Etnoterapija – liaudies dainų ir psichoterapijos jungtis

Iliustracija: pixabay.com

Kai dar paauglystėje pradėjau savo tebesitęsiančią pažintį su lietuvių liaudies dainomis ir sutartinėmis, iškart pajutau, kad dainuojant būtent šias dainas atsitinka kažkas ypatinga. Iš pradžių tiesiog jausdavau užplūstančias emocijas. Vėliau ėmiau jas stebėti, įvardinti, įsivaizduoti su jomis susijusius vaizdinius. Dar vėliau pradėjau šiuos patyrimus apmąstyti ir analizuoti.

Per dainavimo patyrimą ir jausmų bei vaizidnių refleksiją ėmiau atrasti, kad liaudies dainos manyje sužadina giliuose psichikos kloduose slypinčias temas. Šios temos susijusios su tapatumo paieška, su pašaukimo ir savasties nuojauta, su dvasingumo, prasmės ir vilties, bendrystės poreikiais. Šie nuostabą man keliantys atradimai paskatino per psichologijos prizmę panagrinėti, kas vis dėlto nutinka dainuojant liaudies dainą ir ar tai gali būti pritaikoma psichoterapiniame procese.

Tam, kad apžvelgtume pagrindines su tuo susijusias temas, pamėginkime sekti šia logine grandine, kurios kiekvieną svarbią dalį aptarsiu išsamiau. Pirmiausia, svarbu patyrinėti, kas yra liaudies daina. Antra, reikia panagrinėti, kaip liaudies dainos dainavimo patyrimas gali veikti psichiką. Trečia, peržvelgti galimą teorinį viso to paaiškinimą. Ir ketvirta, pasvarstyti, kaip tai gali būti pritaikoma praktiškai.

Lietuvių liaudies dainų kilmė. Vienas pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkėjų Liudvikas Rėza savo knygos pratarmėje aprašo įvykį, kai avykęs į vieną iš Mažosios Lietuvos kaimų, stebėjo pertraukos metu nuo vasarinių darbų jaunų kaimo vaikinų žaidžiamą žaidimą. Jie dainavo visiems žinomą dainą ir karts nuo karto kiekvienas žaidėjas turėjo improvizuotai pridėti savo posmą prie dainos. Šis pavyzdys gali rodyti vieną iš liaudies dainų susikūrimo būdų. Šimtmečiais perduodama iš lūpų į lūpas daina kito priklausomai nuo jos dainuotojo. Vieni galbūt dainuodavo lygiai taip pat, kaip buvo išmokyti. Kiti galbūt pridėdavo savo pagražinimų, pakeitimų, prikurdavo melodinių posūkių, pridėdavo savo poetinių potepių (apie kūrybinio individualumo ženklus liaudies dainose daugiau rašo Vita Ivanauskaitė). Taigi, daina, kuri po to etnografų būdavo (ar yra) užfiksuojama, užrašoma ar įrašoma, gali būti laikoma ilgaamžiu, daugiauautoriniu kūriniu.

Kaip šiandien liaudies dainos dainavimas gali veikti dainuojantįjį? Atsižvelgiant į tai, kaip dainos formavosi, galime manyti, kad žmogus, šiandien dainuojantis liaudies dainą, tampa jos bendraautoriumi. Jis pats pasirenka, ar dainą jis stengsis dainuoti ir išlaikyti taip, kaip ją išmoko, ar pridės savo individualios kūrybos, kaip kad kai kurie daininikai darydavo seniau. Visais atvejais, dainuodamas savo balsu, savo aplinkoje, laike, su tam tikrais žmonėmis, jis jau kuria naują dainos variantą. Ir, galbūt drąsu taip sakyti, tačiau, per dainos dainavimą žmogus netiesiogiai susijungia su visais žmonėmis, kurie šią dainą kažkada dainavo ir perdavė kitam.

Kitas poviekio būdas susijęs su dainos tekstu. Liaudies dainos tekstas, kaip ir pasakos, poezijos ar kito literatūros kūrinio tekstas, veikia per simbolines prasmes, per estetiką. Umberto Eco teigė, kad kūriniai nėra išbaigti kūriniai, kuriuos privalu išgyventi ir suprasti pagal tam tikrą nustatytą struktūrą, o “atviri” kūriniai, kuriuos atlikėjas užbaigia tą akimirką, kai juos estetiškai patiria. Dainos teksto padainavimas, perskaitymas ar išgirdimas galbūt neturi būti interpretuojamas vienodai pagal tam tikras taisykles. Esmingiausia patiriant dainą yra tai, kaip pats dainos atlikėjas patirs tekstą, kokią savą interpretaciją jis padarys.

Trečias poveikio būdas gali būti siejamas su dainavimo poveikiu žmogui. Daugybė neuropsichologinių, muzikos psichologijos tyrimų ir teorijų, įrodo, kad dainavimas, ypač su tekstu, stimuliuoja abiejuose smegenų pusrutuliuose esančias zonas, ypač susijusias su emocijų patyrimu (o šios susijusios su fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip kraujatokos, kvėpavimo ir endokrininės sistemos veikla). Priklausomai nuo muzikos žanro, greičio, garsumo, emocijos gali būti patiriamos kaip teigiamos arba kaip neigiamos, kaip raminančios arba kaip stimuliuojančios. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis muzikos poveikis yra kultūriškai priklausomas, pavyzdžiui, Soley ir Hannon (2010) tyrimu įrodė, kad kūdikiai prioritetizuoja savo kultūrai būdingą muziką lyginant su kitų kultūrų muzika. Taigi, galima svarstyti, kad liaudies muzika gali turėti spefinį poveikį žmogui, kilusiam iš vienos ar kitos šalies, vieno ar kito regiono ir galime būti beveik įsitikinę, kad liaudies dainos dainavimas turi vienokį ar kitokį poveikį smegenimis, kūnui, emocijoms ir netgi savijautai.

Teorinis aiškinimas. Nors teorijų apie aptartus dalykus yra įvairių, dabartiniame straipsnyje aptarsime tik vieną iš jų, kuri, mūsų manymu, atskleidžia svarbiausius aspektus. Tai C. G. Jung teorija apie kolektyvinę pasąmonę ir archetipus, slypinčius joje bei individuacijos procesą – kaip žmogaus gyvenimo esmę. Pagal Jungą, žmogaus sąmoningėjimas ir individuacija vyksta per gilų savęs tyrinėjimą. Savęs tyrinėjimas – tai savo projekcijų suvokimas. Kuo daugiau žmogus projektuoja savo psichikos turinius į išorę, tuo mažiau jis sąmoningas ir tuo mažiau jis turi kontakto su realybe. Taigi, savo projekcijų matymas gali padėti didinti sąmoningumą, mažinti šališką pasaulio, aplinkinių, santykių matymą.

Savo projekcijas žmogus gali nagrinėti gilindamasis į savo subjektyvią pasąmonę (pažindamas savo psichologinį tipą, nagrinėdamas savo vaikystės patirtis, santykių modelius), bet ir gilindamasis į kolektyvinę pasąmonę bei archetipus. Archetipai, pagal Jungą, yra ikikultūrinio lygmens unviersalios duotybės. Tačiau jų reprezentacijos yra priklausomos nuo kultūros, kurioje žmogus gyvena. Taip yra todėl, kad kiekvieno archetipo raiška kinta priklausomai nuo kultūrinio, istorinio, subjektyvių patirčių kontekstų. Todėl neužtenka nagrinėti universalius archetipus norint juos priartinti prieš šiandieninio žmogaus gyvenimo. Reikia tirti kuo artimesnę žmogui archetipo reprezentaciją. Lietuvių liaudies dainos yra gyva, dar šiandien renkama tautosakos forma, kuri buvo perduodama žodiniu būdu iš kartos į kartą. Dėl žodinio jos perdavimo, kiekviena karta, dainuojanti liaudies dainą, galėjo pridėti savo papildymų, interpretacijų. Taigi, archetipų reprezentacijos liaudies dainose yra kultūriškai artimesnės šiandieniniam lietuviui. Būtent dėl to, lietuvių liaudies dainos gali būti tinkama medžiaga psichologinių archetipų nagrinėjimui. Pagal C. G. Jung, archetipai turi įtakos žmogaus projekcijoms. Bent dalinai įsisąmoninti archetipus galima tik per intensyvų savęs ir kultūros tyrinėjimą. Šis tyrinėjimas padeda atskleisti projekcijas, šališkumą ir taip sąmoningėti, sutvirtinti savojo aš jausmą, gerinti santykių kokybę.

Etnoterapija arba kaip tai gali būti pritaikoma praktiškai. Apžvelgus teorines liaudies dainų dainavimo ir asmeninio augimo galimybes, kyla poreikis įsitikinti šiomis galimybėmis praktikoje. Kviečiu pamėginti suderinti dainavimo patyrimą su psichologinės, psichoterapinės ir muzikos terapijos grupės metodais. Tai pavadinti siūlau „etnoterapija“. Etno – nuo graikiško žodžio “ethnos”, reiškiančio žmones, tautą, gentį, kultūrą, terapija – nuo graikiško “therapeia”, reiškiančio gydymą, sveikimą ir sveikatinimą.

Jeigu Jus irgi domina liaudies daina, savęs pažinimo gilinimas, augimo ir sąmoningėjimo procesas, jeigu artimos atrodo straipsnyje pateiktos idėjos arba jeigu tiesiog apėmė smalsumas, kaip visa tai gali atrodyti realybėje, kviečiu ateiti ir pabandyti kažką naujo, bet kartu ir labai seno, kažką jungiančio, bet kartu ir skatinančio sveiką individualumą.

Parengė psichologė Austėja Agnietė Čepulienė | Etnoterapija

Taip pat kviečiu sekti naujienas, straipsnius, dalintis idėjomis Facebook puslapyje „Etnoterapija“.

Literatūra

1. Ivanauskaitė, V. (2006). Kūrybiniai individualumo ženklai lietuvių folklorinėje tradicijoje. Tautosakos darbai, 31, 142-168.
2. Jung, C. G. (1997). Individuacija ir kolektyvinė pasąmonė. Psichologija, 17, 164-176.
3. Jung, C. G. (2015). Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai.
4. Rėza, L. (1964). Lietuvių liaduies dainos. Vilnius: Vaga.
5. Soley, G., & Hannon, E. E. (2010). Infants prefer the musical meter of their own culture: A cross-cultural comparison. Developmental Psychology, 46, 286–292.