Esu ištekėjusi už anglo, jį myliu, bet jaučiuosi labai nelaiminga0 (0)
Foto: Sven Scheuermeier
Klausimas: Esu nesenai ištekėjusi už anglo, ir laukiamės vaikelio. Gyvename jau 4 metus kartu. Situacija tokia, kad jį labai myliu, bet jaučiuosi labai nelaiminga. Neturiu draugų, nors ir dedu pastangas jų susirasti (rašau forumuose, einu į priešgimdyvines grupes), bet atrodo, jog niekas nenori draugauti, nors lyg ir esu nuoširdi bei atvira… Turėjau čia, Londone, draugų, porą lietuvių, lenkaitę bei italę, bet visi emigravo atgal į savo šalis ir dabar esu visiškai viena. Nors jau tiek laiko čia pragyvenau, bet vis atrodo, kad nepritampu.
Sunku apibūdinti, bet atrodo, jog nejaučiu džiaugsmo, diena iš dienos net ir paprastiems dalykams, kaip ėjimas į kiną ar pasivaikščioti, ar net nusipirkus ką nors gražaus vaikeliui.
Viskas kaip ir susilieja į vieną didelę tuštumą. Dar prieš emigruojant buvau kupina džiaugsmo gyvenimui, atrodė, kad net saulė švietė skaisčiau… Bet atvykus į Londoną iškentėjau metus žeminimo ir mušimo, iš tuometinio draugo, kurį palikus jis mane persekiojo apie metus ir pavyko jo atsikratyti tik kartu su policija. Tai net nesu tikra ar jo žodžiai – padarysiu tavo gyvenimą neįmanomą – išsipildė.
Šnekėjau ir sakiau vyrui, kad jaučiuosi nelaiminga ir svarstėm apie kraustymąsi į kitas šalis (į Lietuvą vyras nenori kraustytis), bet mąstau ar nebus taip, kad ir kur be nuvyktume, jausiuosi prislėgta.
Gal ir neatrašysite, bet buvo gera, kad nors ir trumpai, kam nors pasipasakot :)
Dėkui.
Agnė (vardas pakeistas)
Komentaras: Labas, Agne,
atrodo, kad per pastaruosius metus Tavo gyvenime įvyko daug pokyčių: persikraustymas į svečią šalį, skausmą sukėlusių santykių pradžia ir pabaiga, vestuvės su mylimu žmogumi, nėštumas. Ir nors rašai, kad kartu gyvenate jau 4 metus, tuo pačiu skamba, kad pasikeitimų visai daug ir jie dar „švieži“.
Galiu įsivaizduoti, koks sunkus laikas turėjo būti tuomet, kai gyvenai su smurtaujančiu draugu, kai jis Tave persekiojo. Tai, kad sugebėjai save apsaugoti, pasitelkusi į pagalbą ir policiją, rodo Tavo tvirtumą, drąsą. Norisi pasidžiaugti, kad sugebėjai tai padaryti. Žinai, o tai, ar išsipildo kito pasakytas palinkėjimas – geras ar blogas – labai priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, kiek priimam, kad jis gali išsipildyti. Tuo pačiu, tikiu, kad patirti skaudūs išgyvenimai, kada Tave žemino ir mušė, gali būti palikę kažką neišgyvento, užgniaužto, skaudaus, – tuomet viso šio patyrimo atgarsiai gali jaustis ir dabar. Tad jei jauti, kad kažkas yra užsilikę, neišsakyta, užspausta, labai kviečiu surasti žmogų, su kuriuo galėtum apie tai pasikalbėti – galbūt psichologą ar emocinės paramos tarnybos savanorį (Samaritans.org).
Girdžiu, kad liūdna dėl to, jog neturi artimų draugų. Tuo pačiu, labai svarbu, kad neužsisklendi, kad dalyvauji priešgimdyvinėse grupėse, ieškai naujų kontaktų. Norisi tikėti, kad vienaip ar kitaip surasi širdžiai artimus žmones.
Kai perskaičiau Tavo laišką, kilo mintis ir apie tai, kiek Tu jautiesi esanti savuose namuose? Įsivaizduoju, kad svečioje šalyje susikurti namus, kurie būtų tikrai savi, kartais gali būti nelengva, nors juos kuri ir su mylimu žmogumi. Tikiu, kad besilaukiant kūdikio, gali kilti dar daugiau noro galvoti apie namų aplinką, ruošti ją į šį pasaulį ateinančiam mažam žmogučiui. Kviečiu užsukti į mano tinklapį dizainopsichologija.lt, taip pat ir į tinklaraštį namuterapija.lt – juose rasti minčių apie savų namų kūrimą: apie tai, kaip praeities patyrimus, susijusius su buvimu savuose, saugiuose, jaukiuose namuose, ar tokius namus primenančiose vietose, galima persikelti į dabartinius ar naujus namus. Galbūt šiuose tinklapiuose esančios mintys atlieps kažką, kas ir Tau svarbu.
Kūdikio laukimas yra labai džiugus metas, tačiau tuo pačiu ir galintis kelti nerimą, nežinomybės jausmą. Tikiuosi, kad priešgimdyvinėse grupėse yra erdvės apie tai pasikalbėti, užduoti klausimus, pasidalinti nuogastavimais, pasidžiaugti. Norisi palinkėti, kad tokios erdvės nepritrūktų ir Jūsų su vyru santykyje.
Kviečiu Tave ieškoti būdų, kaip toje erdvėje, kurioje esi, galėtum pasijausti esanti kuo labiau savo vietoje, savuose namuose. Galbūt tada ir gyvenimo džiaugsmo galėtų daugiau atsirasti. To Tau labai linkiu.
Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / dizainopsichologija.lt