvykusio vyro – neabejokite, jis tai daro, stengiasi, todėl, kad myli ir rūpinasi savo mama, ir kitaip negali. Tai natūralu – padėti, pagelbėti, na, tik, supraskite, retkarčiais neišeina, nes mama vis viena lieka susikrimtusi.. O emocijas vyriokui valdyti dar sunkiai išeina..
    Verta apsvarstyti gal yra vyresnių pusbrolių, senelių, kurie turėtų nors kokį ryšį su jų tėvu, suteiktų nors kokį (gerą) vyro elgesio pavyzdį.
    Ir paskutinis – filtruokite animaciją. Ne viskas kas vaikiškai piešta tinka vaikams.

    Linkiu ramybės!

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here