Gal man panikos atakos?

Visai nesenai, prieš keletą dienų, besiruošiant išeiti į miestą, dar neperžengus slenksčio, pasijutau keistai. Lyg bloga nuojauta, lyg kažkas nutiks namams (kažkas sprogs, kažkur bus trumpas sujungimas, nuo kurio kils gaisras…….) ir tokia begalė minčių, kurias bandau nuo savęs nustumti. Stengiuosi negalvoti per giliai. O išėjus iš namų, netampa ramu. Atsiranda vis naujų minčių, kurias ir toliau blaškau. Kuo tolyn nuo namų, tuo darosi vis sunkiau. Nueisiu per toli, o jei nuvirsiu, nes rodos linksta kojos, išoriškai kūnas nedreba, bet viduje jaučiuosi tokia silpna. Kuo tolyn, tuo blogiau. Buvau suplanavusi nueiti į savo mažojo miestelio tolimiausiai esančią parduotuvę, bet pajėgiau nueiti tik pusę kelio. Baimė kažkokia neleido toliau tęsti kelionės. Sustojus pusiaukelėje ir ruošiantis netrukus eiti link namų, lyg pasijutau geriau, ramiau. Baimės mintis bandžiau blaškyti kitomis mintimis, nors sunkiai sekėsi. Lėtai, bet aprimau palaipsniui vakarop.

Toliau apie mane:
Esu žmogus visuomenėje nepritampanti, nuo vaikystės atstumta, nors jau peržengusi trisdešimtąjį gimtadienį, tebesu atstumiama. Nesu mėgiama, kad ir kiek stengčiausi, visada nusiviliu. Turbūt pavargau stengtis, nes žinau kad vistiek nusivilsiu. Ir tai tiesa. Nors visada stengiuosi, gerai, tvarkingai, gražiai atrodyti. Bent tai yra, už kažko turiu laikytis, bent truputi. Nors kartais norisi tiesiog izoliuotis.
Turiu šiokią tokią fizinę negalią. Štai dėl ko esu visiškai nepriimtinas žmogus. Artimųjų turiu tik mamą. Giminėje nėra jokio ryšio. Su pavydu žiūriu į tuos kurie turi gražius ryšius su giminaičiais. Draugų’ių – neturiu taip pat. Jaučiu tikrą tokį dalyką, kad manęs netgi gėdijamasi. Metų bėgyje pajutau, kad ir aš vengiu tokių situacijų, kad su manimi nejaustų gėdos. Atsitraukiu visai, arba susispaudžiu. Visai nesenai pilnai supratau, kad nebežinau kada paskutinį kartą juokiausi, jau nebe pirmi metai, kai pajutau, o ir visai nesenai supratau, kad nė juokas neima nuo ko kiti oro neatgauna iš juoko. Žinoma, aš ir nusišypsoti bandau, ir nusijuokti, bet viskas dirbtina. Tad, galų gale, tampu stebėtoja.

Prieš metus, nakties metu, teko kviestis greitąją. Visą naktį buvau be miego, tai sėduosi, tai vėl guliu, tai šoku iš lovos pasivaikščioti po kambarį, kad aprimtų keista būsena. Padažnėjęs šlapinimasis, karščio pilimas, tačiau šalta. Iškvietus greitąją pulsas viršijo 130 širdies dūžių per minutę. Priėmusi gydytoja, vėliau, jau aprimus kažkokiems neaiškiems simptomams. Atsinešusi kardiogramą pasiteiravo, kas naktį buvo, pasakiau, kad viskas prasidėjo nuo abiejų kojų keisto gėlimo blauzdų apačioje, ties sulenkimu. Nespėjau pratęsti, kas toliau vyko, ji te pasakė, kad viskas aišku, čia nuo nervų, dabar jau kardiogrma gera, gali ruoštis namo. Netekau amo, ir vėl tas pats. Aš ir vėl be tyrimu nuteisiama, tik dėl to pačio, juk esu neįgali. Nors tas skausmas keistas, pirmą kartą gyvenime jaustas. Jis visai ne prie ko, ir nežinia dėl ko. Tačiau netikėtai, beplanuojant pakuotis namo, atėjo kita gydytoja. Nusprendė mane palikti tyrimams. Tyrimų atsakymas rodė kalio trūkumą nemažą, dėl kurio ir buvo sutrikęs širdies ritmas. Tačiau atstačius Kalį, ir grįžus namo, dar keletas mėnesių nesibaigė tie simptomai, kartas nuo karto pasikartodavo. Visiškas burnos džiuvimas, šalčio krėtimas, dažnas šlapinimasis, širdies ritmo sutrikimas. Tai jau apretėjo. Tačiau nepabaiga, dažnai užėjus į parduotuvę, kur tvanku ir karšta, atrodo nualpsiu. Kitą kartą pavyksta susitvardyti, kitą kartą išbėgu iš parduotuvės net neapsiprekinusi.

Teko pasiskaityti apie paniką, ir mane kamuoja mintis, kad tai panika. Nors stengiuosi save raminti, kad tai nėra tai, panika.

Ar man gali būti panika?

Komentuoja psichologė Ernesta Krivickienė

Sveiki,
Jūsų laiške daug nerimo dėl to, kas su jumis vyksta. Turite abejonių dėl to, ar jums nėra panikos. Todėl pamėginsiu kuo tiksliau apibūdinti paniką, kas vyksta su kūnu ir kaip galima sau padėti.

Norėdami suprasti paniką, mes turime suprasti baimę. Galima galvoti, kad baimė yra automatinis atsakas į pavojingą situaciją. Pagalvokite, kas nutiktų, jei prieš save išvystumėte pavojingą žvėrį.

Daugumai žmonių tokia situacija keltų paniką. Jūs, kaip ir daugelis kitų, patirtumėte daugybę kūno pojūčių, kaip pavyzdžiui širdies daužymasis, pagreitėjęs kvėpavimas, prakaitavimas ir visa tai yra atsakas į grėsmę, kuri yra prieš jus. Atsakas į tokį aliarmą turbūt būtų bėgimas arba tapimas pakankamai fiziškai stipriu, kad apsigintumėt. Ir tai yra svarbus išgyvenimo mechanizmas.

Kartais tokia intensyvi baimė pasireiškia tuomet, kai nėra jokio pavojaus – tai netikras pavojus, kuris pasireiškia tuomet, kai mažiausiai to tikitės. Ši pirminė panikos ataka yra tas pats baimės epizodas, kuris kyla, kai būna tikras pavojus, bet tai atsitinka situacijose, kuriose, paprastai, nebūna, ko baimintis. Tai lyg skambinimas ugnies aliarmu, kai nėra ugnies. Apžvelkime panikos atakų simptomus:

  • Sustiprėjęs ar padažnėjęs širdies plakimas (tachikardija);
  • Padažnėjęs kvėpavimas ar oro trūkumas;
  • Smaugimo jausmas;
  • Diskomfortas krūtinėje;
  • Prakaitavimas, šaltkrėtis;
  • Galvos svaigimas, sukimosi, svaigimo ar apdujimo jausmas;
  • Pykinimas ar skausmai pilve;
  • Nerealumo ar atsiskyrimo pojūtis;
  • Baimė prarasti savitvardą, baimė išprotėti, numirti;
  • Tirpimai, dilgčiojimai ir kt.

Dauguma žmonių patiria švelnius pojūčius, kai jaučia nerimą dėl kažko, bet panikos ataka yra žymiai intensyvesnė. Ji apima 4 ar daugiau simptomus iš išvardintų aukščiau ir pasiekia viršūnę maždaug per 10 minučių. Kaip jūs galite matyti iš sąrašo, dauguma simptomų yra panašūs į tuos, kuriuos jaučiame tikrai pavojingoje situacijoje. Panikos ataka gali būti labai bauginanti ir jūs galite labai stipriai norėti pabėgti iš tos situacijos ar ieškoti skubios pagalbos.

Kai mes kalbame apie panikos ataką, tai yra daugiau staigus ir intensyvus fizinis ir emocinis reakcijos epizodas. Kai mes nerimaujame, dažnai jaučiame panašius simptomus, tokius kaip kad ruoštumėmės tam, kas gali nutikti. Jūs galite galvoti apie nerimą tarsi susirūpinimą ar nervinį suvokimą dėl ateities, jausmą, kad negalite kontroliuoti ar numatyti ateities įvykių.

Kai mes jaučiame nerimą arba tikimės jį pajausti, mes elgiamės kažkokiu būdu, kad sukontroliuotume nerimą. Vienas iš būdų yra vengti situacijų, kur gali ištikti panikos ataka. Tai yra vadinama vengimu ir tai gali apimti:

  • Situacijas, kuriose jūs turėjote panikos atakas praeityje
  • Situacijas, iš kurių sunku pabėgti, ar kuriose būtų sunku gauti pagalbą, kaip kad viešasis transportas, prekybos centrai, vairavimas piko metu, vietos, kur medicinos pagalba neprieinama.
  • Situacijos ar veikla, kuri gali iššaukti panašius potyrius, pavyzdžiui, fizinis aktyvumas, kavos gėrimas, seksas, emocionali veikla (siaubo filmas ar supykimas).

Kitas atsakas gali būti elgtis priešingai arba naudoti „saugų elgesį“. Pavyzdžiui, įsitikinti, kad esate šalia avarinio išėjimo, nešiotis vaistus su savimi, ar būti šalia sienos, kad prireikus galėtumėte atsiremti. Ar jūs stengiatės atitraukti dėmesį nuo nerimo ieškodami patikinimo, įdėmiai skaitant, ar klausant muzikos. Iš pradžių tai gali atrodyti visiškai nekenksminga, tačiau vieną dieną, jei tapsite priklausomas nuo jų, gali būti dar daugiau streso, kai nebegalėsite jais pasinaudoti.

Vienas iš būdų gydyti panikos sutrikimus yra kognityvinė elgesio terapija. Gydymas paremtas panikos pažinimo teorijomis, kurios tvirtina, kad panika yra katastrofiška įvairių kūno pojūčių interpretacija.

Paprastai nepavojingų jutimų (širdies plakimas, galvos svaigimas, dusulys, silp­numas, pykinimas ir pan.) sureikšminimas, klaidingas įvertinimas yra pirmas žingsnis į paniką. Vėliau sergantysis pradeda galvoti apie grėsmingą somatinę ar psichikos ligą – dažniausiai širdies priepuolį, infarktą, insultą, išprotėjimą. Šios mintys sukelia dar didesnį nerimą, ir tuoj pat paryškėja somatiniai ir psichologiniai nerimo simptomai (širdies plakimas, pulsacijos jausmas, dusulys, drebulys, karštis, šaltis, virpulys, didėjanti įtampa, baimė ir t.t.).

Taip susiformuoja uždaras ratas, kulminacijoje pasibaigiantis panikos priepuoliu.
Panikos priepuoliams gydyti kognityvinė elgesio terapija remiasi gana paprasta metodika. Jos tikslas yra pakeisti paciento įsitikinimus (klaidingus, katastrofišką interpretaciją), padedant jam suprasti bei išskirti simptomus ir rasti alternatyvius, tikslesnius simptomų atsiradimo ir vystymosi paaiškinimo būdus. Vienas iš būdų yra elgesio technikos mėginiai, kurie padeda pajusti pojūčius, panašius į paniką. Gali būti naudojamos įvairios technikos: įsivaizdavimas, susikoncentravimas į pojūčius, žodžių porų skaitymas (simptomas ir galima komplikacija), valinga hiperventiliacija.

Kadangi nerimas beveik visada būna kartu su hiperventiliacija, kvėpavimo pratimai gali būti labai naudingi. Tai visada bus efektyvu pirmiausia todėl, kad negali nerimauti, kai kvėpuoji giliai ir lėtai, sukoncentravęs į tai dėmesį. Tokio kvėpavimo pratimų moko joga. Pratimą galima atlikti atsigulus ramioje, patogioje vietoje ant nugaros arba stovint. Kvėpuojama lėtai, giliai pro nosį, įtraukiant diafragmą, kuri kvėpavimo pratimuose atlieka svarbią funkciją. Kvėpavimo tipas – pilvinis. Kartoti keletą kartų.

Nerimą gali palengvinti įvairūs kiti pratimai, skirti kūnui ir protui. Esmė būtų atsirinkti tai, kas žmogui priimtiniausia ir veiksmingiausia, kas jam teikia malonumą ir nuramina, ir tai, ką jam patogiausia atlikti. Iš šių technikų dar galima paminėti muzikos terapiją, audiovizualinę relaksaciją (jos metu pacientai malonioje aplinkoje patogiai įsitaisę ir atsipalaidavę žiūri malonius vaizdus ekrane, grojant raminančiai muzikai (truk­mė 20 min.), kvapų terapiją, įvairias meditacijos technikas, jogą.

Psichologė Ernesta Krivickienė
Iliustracija: LoganArt / pixabay.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.