Norvegų psichiatras Finn Skårderud savo knygoje „Nerimas: Klajonės po modernųjį aš“ teigia, kad mūsų vidinis nertimas yra tapęs mūsų pačių gyvenimo pamatu. Mes nerimaujame dėl visko –  ateities, artimųjų, savęs. Aplinkybės lemia, kad jaučiamės tarsi nepateisiname kieno nors vilčių ir lūkesčių. Nuolat jausdamas ir išgyvendamas vidinę sumaištį, žmogus jaučiasi tarsi susikaldžiusi asmenybė, ieškanti ne tik gyvenimo prasmės, bet ir savęs.

Remdamasis teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis bei naujausiomis psichoanalitėmis tradicijomis, F. Skårderud nagrinėja šiuolaikinio žmogaus norą būti pripažintam, ir dėl to išgyvenamus jausmus (gėda, baimė, kaltė) bei nepavykusio bandymo pasekmes – valgymo sutrikimus ir nuolatinę nemigą.

Čia, žemėje, tenka gyventi kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimusius mus sudaro daugybė laisvų dalelių. Augti – rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi. Nors nuobodokai nuskambės, bet sielos branda ir yra kraštutinumų derinimas. Kraštutinumai – tai ir vaiko fantazijos apie visagalybę ir naikinimą. Mes visiškai skirtingai įsivaizduojame, kaip reikia bendrauti su kitais. Atrasti ką nors vienoda šiais laikais tikriausiai būtų nelengva. Mes brandiname savąjį Aš“.

Rekomenduojama visiems, kas nors truputėli jaučiasi pavargęs.

Dar kelias citatas rasite čia.
Susiję rašiniai: Sekmadieniui… apie užimtumą ir nerimą, Stiklinė vandens