Esu visiškai viena priešų tarpe

0

merginaKlausimas: Sveiki, norėčiau išgirsti nuomonę, apie tai kas įvyko pastaruoju metu mano gyvenime. Tai gana paini ir skaudi istorija. Šiuo metu į tai žvelgiu paprasčiau, nes jau praradau viltį, kad visa tai liausis. Taigi: Turiu (na tiksliau turėjau) vaikiną. Su juo draugavome 5 metus, bet mūsų santykiai visuomet buvo nelengvi, nes mes esame labai skirtingi žmonės (dabar jau tai suprantu). Nuolat bardavomės dėl smulkmenų, taip pat buvo ir rimtesnių priežasčių. Esmė tame, kad nesugebejome vienas kito vertinti. Aš esu tikrai sunkaus charakterio žmogus, mane paprasta sunervinti, galbūt dėl išgyvenimų šeimoje tapau tokia nervinga. Žodžiu mane erzindavo jo manieros, jo kalbos, jo visas elgesys, o jis toks žmogus, kuris į visa tai nekreipia dėmesio. Taigi po 5 metų aš vieną dieną supratau, jog mūsų santykiai toliau tęstis nebegali, nes tai tėra laiko švaistymas ir nervų gadinimas. Tai suprasti padėjo žmogus atsiradęs mano gyvenime labai netikėtai: mano draugas buvo išvykęs į užsienį, o aš likau Lietuvoje, pas jį išvykti turėjau tik po 2 mėnesių. Taigi dienas leisdavau viena, vieną dieną išvažiavau pas seserį, mes vaikštinėjome parke ir mane užkalbino tas nepažįstamasis. Nežinau kodėl, bet jam paprašius mano numerio aš jam jį daviau. Taip mes pradėjome bendrauti. Susitikinėti. Savo draugui meluodavau, kad vis keliauju pas seserį, tai jau įrodymas, kad su draugu vienas kito nevertinome… Tai ne pirmas kartas, kai taip elgemės. Arba jis mane apgaudinėja arba aš jį. Bet vėl susitaikome ir gyvename toliau toje rutinoje negalvodami, kad nesame laimingi. Grįžtu prie to nepažįstamojo, jis man atrodė toks tobulas, protingas geras , išklausantis, su juo jaučiausi labai laiminga, nors jis už mane buvo vyresnis 12 metų. Mes susitikinėjome labai neilgai ir aš pagaliau išvykau pas draugą į užsienį , ten būdama jutau, kad jis manęs visiškai nebedomina, kad nebenoriu būti šalia jo. Į mintis sugrįžo visos nuoskaudos… Aš jam pasakiau, kad jo nebemyliu ir noriu skirtis. Taip pat papasakojau apie tą nepažįstamąjį. Kadangi jis toks žmogus, kuris nenoriu matyti realybės, jis mane išklausė ir gyveno toliau lyg niekur nieko (mes neturėjome pasirinkimo, turėjome gyventi kartu nors ir buvome išsiskyrę). Mes dirbame kartu , todėl darėsi vis sunkiau ir dirbti ir gyventi kartu.
Nuo mano atvažiavimo į užsienį jaučiau iš vieno vyro ypatingą dėmesį. Jis užima neeilines pareigas mūsų darbe. Aš jam visuomet jaučiau simpatiją. Taip pamažu viskas išsirutuliojo į kai ką šilčiau nei simpatiją. Trumpai pasakius mes pradėjome slapta susitikinėti. Slapta, nes jis turi šeimą, nors ir byrančią, bet šeimą. Jis taip pat už mane vyresnis (11 metų) . Ir štai prasidėjo didelės problemos. Viskas išaiškėjo mano buvusiajam. Jis elgėsi taip lyg vis dar bučiau jo nuosavybė. Pradėjo sekti kiekvieną mano žingsnį, rašinėti skambinėti. Kai pareidavau namo rėkdavo ant manęs, grasindavo, galiausiai kelis kartus pakėlė ranką prieš mane. Aš lengvai paveikiama ir į visa tai nežiūrėjau taip baisiai , nes vis kartojau sau, kad jam skaudu, todėl taip elgiasi, bet kai išdrįso manimi seksualiai pasinaudoti, tada dingo viskas ką bejaučiau jam.. Iš tiesų net pyktis dingo.. Visiškai nieko jam nejutau, nenorėjau matyti ir tiek.. Tuo metu mano galvoje buvo tik žmogus su kuriuo susitikinėjau. Bet galiausiai ir jis nuo manęs nusisuko. Likau viena. Buvęs draugas apšmeižė mane visų akyse, prikalbėjo ir žmogui su kuriuo susitikinėjau visko apie mane. O aš niekam nesakiau kaip jis su manimi pasielgė. Nieko nesakiau ir iki šiol niekas nežino. Nežinau kodėl aš jo dar gailiuosi. Turiu galimybę jį iškraustyti į kitą namą, bet jis kitoj kiemo pusėje . Dabar gyvenu su juo viename kambaryje bet atskirose lovose. Su mumis dar gyvena jo brolis su drauge . Brolio draugė specialiai mėgina man „įkąsti” . Nesikalba su manimi. Pyksta, nors tikrai neturi už ką. Ji su visu tuo nei trupučiu nesusijusi. Bet ji yra toks tuščias žmogus mano akimis, kad nematau prasmės jai kažką sakyti. Tikrai man nejauku čia gyventi, bet privalau iškęsti dar 3 mėnesius. Tiesiog tokia situacija , kad geriau priešus laikyti arčiau savęs. Turiu bendradarbę, kuri su manimi kalbasi apie tai, bet akivaizdžiai nepalaiko dėl to vyro, su kuriuo susitikinėjau. Su juo dar susirašinėju, nes mes tiesiog nutraukėm susitikinėjimus, bet nesusipykom. Jis nuolat atvyksta į darbą pas mane, nes jo tokios pareigos. Todėl noriu, kad bent jau nesipykčiau su juo… Iš tiesų gal sudėtinga suprasti visa tai, nes man pačiai viskas labai painu… Net pati nežinau kaip jaučiuosi. Gal tai mane užgrūdins gyvenime, nes esu visiškai viena priešų tarpe.
Noriu išgirsti nuomonę kaip visa tai atrodo iš šalies iš žmogaus, kuris nei vieno šios istorijos veikėjo nepažįsta. Nežinau kaip man elgtis toliau. Galbūt aš kalta dėl visos šitos painiavos, nes buvau savanaudė. Noriu išgirsti protingų žodžių. Iš anksto Dėkoju už atsakymą .

Lina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Ačiū Tau už laišką. Jame išties daug įvairiausių minčių, jausmų bei detalių. Perskaičiau jį kelis kartus ir pamėginau kiek galima labiau  įsigyventi į Tavo pasakojimą. Nors ir rašai, kad esi viena, žinok – ne vieniša. Panašių istorijų yra išties nemažai šiais laikais.

Žmonės dažnai išvyksta į svetimą šalį ieškoti laimės, uždarbiauti ir atsiduria toli nuo artimųjų, kur nėra draugų, svetima kalba, aplinka, kultūra, įstatymai… Ir tada, paradoksalu, gal būt net labiau civilizuotoje šalyje pasijunti it negyvenamoje saloje, kur nebėra jokių taisyklių, kur kiekvienas už save, kur kartais tiesiog dingsta gėda ar apkalbų baimė, tad pasireiškia visi įmanomi ir neįmanomi velniai, kurie buvo stropiai užrakinti po spyna, gyvenant namų aplinkoje.

Tavo atveju dar yra 5 metų priešistorė. Penki metai įvairiausių patirčių, bendras gyvenimas, kuriame nesijautei laiminga. Kiek suprantu, tuose santykiuose tau ir trūko viso to, ką vėliau mini atradus atsitiktinai: protingas, geras, išklausantis…

Kuo labiau nuvilianti, nuobodi, frustruojanti kasdienybė, tuo labiau gali stiprėti naujų romantinių santykių sureikšminimas, noras ar paieška. Apie visa tai daugiau rasi straipsnyje „Neištikimybė“.

Kalbant fizikos terminais, kuo didesnis „minusas“ – tuo stipresnis magnetizmas ir trauka, siekis tą trūkumą kompensuoti veržiantis „pliuso“, priešingo poliaus link. Tad atrodo, kad tiek viena, tiek kita tavo romantinė intriga yra visai suprantamos, dėsningos. Nemanau, kad turėtumei jaustis kalta prieš žmogų kuris tavęs nesuprato, nejautė, tad išties ir nepažinojo, kas reikštų ir nemylėjo, nes mylėti gali išties tik tą, ką pažįsti… Bet tada kyla klausimas, kam su tokiu netinkamu sau žmogumi prasidėjai, tiek ilgai išbuvai, jam melavai, gyveni toliau viename kambaryje?

Apskritai visa nupasakota situacija kažkuo priminė tuos realybės šou, kur žmonės sugrūsti į vieną dėžę kiaurą parą stebimi kamerų kovoja dėl kažkokio vertingo prizo. Kartu miega, valgo ir draskosi. Ir kuo didesni konfliktai, tuo didesni TV reitingai. Išties tokia socialinė laboratorija turbūt puiki vieta užsigrūdinti, siekiant tikslo priešų tarpe, ką rašai įžvelgianti ir savo situacijoje. Tokių šou dalyviams, tai puiki proga išgarsėti, o jei dar kažkas kažką išprievartautų ir dar kokiu nors originaliu būdų, tai turbūt retransliuojanti technika tiesiog išsilyditų nuo perkrovos ir žiūrovų reakcijų… Kaip ten bebūtų, nejučia kyla klausimas, “o kokio prizo sieki tu?” kęsdama visus tuos suminėtus sunkumus ir negandas.

Laiške užsimeni „Galbūt aš kalta dėl visos šitos painiavos, nes buvau savanaudė“. Ryškėja toks akivaizdus prieštaravimas. Viduje ilgiesi meilės, artumo, supratimo, šilumos, o gyvenime sieki kažkokių praktiškų, savanaudiškų, pragmatinių tikslų. Gyveni su nemylimu žmogumi, įsimylėjusi – tai nubrauki ir išvyksti į užsienį, išprievartauta ir toliau gyveni kartu, nes „geriau priešus laikyti arčiau savęs“ ir t.t.

Vadovaudamasi vien tik pragmatiniais tikslais ir ignoruodama savo asmenybės poreikius išties sumoki gan didelę kainą, žlugdai save kaip asmenybę, darai save nelaimingą, neleidi sau augti, patiri vienatvę…

Siekdama tik praktinių tikslų gyvenime ir užmezgi tik pragmatiškus, sudaiktintus, nuasmenintus, tuščius santykius su aplinkiniais, čia ir nėra ko tikėtis supratimo, užuojautos ar meilės. Atmink, jog visi esame savo likimo kalviai ir tai ką patiriame kyla iš to kokie esame.

Bet kokiu atveju, jokiais argumentais negalima pateisinti prievartavimo ar kitokio smurto prieš kitą žmogų. Manyčiau būtų protinga, jei gali, išsikelti iš to namo kuo greičiau, atsiskirti nuo tų žmonių ir esant galimybei kreiptis drąsiai pagalbos į vietos policiją dėl išprievartavimo, fizinio smurto ar grasinimų.

Žmonės dažniai smurtauja tada, kai nujaučia, kad liks nenubausti, tad tavo nuolaidumas iš esmės gal būt ir skatina tą smurtą prieš tave. Juk kol gyveni drauge, vienam kambaryje, situacija išlieka labai paini, lengvai galima teigti, kad esi draugė/sugyventinė ir prievartauti tave, skriausti ir žeminti vos ne kasdien ir kas teisus/neteisus išsiaiškinti gali būti gana sudėtinga. O kam to reikia?

Dar syk dėkoju Tau, kad mums parašei. Manau pasielgei labai teisingai. Jei turi galimybę, rekomenduoju kreiptis psichologinės pagalbos realiai ar internetu. Taip gali bendrauti, kad ir kasdien (psyvirtual.lt). Tai padės lengviau susiorientuoti situacijoje, atsispirti ir sustiprėti psichologiškai, pasijausti gal būt kiek mažiau vienišai.

Linkiu Tau stiprybės.
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here