Esu labai geras žmogus, bet jaučiuosi nevykėle

1

saviverte

Klausimas: Sveiki, man 25 metai. Mokykloje patyriau patyčias, ko gero dėl to, kad esu ramesnė, lėtesnio būdo mergina. Esu pabaigusi mokslus, gyvenime pasirinkau netinkamą specialybę todėl nedirbu pagal ją.

Didžiausia mano problema, kad nepritampu kolektyve, dirbu darbą, kur pastoviai tenka bendrauti su kolegomis. Darbe jaučiuosi ignoruojama, negerbiama dėl to dažnai verkiu namie vakarais. Pastoviai jaučiu įtampą darbe, pradedu daryti klaidas. Dėl to dar labiau manęs jos nemėgsta, toks jausmas, kad laiko nevykėle. Pati pradedu galvoti, kad rimtai aš tokia esu. Nieko nesugebanti.

Prieš porą mėnesių pasakiau vadovei, kad noriu išeiti iš darbo, bet sulaikė mane, šiek tiek situacija buvo pagerėjusi. Bet dabar vėl ta pati, aš pas ją klausiu kas negerai, ar netenkina mano darbas. Bet ji sako pati žinai, ką blogai darai. Jeigu aš blogai dirbu kodėl manęs tiesiog neatleidžia? Galbūt joms trukdo, kad esu lėtesnė, bet šioje darbo vietoje nereikia didelio tempo, kad spėtai atlikti reikiamus darbus.

Esu pakeitusi nemažai darbo vietų, pavargau vis ieškoti kito darbo ir tikėtis, kad viskas bus gerai, kad žmonės elgsis su manim pagarbiai. Nesuprantu kodėl taip žmonės elgiasi su manimi, kai iš prigimties esu labai geras žmogus. Vaikinas siūlo išeiti iš darbo, pailsėti ir neskubėti ieškoti kito darbo. Jam skaudu matyti mane nelaimingą. Bet aš nenoriu būti jam našta.

Prašau, patarkit jei galit. Dėkui.

Pagarbiai,
Veronika

Komentaras: Sveiki, Veronika,
regis išties ilgai kenčiate kitų žmonių nepagarbą Jums. Pirmiausia mokykla, po to darbas…Ir tarsi užburtas ratas, darbe įtampa santykiuose, dėl jos pradedate daryti klaidas, tarsi nepateisinate lūkesčių ir vėl viskas iš naujo.

Jaučiu, kad savęs nelaikote nevykėle, tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms – kada žmonės pradeda jus laikyti nevykėle susvyruoja ir jūsų savęs vertinimas. Užburtas ratas tebesitęsia – kai žmonės mato mus nepasitikinčius savimi, jie sustiprina savo netinkamą elgesį. Nesinori apipilti „receptais“, tačiau kartais mažas pagudravimas, kol nėra padirbėta su saviverte terapiškai, kaip pavyzdžiui, kūno kalbos kontroliavimas (ištiesta nugara, pakelta galva, pasitikintis savimi žvilgsnis) – šie dalykai atbaido maitvanagius.

Suprantu, kad vadovė buvo Jums išsakiusi, kad kažką blogai darote, tačiau konkrečiai neįvardino. Mintys skaitant jūsų laišką neduoda ramybės– kodėl žmonės nepasako, ką Jūs darbe atliekate netinkamai? Kolegos to vengia tarsi dėl savaime suprantamos priežasties – nenori įskaudinti ar nemoka, juk jie tokie pat darbuotojai kaip jūs, tačiau vadovas šiuos dalykus turėtų išsakyti. Gal vertėtų visgi išklausti, kas yra tie dalykai, kuriuos atliekate blogai savo darbe? Tada būtų daugiau aiškumo: jei tai yra prigimtinės savybės, galbūt jų jau nepakeisime, reikia keisti patį darbą. Gal darbe nėra galimybių atsiskleisti Jūsų gebėjimams, pašaukimui. Tuomet iš tiesų sunku dirbti su užsidegimu, atlikti darbus tinkamai ir palaikyti darnius santykius. Tačiau jei tai paprasti techniniai dalykai, kuriuos galite laisvai pakeisti? Vadovės atsakymai įneštų daugiau aiškumo.

Džiugu, kad Jūsų draugas Jus supranta ir palaiko, nesate viena. Atrodo, kad jis patikimas gyvenimo partneris. Beje, Jūsų draugas dar taip pat yra faktas Jūsų gyvenime, kad ne visi žmonės su Jumis elgiasi nepagarbiai. Taigi, tai yra ne Jūsų, o kitų žmonių problema.

Clarissa Pinkola Estes savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ (beje, labai puiki knyga) rašo: „Jeigu aplinkui tave nuolat esama žmonių, kurie, vos tau įėjus į kambarį, ima tau už nugaros svaidytis reikšmingais žvilgsniais arba pasibaisėję užverčia akis į lubas, – žinok, kad esi su žmonėmis, kurie gniuždo ir slopina jausmus, – tiek tavo, tiek tikriausiai ir savo pačių. Jiems nerūpi nei tu, nei tavo darbas, nei tavo gyvenimas”.

Aš tikiu, Veronika, kad žmogui reikia būti tarp tokių žmonių, kurie mus augintų, kurie mus vertintų su visom savybėm, kurias turime, lėtumu ar greitumu, raudonais ar juodais plaukais. Tikiu, kad auginanti aplinka atsiras Jūsų gyvenime arba pati ją susikursite. Jautrūs, geri žmonės turi mažiau draugų, tačiau tikresnių.

Sėkmės Jums, Veronika.
Psichologė Ina Kalvanienė | Facebook’e
El. paštas: ina.kalvaniene@gmail.com
Foto: gratisography.com

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Sveika,
    Aš dar visai vaikas, o vaku nuomenes dazniausiai neisklauso “juk dar tik vaikas”, bet taves Veronika prasau, paskaityk.
    As visai neseniai (~pries metus) buvau perkelta i kita mokykla, nes manaja zadejo nugriauti. Ten as patyriau patycias. Jie mane puole kaip skeriai, nes buvau nuolat besisypsanti, gerai mokiausi, taigi issiskyriau is kitu. Tuo ir prasidejo. Kiekviena karta namo grizusi jausdavausi negerai, tevam sakiau, kad tai nuo pykinimo, ar galvos skausmo. Tik paskui supratau gog tuo vyliausi apgauti ir save pacia. Mane perkele i kita klase vos po pusmecio. Lankiausi pas psichologe, bet tai man nepadejo, tiesiog nesijauciau geriau.
    Galiausiai istojau i gimnazija, bet ir ten nebuvau megstama, mat tapau seniune ir mergaite kuri norejo ja taip pat tapti klase sukirsino pries mane. Tik tada pastebejau, jog tokiu kaip as yra daugiau. Pakampese, seseliuose. As su jais susibenravau. Ir tapo daaaug geriau. Pasakysiu tiek. Nenusileisk, nesistenk kam nors itikti, nes bus tik blogiau. Tiesiog isivaizduok kazka nuostabaus ir pabandyk ta diena sypsotis, kaip galima nuosirdziau ir viskas pasikeis

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here