Filmas „50 pilkų atspalvių“ gali įkvėpti pavojingiems poelgiams

7

vyrai

Kokias emocijas žmonėms sukelia sadistiniai ar mazochistiniai lytiniai santykiai? Neabejotinai viliojančiai. Pagal bestseleriu tapusią knygą „50 pilkų atspalvių“ sukurtas filmas į kino sales sutraukė nemažai žiūrovų, ypač moterų.

Ar dailiosios lyties atstovės svajoja apie santykius, pilnus fizinės ir emocinės prievartos, o gal pažiūrėjusios filmą ar perskaičiusios romaną siekia pateisinti savo partnerių smurtavimą, kontrolę, abejingumą, pavydą, dėmesio stoką, moralinį žeminimą ir vadinti tai meile?

Žinomas psichologas, seksologas ir rašytojas Andrius Kaluginas vienareikšmiškai sakė, kad sadistinius lytinius santykius su meile supainioti gali tik asmuo neturintis seksualinio išprusimo ir pasižymintis žemu erotiniu intelektu.

– Ką turėtų žinoti žmonės, besidomintys tokiais kūriniais kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“?

– Suaugęs ir brandus žmogus turėtų sugebėti atskirti kūrybą nuo realaus gyvenimo.

Kitaip sakant, nesivadovauti kino kūrėjų ir aktorių sukurtomis „tiesomis“.

Juk nuėjęs į spektaklį ir išvydęs sceną, kaip herojus nekenčia ir žudo gėjus, normalios psichikos asmuo nesugalvos po spektaklio surengti masinės egzekucijos miesto gėjams.

Arba žiūrėdamas filmą, kuriame sutuoktinis grįžęs į namus muša ir prievartauja žmoną, normalus vyras nepuls šitaip kankinti savo sutuoktinės.

– Šiame kūrinyje kalbama apie pavojingus lytinius santykius, kupinus prievartos. Vis dėlto erotinio kūrinio pabaigoje nuskamba leitmotyvas, kad meilė išgelbėja pasaulį.

Kaip tokie santykiai vystytųsi realiame gyvenime?

Ar sadistiniai santykiai gali būti siejami su meile?

– Seksualiniai nukrypimai egzistuoja. Ne veltui psichiatrijoje yra vartojami terminai: sadizmas, mazochizmas, fetišizmas, eksbicionizmas. Jeigu vienas partnerių yra linkęs į sadizmą, o kitas į mazochizmą, tokios poros santykiai galėtų būti darnūs.

Tačiau ne be reikalo ir sadizmas, ir mazochizmas įtraukti į psichikos ligų sąrašą. Tai galioja nesveiko proto žmonėms. Jei pas mane ateitų pasikonsultuoti į sadizmą ir mazochizmą linkusi pora, nusiųsčiau juos pas psichiatrą, nes tai jau ne psichologo darbas.

Kalbant apie tradicinį lytinį gyvenimą gyvenančias poras, kurių yra dauguma, keisti savo prioritetus ir rinktis sadistines seksualines žaidimo formas būtų labai žalinga.

– Tačiau žmonės labai smalsūs. Kai pasirodė sensacingas romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, prasidėjo tiesiog masinė psichozė.

Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, taip pat ir Lietuvoje padaugėjo darbo ugniagesiams. Jie buvo kviečiami gelbėti žmonių, negalinčių ištrūkti iš antrankių ar patekusių į dar keblesnę situaciją.

Ar po šio filmo pasirodymo vėl nepadaugės darbo ugniagesiams?

– Žinoma, tokia galimybė labai tikėtina. Tačiau tokie poelgiai parodo žmonių neišprusimą. Tą patį galėčiau pasakyti, jei pasirodytų bestseleris, kuriame pagrindinis herojus kiekviename puslapyje šokinėja nuo stogo parašiutu, o vėliau pusė pasaulio taip imtų šokinėti. Tai būtų nesąmonė.

– Tarkime, pora, kurios santykiai atšalo, nuėjo pasižiūrėti filmo, nes mano, kad sadistinis seksas jiems padės atgaivinti prigesusią aistrą ir meilę.

– Jokiais būdais to negalima daryti. Tai klaidingas požiūris. Negalime tiesiogiai taikyti gyvenime to, ką pamatome ekrane.

Jei pora mano, kad jų santykiai kažkiek atšalę, tegu nepamiršta, kad yra puikių specialistų – psichologų, seksologų, kunigų, kurie gali profesionaliai padėti išgvildenti santykių ypatumus.

– Kas žmones vilioja skaityti erotinio pobūdžio knygas, žiūrėti filmus, paremtus sadistiniais elementais?

– Žmonėms tai uždraustas vaisius. O jis saldus. Kai XVIII amžiuje markizas de Sade’as parašė savo sadistinius romanus, didžioji visuomenės dalis buvo pasipiktinusi.

Bet nuo to laiko nutekėjo nemažai vandens, ir mūsų visuomenė yra linkusi tolerantiškiau priimti tokius iškrypimus.

– Vis dėlto kuo kūrinio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ idėjos kai kam gali būti pavojingos?

– Žmogus, neturintis seksualinio išprusimo ir pasižymintis žemu erotiniu intelektu, gali siekti įgyvendinti tai, apie ką rašoma knygoje ir nufilmuota filme. Čia slypi pavojus.

Bet daug kas yra mūsų visuotinė problema. Pažiūrėkime, kaip jaunos mergaitės aklai kopijuoja žurnalų viršeliuose stypsančias manekenes ir neišvengiamai susiduria su anoreksija, bulimija, savivertės stoka.

– Sakykime, egzistuoja vyras sadistas, kurį įsimylėjusi mergina yra sveikų santykių vertintoja, tačiau ji neturi didelės lytinės bei gyvenimiškos patirties.

Bet neretai seksualiniai sadistai būna puikūs manipuliuotojai, tad yra pajėgūs jėga, gudrumu priversti nepatyrusią merginą vykdyti jų norus, aiškindami, kad taip yra teisinga.

Tad sadistas gali naivią draugę nusivesti į šį filmą, o po to pareikšti: „Matai, aš tau sakiau, kad toks seksas yra puikus.“

– Be jokios abejonės, taip gali nutikti. Todėl aš daug kartų sakiau ir dar pasikartosiu, kad Lietuvoje reikia lytinio švietimo.

Ir reikia kalbėti ne tik apie tai, kaip užsimauti prezervatyvą ar laikytis lytinės higienos, bet ir aiškinti, kas lytiniuose santykiuose yra normalu, o kas ne. Juk išprusęs sadistas tikrai gali susukti galvą žemesnio erotinio intelekto moteriai.

Lytiniai santykiai turi būti grindžiami laisva valia. Būtinas dvasinis ryšys, pagarba, intymumas, švelnumas. Meilė negali reikštis per fizinį skausmą, kito asmens žalojimą.

– Į seksualinį sadizmą dažniau yra linkę vyrai ar moterys?

– Vyrai labiau linkę į sadistinius arba mazochistinius santykius.

Rūta Peršonytė
Šaltinis: lrytas.lt

Dalintis:

7 COMMENTS

  1. Bega metai, keiciasi ir visuomenes poziuris i viska. Gejai, lezbietes, fetisai ir pan. Ar tai yra kazkas blogo? Jei zmonem taip gerai ir visi yra patenkinti, tai nemanau, kad tai kazkas blogo. Ir nebutina iskart kreiptis i visokius specialistus, tai daryti reiktu tik krastutiniu atveju. Viska galime isspresti mes patys.

    • Geras klausimas! Deja, 98% sužinojusių atsakymą, tą ieškotą atsakymą paprasčiausiai atmestų, paradoksalu, dėl nesveiko proto :D Todėl atsakyti į klausimą neįmanoma iš principo! :)

      Galima pritaikyti analogiją nebent. Kažkadai aptikau šį puslapį per straipsnelį apie bites ir muses. Musės, tarkime, iš prigimties yra nešvarios, jos dauginasi ten, kur nešvara, daug bet kokio nevalyvo maisto ir š.d.o. Musių netraukia joks kitas kvapas, kaip tik mėšlo ir jos spiečiais suka aplink tokio ieškodamos.

      Bitės, priešingai, jų nevilioja joks kitas kvapas, kaip tik saldaus švaraus medaus aromatas, kvapnūs gėlių žiedai, žiedlapių spalvos. Keliauja jos nuo žiedo ant žiedo ir į avilį.
      Atrodytų, tas pats sodas, bet toks skirtingas. Kodėl gi bitės nerenka visokio š. Nes net menkiausias sudukas gali sugadinti visą suneštą medų.

      Taip ir protas, labai dažnai dairosi, ieško to, kas nešvaru, užteršta negatyvių emocijų šiukšlėmis, ribojimais, apgaulėmis ir iškeltomis sąlygomis, tuo tarpu žmogui, kaip protaujančiai būtybei, naudingiausia rinkti tokias mintis, kurios galėtų vadintis transcendentiniu “medumi”.

      • Muses ir bites yra pasaulio dalis. Ar kuri is ju yra nenormali? Taip ir zmones, visi esame skirtingi, visokiu ir reikia. Vieniem patinka kakutis, kitiems medus. Manau tiesiog mums reikia leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori, negalvojant jog musu poziuris yra sveikiausias :)

        • Bendrai tai čia buvo abstraktus pamąstymas net ne apie muses ar bites, o kas yra proto dedamosios ir kas yra protinė-psichinė sveikata. Todėl negaliu prieštarauti, net jei ir pabėgote truputį nuo esmės. O esmė, mano manymu, ta, kad nors bitės ir musės yra po lygiai “normalios” savo prigimtimi, bičių darbas prasmingas, nes medus ir jo produktai yra nepalyginamai vertingesni, negu musių. Na, neteko girdėti dar apie musių medų, apdulkinamus žydinčius sodus, javų laukus, gausų derlių ir t.t. :) Tuo bitės yra svarbios ekosistemai – jų nebeliktų, neįsivaizduoju, ką žmonės valgytų. Iš čia ir prasmė – ar tu ar tavo savanaudiškumas turi didesnę vertę aplinkiniams, visuomenei, o galų gale atsisuka ir sau pačiam: bites žmonės globoja, prižiūri, gerbia. Net kalba išreiškia tam tikrą santykį – paimkite žodį musinėtis ir bičiuliautis. Gi dažniausiai esi ne tuo ką pasiimi, o tuo, ką duodi kitiems.

  2. Man gėjų ir lesbiečių santykiai atrodo tokie pat iškrepti, kaip ir santykiai šioje knygoje. Tai kodėl vienus (psichologai, žiniasklaida ir kitokie specialistai) skatina toleruoti, o kitus smerkia?

    • Todel, kad zmones nedaaugo dar iki to. Kai atsiras sadistu paradai, tada pradesime ir juos toleruoti :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here