Ar kalbėjimas apie psichologines problemas visa dar yra „tabu“? Regis, kad tam atsiveria vis daugiau galimybių, psichologų kabinetų durų, knygų, o ir patys psichoterapeutai leidžia iš arčiau pažvelgti, kas vyksta psichoterapijos metu. Visai neseniai leidyklos „Vaga“ išleistos knygos „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“ autorė, psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė, pasakoja apie psichologo darbo subtilybes, žmones, kūrybą ir laisvalaikį. Taigi, kviečiame žvilgtelėti, kaip atrodo pasaulis per psichoterapeuto „akinius“?

psichologe-psichoterapeute-genovaite-petroniene

Kaip kilo mintis parašyti knygą, kurioje sudėjote tikras savo klientų istorijas? Be to, knygoje „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“ atskleidėte ir dalelę savęs, savo jausmų.

Šią idėją turėjau jau seniai, tik dar nebuvau tam pasiruošusi. Kasdieninis susidūrimas su skirtingais klientais psichoterapijos metu, tų „nuotykių“ išgyvenimas, tiesos radimo kelias – kaip tikras detektyvas. Nuolatos ieškai ir atrandi kažką naujo ir įdomaus. Dažniausiai žmonės nori pasidalinti su kitais tuo, kas įdomu, o tai padaryti geriausia raštu. Vis tik, tai nebuvo labai paprasta, viską reikėjo apgalvoti – kažkaip „paslėpti“ aprašomus klientus, taip pat su jais susiderinti, gauti leidimus.

Kita vertus, žinau, kad tai labai naudinga, nes kai pati buvau psichologijos studentė, skaičiau tokių autorių, kaip Irvinas D. Yalomas, knygas ir būtent iš jų supratau, kas yra psichoterapija. Dažnai pagalvoju, kad jei man tai buvo taip svarbu, gal ir kitiems žmonėms taip pat bus įdomu – daugiau sužinoti apie psichoterapijos procesą, juk tai sudėtingi ir subtilūs dalykai. Aš kalbu ne tik apie psichologijos studentus, bet ir apie tuos, kurie tiesiog nori daugiau apie tai sužinoti.

Savęs atskleidimas – tai labai svarbus psichoterapijos momentas. Terapeuto jausmai yra jo darbo įrankis. Pagal tai, kaip jautiesi šalia kliento suvoki, kaip greta jo jaučiasi kiti žmonės. Šioje srityje negali dirbti tik protu, būtinai turi „įjungti“ savo jausmus, labai jautriai ir aiškiai juos stebėti.

Kaip atsirado poreikis rašyti grožinės literatūros knygas, kas Jus įkvepia?

Pirmosios mano knygutės „Laukiniai prisiminimai“ atsiradimo istorija labai paprasta. Kartais prisėsdavau kavinėje ar namie ir surašydavau, viską, kas tuo metu ateidavo į galvą: visas emocijas, asociacijas, galima tai pavadinti savotiška „pasąmonės išklotine“. Vėliau tokių raštų daugėjo, aš juos sutvarkiau – taip ir atsirado pirmoji knyga. Paskui pradėjau mokytis, kaip kažką ištraukus iš savo vidaus, viską sutvarkyti kruopščiau, suteikti struktūrą ir parašyti normalų kūrinį.

Anksčiau susimąstydavau, kaip rašytojai sukuria savo knygų istorijas, o pasirodo tereikia truputį atsipalaiduoti ir įdomiai gyventi, kad iš kažkur atkeliautų mintys, emocijos, kurias aprašai. Kad sugebėtum rašyti reikia būti jautriu žmogumi, įdomaus gyvenimo ir pritaikyti rašymo technikas.

Psichologo gyvenimas įdomus dėl klientų patirčių ir istorijų?

Psichologo gyvenimas labai įdomus, tokias knygas kaip „Pas kunigą ir detektyvą: psichologo kabinete“ galima būtų rašyti dažnai. Tik tokiu atveju tektų labai daug gyventi psichologo darbu, nes ir taip per dieną daug valandų jį dirbi, o po to dar turi apie visą tai galvoti, rašyti. Todėl poreikio nuolat rašyti tik apie tai visgi neturiu.

Kodėl pasirinkote tokį knygos pavadinimą: „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“?

Kai mokiausi psichoanalitinės psichoterapijos, man dėstė toks olandų psichoterapeutas Hansas Wiersema. Tikriausiai iš visų mano psichoterapijos mokytojų jis giliausiai įkrito į širdį. Būtent jis dažnai kartodavo, kad psichoterapeutas yra ir kunigas, ir detektyvas viename. Visai netikėtai prisiminusi jo žodžius, nusprendžiau, kad taip reikėtų pavadinti knygą, nes tame yra labai daug tiesos. Psichoterapija labai kunigiška – tai, kad visą dieną klausai kitų žmonių pasakojamų nelaimių ir turi tą žmogų paremti, o ne smerkti, ne auklėti. Vis tik, psichoterapija nėra vien tik klausymasis – jos metu dar ieškai kur yra problemos esmė, juk žmogus pats jos nesupranta, nesusigaudo. Tokius dalykus reikia atkapstyti iš įvairių užuominų, iš to, kas nepasakyta, emocijų ar pan. Visa tai labai gerai apibūdina psichoterapijos esmę.

Ar empatijos jausmas yra labai stiprūs bendraujant su klientais, juk tiek daug skirtingų istorijų tenka išgirsti ir į kiekvieną įsijausti?

Be empatijos negali įsijausti į kito žmogaus jausmus, ji yra būtina psichologo savybė.

Kaip atsiribojate nuo darbo, kad per daug neįsijaustumėte į klientų problemas, emocijas?

Dažniausiai būna taip, kad pas psichologą ateina vienas žmogus – įsijauti į jo jausmus, kai ateina kitas – turi įsijausti į kito ir t.t. Galiausiai darbo dienos pabaigoje geriausiai atsimeni paskutinio kliento atvejį arba kurį nors ryškiausią. Iš tikrųjų, po tokio darbo, vakare reikėtų veikti kažką įdomaus. Aš gyvenu labai aktyviai, tad manyje tos emocijos ilgai neužsibūna.

Kokį laisvalaikio leidimo būdą labiausiai mėgstate?

Labiausiai mėgstu bendrauti. Meno „vartojimas“ (kinas, parodų lankymas, muzika) ir laikas praleidžiamas kartu su draugais – mano pagrindiniai užsiėmimai laisvalaikiu. Taip pat labai mėgstu keliauti.

Kokias keliones mėgstate, ką jos Jums duoda?

Mėgstu keliones, kurios būtų visai nepanašios į prieš tai buvusias – pačias įvairiausias. Jos man duoda atsinaujinimą, atsitraukimą, pamatymą iš perspektyvos. Net jei kelionė nelabai pasisekusi, ji vis tiek tave išmeta iš kasdienybės, įvairių problemų ir kai grįžti – jas matai visiškai kitaip. Mėgstu keliauti kaskart į kitą vietą, skirtingais būdais, pavyzdžiui, dviračiai, alpinizmas, baidarės, egzotiniai kraštai, visai neegzotiniai ir t.t. Svarbiausia – kelionėje turi būti iššūkis.

Ką toks darbas gali duoti pačiam psichologui?

Gali gauti labai daug. Visų pirma – daug geriau supranti kitus žmones, jie tampa labiau nuspėjami. Pavyzdžiui, kai ateina klientas, kuris yra šiek tiek panašus į kitą klientą, pastebi, kad jų pasakojimai ir problemos labai panašios.

Be to, kai dirbi su klientų daug emocijų turi perleisti per save, bandai įsivaizduoti, kaip jaustumeisi jo situacijoje. Taip nuolat peržiūri savo patirtį. Kai susiduri su žmogumi, kuriame akivaizdžiai matai kurią nors savo ydą, tada susimąstai, kad gal ir savyje reikėtų kažką keisti. Daraisi tvirtesnis ir išmintingesnis.

Koks yra egzistencinės psichoterapijos darbo principas?

Egzistencinė psichoterapija daug kuo panaši su kitomis psichoterapijos kryptimis- psichoanalitine terapija, kognityvine terapija. Gydymo procesas vyksta pokalbio metu ir po jo, žmogus gyvena su tais jausmais ir mintimis. Visas procesas – lyg ir darbas su savimi, bet kartus ir su psichoterapeutu. Šios psichoterapijos metu žmogus turi naujai pamatyti save, susivokti savo jausmuose.

Bet egzistencinėje psichoterapijoje yra tik jai būdingų ypatumų, pavyzdžiui, vertybių, prasmės akcentavimas. Sustiprinus žmogaus vertybinį matmenį, galima padėti jam savaime išeiti iš neurozių, jei jis randa dėl ko verta stengtis gyventi. Kitas egzistencinės terapijos bruožas – apribojimų akcentavimas. Pavyzdžiui, šiuolaikinės populiarios psichologijos kryptys, vadinamosios „sėkmės mokyklos“, dažniausiai vadovaujasi principu, kad tu gali viską, tau pasiseks ir pan., o čia, atvirkščiai, reikia blaiviai suvokti tai, ko tikrai negalėsi. Tokiu atveju žmogui pasidaro aiškiau, ką jis iš tikrųjų gali padaryti. Be to, negalima pamiršti ir likimo, juk niekas nežino, kas gali nutikti. Bent kartą per gyvenimą susidūrę su kraštutiniais potyriais, kaip antai sunki liga, žmonės dažnai išmoksta vertinti savo gyvenimą, stengiasi juo mėgautis, o kiti apie tai nė nesusimąsto – nepagalvoja, ar tikrai savo gyvenimą gyvena.

Kaip manote, ar daugėja psichologinių problemų turinčių žmonių?

Nemanau, tiesiog dabar kitokios problemos. Pavyzdžiui, tokia liga kaip depresija pakeitė „veidą“, nes prieš kelis šimtus metus, šios ligos atveju žmogus bėgdavo žudytis, pilnas nevilties, neištveriamos kančios – maždaug taip buvo įsivaizduojama depresija. Dabartinė depresija – labiau vartotojiška, žmogus būna tiek pavargęs, persidirbęs, kad jo viduje atsiranda visiška tuštuma ir beprasmybė. Kad žmonės dažniau eina pas psichologus, kalba apie savo problemas, tai irgi visuomenės pokytis, anksčiau to nebūdavo. Niekas apie tai nekalbėdavo, nes bijodavo būti apšaukti bepročiais. Žinoma, padidėjęs gyvenimo tempas duoda savo – daugėja nervinio išsekimo atvejų. Žmogus tiesiog neturi laiko pabūti su savo jausmais.

O kaip yra su vyrų ir moterų skirtumais? Ar moterys labiau linkusios analizuoti problemas, o vyrai ne, todėl jie rečiau kreipiasi pas psichologus ?

Analizavimas ir apmąstymas vyrams tikrai nėra būdingas, jie daugiau linkę veikti, o jei ir apmąsto, retai apie tai kalba. Moteris yra labiau pasiaukojanti, ji atsakinga ir už vaikus, ir už senus tėvus, ir už namus – ir dėl tos pareigų naštos dažniau atsiduria aukos pozicijoje. Jos dažniau serga depresija. Vis tik, moterys sparčiai keičiasi, bando spręsti tą problemą, jos labiau mobilizuotos, užima vis geresnes pozicijas visuomenėje, tad spėju, kad po kokių 50 metų viskas gali pasikeisti. Moterys linkusios į savęs kaltinimą, paskui į viso to analizavimą, o vyrai yra linkę į pyktį, bet jei jau apkaltina save, tai išreiškia veiksmais, pavyzdžiui, pasineria į alkoholizmą, žudosi ir pan.

Ar šiais laikais vis dar galioja požiūris, kad „vyrai neverkia“?

Taip, bet šiuolaikiniai, jauni vyrai šiek tiek kitokie. Be to, jausmų parodymas vyro nepadaro nevyrišku. Vyrą padaro vyrišku visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, drąsa pasakyti, ką iš tiesų galvoji ir jauti –ganėtinai vyriškas dalykas.

Menas, literatūra – ar tai gali būti tolygu terapijai, gydyti?

Meno vartojimas – labai didelė terapija. Mene yra nuoga, tikra, suintensyvinta vidinio pasaulio tiesa. Labai efektyviai veikia kinas, jei jis tau artimas, jo veikėjai jaustų kažką panašaus, kaip ir tu. Savo vidines būsenas galima pergyventi kartu su filmo veikėjais, atsipalaiduoti nuo sunkių emocijų, tokiu būdu žmogus supranta ir kažką naujo, daugiau suvokia apie save. Literatūra taip pat labai didelė terapija, ypatingai tada, jei perskaitai knygą, kurios veikėjas labai panašus į tave patį.

Kaip manote, koks yra Jūsų skaitytojas?

Mano knygos gana skirtingos, bet, manau, kad dažniausiai mano knygas skaito moterys, bet skaito ir vyrai. Taip pat žmonės, kurie domisi psichologija, santykiais, tie, kurie nori knygose rasti kažką įdomaus, ryškaus – rašau lengvu, kiek nuotykiniu stiliumi. Manyčiau, kad mano knygų skaitytojų ratas yra gana platus.

Kalbino: Lina Sabaitytė

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!