facebook-715811_640

Tai nėra dar viena sąmokslo teorija, ne, tiesiog tam tikra situacijos analizė su liūdnomis išvadomis, dėl kurių niekas nėra tiesiogiai kaltas, nebent neišmanymas, kas yra visai suprantamas reiškinys, esant vienos ar kitos srities pionieriais.

Parašyti apie tragišką ir socialinius žmonių saitus naikinančią internetinio tinklo Facebook (Fb) įtaką paskatino vakar žiūrėtas Giorgoso Lanthimos, graikų kino režisieriaus, juosta „Lobster“ (2015). Filme pateikiamas netolimos ateities vaizdas ir klaiki socialinės inžinerijos prievarta, legitimuota įstatymais, tradicijoms ir tiesiog įsitikinimais žmonių galvose.

Taigi, kas šiandien yra tik kažkieno asmeninė nuomonė, rytoj gali tapti verslo strategija, poryt socialine norma, po savaitės nerašytu ir galiausiai rašytu įstatymu, įkūnijančiu pamišėlio kliedesius, kurių įkaitu tampa ištisa visuomenė ar net žmonija.

Prie reikalo. Kas pirktų televizorių kuris savavališkai nuolat perjungia kanalus? Ir tai nebūtų gedimas, bet pateikiama kaip šmaikšti papildoma funkcija, kurią, tarkime, sugalvojo koks nors inovacinis neuromokslų klasteris Transilvanijoje, argumentuodamas tuo, jog taip, laikui bėgant, prasiplės jūsų intelektualinis akiratis, požiūrių įvairovė ir t.t. Ir tos funkcijos vartotojas niekaip negali atšaukti, ji kažkodėl yra privaloma. Sunku patikėti, jog norėtumėte tokio aparato, nebent jį dovanotų veltui, o jūs neturėtumėte jokio apskritai – taip ir yra su Fb.

Jau keli metai šio socialinio tinklo dalyvių pranešimai yra filtruojami. Žinutės pasiekia tik dalį jūsų draugų ar sekėjų. Tik aptikus Fb teko nemažai eksperimentuoti, ko pasekoje atsirado apie keliasdešimt puslapių ir įvairių grupių bei tiesiog informacijos pasvarstymams. Štai vieno išoriniame tinkle (internete) gyvuojančio tinklapio (apie 700 unikalių lankytojų per dieną) bendruomenės  Fb tinkle statistika.

statistika

Nėra sunku paskaičiuoti, jog pranešimas pasiekė tik nepilnus 4% tuo metu tinkle buvusių bendruomenės narių. Dabar įvairios kompanijos ir tiesiog juridinės organizacijos moka milžiniškus pinigus, nes tapo socialiai menkavertiško įvaizdžio grėsmės įkaitėmis. Kad tik nepasirodytų žmonių nemėgstamos, juk fanams nepaaiškinsi, kad va čia toks filtras ir dabar visi tie fanų skaičiai tik simuliakras, norint išlaikyti įvaizdį – tenka mokėti. Verslas, institucijos, konkurencija – bala nematė, čia jau sena pekla, bet juk panašiai yra ir su asmeniniais žmonių profiliais.

Kaip TV „pavaduoja“ mūsų mąstymą ir kadrų montažas pakeičia realias individo mintis, taip ir socialiniai tinklai „pavaduoja“ mus draugystėje. Nebereikia vargintis susitinkant su Jonu, Petru ar Maryte, užtenka paspausti „Patinka“ ir tu jau geras draugas. Deja, toks protezas, kuris dar yra ir kažkieno kito valdomas, mūsų draugystei atneša didelės žalos.

Virtualaus bendravimo Fb schemą galime interpretuoti pasitelkdami bihevioristų teorijas, teigiamo paskatinimo principą, sukuriantį sąlyginį refleksą arba priklausomybę. Aišku, jog čia pasitarnautų ir Eriko Berne paglostymai, ir Albeto Banduros socialinis išmokimas mėgdžiojant, grupės procesų ir daugelis kitų teorijų, bet esmė gana paprasta ir puikiai išreikšta Claude Steiner „Šiltų Švelnukų“ pasakoje.

Kitaip tariant, turbūt visiems teko kažkada pakliūti į tokią nemalonią situaciją, kai būnant kompanijoje jūsų išsakytas pokštas ar kažkoks pasiūlymas, mintis likdavo nepastebėti. Tuomet pamąstydavote ir turbūt keisdavote kompaniją arba pasikeisdavo jūsų pokštai, t.y. tapdavo labiau atliepiantys tos grupės specifiniam humoro jausmui, interesams ir t.t. Tačiau su Fb yra kiek kitaip. Štai šalia stovi jau minėta Marytė, Petras ir Jonas, jūs jiems kažką sakote, bet jie nereaguoja, kartą, kitą, trečią (išties jie „negirdi“). Jūs įsižeidžiate ir dabar jau patys reaguoti, juoktis ir kitaip atsakyti noro turite vis mažiau. Taip psichologinis smurtas, realiam gyvenime turėjęs nors šiokios tokios pamokančios, nors ir abejotinos vertės, virtualiame tampa kone beribis, nuolat augantis ir visiškai beprasmis.

Toks virtualus santykių tarpininkas iš esmės programuoja vis didesnį susvetimėjimą, tad ir nužmogėjimą, žiaurumą, kuris pasireiškia ir realiame gyvenime kurdamas naujas santykių nuostatas, tradicijas ar tiesiog tragedijas.

Paradoksalu, tai kas buvo skirta žmones sujungti – tapo jų susiskaldymo priemone. Be visų neigiamų pasekmių, interneto tinklas suteikia ir tikrai gerų dalykų, tampa laisvės, demokratijos ir tiesiog žmonijos progreso katalizatoriumi. Socialinių tinklų tironiją ir jų daromą žalą galimą būtų panaikinti juos integruojant į naujas platformas, sukurtas valstybės ar tiesiog nepelno siekiančių bendruomenių, institucijų, kurios priklausytų visiems ir kartu lyg niekam, kaip keliai, bibliotekos, parkai, saulė ar tiesiog oras.

Suprantama, tai nėra lengvas darbas ir tam prireiktų įvairių specialistų, kaip ir kuriant Fb, tai nebuvo vieno žmogaus iniciatyva. Čia galėtų prisidėti ne tik programuotojai, bet ir filosofai, psichologai, kultūros, neuromokslų ir kitų sričių specialistai. Pirmas blynas dažnai prisvilęs, bet juk kitų kokybė jau priklauso nuo mūsų.

Parengė Edvardas Šidlauskas |   psichika.eu

loading...