Klausimas: Sveiki. Į jus kreipiuosi nes turiu keletą problemų, kurios mano požiūriu atrodo pakankamai rimtos, su niekuo atvirai neesu apie tai kalbėjęs.

Pradėsiu nuo pradžių.

supermenasVaikystėje buvau gan gabus moksluose (bent jau gabesnis už bendraamžius), anksti išmokau skaityti, domėjausi matematika, o ypač gamtos mokslais… Pirmoje klasėje viskas buvo gan normalu, vėliau perėjau į kitą mokyklą,, kur iš manęs visi tyčiojosi, nes laikė lėtu.

Augau tokioje terpėje, kurią per švelniai atitinka posakis “nėra namų be dūmų”, niekada nepatyriau tėvų fizinio smurto (išskyrus broliškas peštynes), tėvai manim didžiavosi ir niekad nebaudė “nes nebuvo už ką”, gal tėvas buvo kiek griežtesnis, tačiau niekad nerodė pykčio prieš mane.

Visgi tėvai vienas kito tiesiog nekentė, niekad nemušdavo vienas kito, tačiau psichologinis smurtas liejosi taip laisvai, jog tiesa sakant neatsimenu, jog būtų buvę kitaip, dažniausiai tėvas pradėdavo konfliktą (bent jau tada taip manydavau, tačiau dabar manau, jog tai nevisai buvo tiesa) plūsdavo motiną visokiais žodžiais, ta priešindavosi ir t. t. Kad ir kiek kartų tai vykdavo (turbūt visus 8 metus) niekada negalėjau prie to priprasti, kiekvieną kartą jaučiausi taip pat, jaučiau didžiulę įtampą.

Galop viskas priėjo prie skyrybų, gal daugelis vaikų dėl to būtų labai pergyvenę, tačiau tiesa ta, jog kai supratau kas vyksta, tikrai apsidžiaugiau.

Su motina persikraustėme gyventi kitur, dažnai aplankydavau ir tėvą. Įdomu tai jog po skyrybų tėvai lyg apsikeitė vaidmenimis ir tai dar ne viskas, jie taip gerai vaidino vienas kito charakterį, jog pranoko vienas kitą – šiek tiek griežtokas tėvas tapo nepaprastai švelnus ir geras – lyg ir nieko tokio, pasikeitė į gerąją pusę, kas čia tokio, bet motina palaipsniui tapo labai griežta ir kritiška mano atžvilgiu.

Iš pradžių atsikrausčius buvau skatinamas susirasti draugų, net į daugiabučio kiemą buvau leidžiamas su jais pažaisti… (tai man buvo neįprasta, nes gyvendavome vienkiemyje ir už tvoros išeiti buvo griežtai draudžiama).

Pradėjau lankyti kitą mokyklą, joje taip pat buvo asmenų, kurie visaip stengėsi mane paniekinti, tačiau buvo daug lengviau, nes turėjau ir draugų , be to niekas nelaikė manęs lėtu ir net priešingai, buvau laikomas gabiu mokiniu.

Vėliau persikraustėme į kitą vietą (sodybą) ir “Įstatymas” pasikeitė, dabar jis vėl buvo “turi savo kiemą niekur neik”.

Nereikia net sakyti, jog bendravimas su draugais šitaip buvo apribotas, dėl to laikui bėgant praradau gebėjimą ir net norą normaliai bendrauti , dėl to žinoma ir draugų skaičius sumažėjo, negana to iš motinos visada jausdavau spaudimą, ji nuolat man iškeldavo užduotis, o man net neįpusėjus pertraukdavo mane ir pareikšdavo, jog esu niekam tikęs (klaidos iš viso buvo visiškos nesėkmės ženklas) ir jai gėda turėti tokį sūnų.

Iš pradžių ignoruodavau tokius žodžius, nes buvau pratęs nusileisti , vėliau dėl to pradėjau jaustis tikrai niekam tikusiu, tad ir stengdavausi nieko nesiimti, nes juk vistiek, kam kažką daryti jei vistiek suklysi… To pasekoje nukentėjo ir mokslas, iš entuziastiško mokinio savo malonumui iš anksto perskaitančiu kelias vadovėlio temas tapau visiška daržove.

Man jau mažai kas rūpėjo, nerūpėjo nei mokslas, nei draugai, diena mokykloje buvo tikra kankynė, nes telaukdavau, kada galėsiu grįžti namo ir pasinerti į kompiuterinių žaidimų pasaulį.

Dėl blogo mokslo šeima pabrėždavo, jog esu niekam tikęs, o mokytojai teigdavo, jog galėčiau daug pasiekti, jei nebūčiau paskutinis tinginys.

Tapus vyresnių klasių mokiniu nuolat patirdavau psichologinį spaudimą ir nenuostabu, buvau per daug pasikeitęs, jog kažkas elgtųsi su manimi kaip su normaliu tokio amžiaus žmogumi.

Dėl šio spaudimo iš visų jėgų stengiausi pritapti ir tik tai man nerūpėjo, žinoma, mano pastangų efektas visada būdavo priešingas ir tai sukeldavo dar didesnę neviltį. Stengiausi kalbėti kaip kiti, juokauti, dalyvauti visuose pokalbiuose, elgtis kaip kiti, vartoti alkoholį, sportuoti, niekas nepadėjo. Liūdna ne tai, jog man nepavyko, bet tai jog iš tikrųjų aš to nenorėjau, visa tai darydamas niekada nebuvau savimi ir nedariau to, ką norėjau daryti, tiesiog stengiausi neišsiskirti, jog iš manęs nebūtų tyčiojamasi – dariau tai ne tam, jog tapčiau laimingesnis , bet tam jog netapčiau nelaimingesnis.

Dėl visų nesėkmių žinoma kaltinau save, tačiau nekenčiau (ir vis dar nekenčiu) žmonių, kurie mane prie to privedė…

Beje, buvo toks momentas mokykloje, kai teko per psichologijos pamokas spręsti kažkokius testus ir aš vienintelis iš klasės surinkau žemiausią vertinimą. Mokytoja prieš visą klasę pareiškė, jog aš turiu nepilnavertiškumo kompleksą ir gan aktyviai siūlė pasikalbėti, žinoma, aš dar aktyviau atsisakiau. Veikiausiai būčiau visiškai išprotėjęs, jei visa mokykla pradėtų mane badyti pirštais, jog lankausi pas psichologą.

Viskas taip ir pasibaigė (bent jau mokyklos atžvilgiu), tačiau nuo tos dienos viskas pasikeitė, nors nenorėjau pripažinti, bet juk buvo akivaizdu, jog kažkuo labai skiriuosi nuo kitų, todėl pasitikėjau testo rezultatais ir pasidomėjau kas tas nepilnavertiškumo kompleksas. Kai tai padariau – iš kart supratau, jog tai tiesa, nes negalėjau atsiminti kada apie save pagalvojau kažką gero. Tada tai nedavė man didelių teigiamų pokyčių iš karto, tačiau tik dėl to supratau, jog nėra natūralu jaustis taip, kaip jaučiausi visą gyvenimą ir kažką reikia keisti ir nuo to laiko kasdien apie tai galvojau.

Baigiau mokyklą ne pačiais geriausiais pažymiais (nors ir ne prasčiausiais). Jau nuo pat pradžių neturėjau noro niekur stoti (ką ten stoti mano gyvenimas iš viso atrodė be tikslo, o dar apie stojimus galvoti…). iš karto susiradau darbą.

Kadangi jau buvau pilnai nulipdytas perfekcionistas, stengiausi iš visų jėgų, visgi susidomėjimo darbu kaip ir gyvenimu visiškai neturėjau, jis man neteikė jokio malonumo, niekad nesidomėjau varginančiomis detalėmis, tiesiog darydavau tą, ką man pirštu parodydavo (tuo žinoma niekas nebuvo patenkintas) ir nuolat reikšdavo man priekaištus, jog pats nesiimu iniciatyvos, be to ir darbas buvo ne lengvas (fizinis darbas nuo 6 (retsykiais 5) iki 7 dienų per savaitę 11h/d) atlyginimas buvo padorus, fizinio nuovargio nejaučiau tik psichologinį.

Nuo to laiko praėjo 4 metai, teko pakeisti 2 darbus, pirmajame dirbau 3 metus.

Per visą šį laiką stengiausi suprasti savo problemas ir sau padėti, manau, nemažai pasistūmėjau, netgi pradėjau domėtis naujais dalykais, su kuriais norėčiau susieti savo ateitį, tačiau manau, jog negaliu to padaryti , nes vis dar turiu problemų, kurių nepavyko visiškai išspręsti. Vis dar nepavyksta atsikratyti noro viską daryti tobulai, dėl to sunku paraginti save kažko imtis, o pastangos suteikia mažai džiaugsmo, suprantu, jog turėčiau mėgautis procesu, o ne rezultatais, tačiau man ne visai pavyksta, be to vis dar turiu sunkumų susikaupti, dažnai darbe mano mintys nuklysta visai kitur, sunku susikoncentruoti į procesą , sunku atsikratyti tų minčių atrodo, jog jei pabandau koncentruotis į darbą tai mane vargina, jausmas “tarsi nusėstų baterija”.

Be to, vis dar nemoku bendrauti su žmonėmis, niekada nesakau to, ką iš tiesų galvoju, nes bijau būtį įskaudintas, toks jausmas, jog kai aplink mane yra žmonių, niekada nebūnu tikru savimi – apsimetu kažkuo kitu, o tai taip pat vargina. Jaučiuosi suvaržytas.

Manau, turiu ir daugiau “gedimų”, tačiau čia yra tie, kuriuos lengviausiai pastebėjau ir norėčiau atsikratyti.
Ką patartumėte?

Iš anksto dėkui Vytas (vardas pakeistas)
P. S. labai atsiprašau už tokios apimties tekstą, nesupyksiu, jei neturėsite tam laiko, tačiau pamaniau, jog pamėginti verta.

Atsakymas: Sveiki, atrodo, patyrėte tikrai daug nemalonių dalykų savo gyvenime – tėvų pykčiai, mamos kritika, bendraamžių patyčios. Tokie dalykai dažnai palieka randus ir tam tikras pasėkmes. Tačiau svarbiausias dalykas Jūsų laiške – tai Jūsų noras sunkumus spręsti ir pradėtas kelias šiam tikslui pasiekti.

Savo laiške rašote, kad nepavyksta atsikratyti noro viską daryti tobulai. Kaip manote, ar išvis įmanoma ką nors padaryti taip tobulai, kad to neįmanoma būtų patobulinti? Apsižvalgykite aplink save, ar rasite kokį nors tobulą daiktą, kuris negali būti niekaip patobulintas. Abejoju. Ar tobulumo siekimas padeda Jums jaustis geriau? Iš laiško sprendžiant, atsakymas būtų NE. Todėl kyla klausimas: „ ar verta dėti tiek pastangų siekti tobulumo, kurio pasaulyje nelabai gali būti?“ Kartais žmogus tai puikiai supranta, bet susiduria su sunkumais norint tą pakeisti, todėl žemiau pateiksiu vieną iš būdų, kuris padeda kovoti su tobulumo siekimu (perfekcionizmu).

Pasirinkite bet kokią veiklą ir ją atliekant siekite ne 100 procentų, o 80 procentų, 60 procentų, ar dar mažiau. Stebėkite ir fiksuokite, ar veikla teikia daugiau pasitenkinimo, ar tampate produktyvesnis. Tam reikės drąsos, bet tai gali Jus nustebinti.

Pavyzdžiui:
veiklos-vertinimas

Už perfekcionizmo slepiasi baimė. Ji verčia viską tobulinti, todėl darant šį pratimą, turėsite ją įveikti. Tai padaryti galite atsisakydami įpročio tobulinti ir leisti užplūsti baimei ir diskomfortui. Užplūdus šiems nemaloniems jausmams, būkite užsispyręs ir nepasiduokite. Po kurio laiko, jie pradės mažėti.

Rašote, kad nemokate bendrauti su žmonėmis, nesakote, ką galvojate, bijote, kad Jus įskaudins. Įveikti bendravimo baimę ir bendraujant jaustis laisviau Jums gali padėti mažų žingsnelių metodas. Šį metodą jau esu aprašiusi ne kartą, jį galima naudoti siekiant daugelio tikslų ir jis tikrai gerai veikia norint įveikti įvairias baimes. Jums reiks susidaryti planą, kad paskutiniai plano žingsneliai apibūdintų Jūsų siekiamą elgesį. Šią užduoties dalį palengvins, jei apibūdinsite elgesį, kuris Jums reiškia, kad žmogus moka laisvai bendrauti (iš kokio elgesio pažinsite tokį žmogų?). Pavyzdžiui, kiekvieną dieną bent po 10 min. pabendrauja su bendradarbiais; po darbo bent kartą savaitėje susitinka su draugais ir pan. Kuo konkrečiau aprašysite, tuo aiškiau žinosite, kokio elgesio norite siekti.

Kai jau turėsite svarbiausius ir paskutinius siekiamus žingsnius, tuomet reiks susidaryti planą, kaip po truputį to elgesio sieksite. Pavyzdžiui:

1. Pasisveikinti su kolegomis pirmam, o ne laukti, kol pasisveikins su manimi.
2. Sveikintis su kolegomis pirmam ir šypsotis.
3. Surasti progą kieno nors pasiklausti trumpos informacijos apie darbinius dalykus.
4. Užkalbinti kolegą ir pašnekėti penkias minutes.
.
.
.
15. Kiekvieną dieną bent po 10 min pabendrauti su bendradarbiais.
16. Po darbo bent kartą savaitėje susitinkti su draugais.

Planą vykdyti pradėkite nuo pirmo žingsnelio ir prie sekančio eikite tik tada, kai pirmąjį žingsnį darydamas jausitės pakankamai laisvai. Taip pat darykite ir su kitais likusiais žingsneliais, kol pasieksite savo tikslą.

Visgi, jei matysite, kad vienam įveikti šias problemas yra sudėtinga, kreipkitės į specialistą, kuris Jums padės su jomis susitvarkyti greičiau ir efektyviau.

Sėkmės!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!