Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.

Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.

Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.

Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.

Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.

Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.

Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.

Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien.
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti.
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius: 2011, 119 p.)