Galvojame kartu gyventi, bet aš bijau, nes kai pykstamės jis pradeda rėkti ir spardyti baldus

0 (0)

Klausimas: Noriu jūsų paklausti, kaip turėčiau pasielgti, ir kuris, aš ar mano vaikinas, turėtumėm labiau pasistengti ir truputį pasikeisti.

Susipažinome beveik prieš metus, jisai neturėjo nieko prieš kad aš turiu sūnų, ir tai mane labai džiugino, jis daug laiko leisdavo su draugais prie butelio, bet po kažkurio laiko pasikeitė, nes suprato kad girtas darosi labai agresyvus, grasina man, negalvoja ką kalba, vien tik šlykščius žodžius…

Galvojame kartu gyventi, bet aš bijau, nes kai susipykstame jis pradeda rėkti, spardyti, daužyti baldus, vadinti mane visokiais šlykščiais žodžiais, grasinti… Bijau, kad jeigu su juo apsigyvensiu, viena gražią dieną ir man klius… Bet kartais galvoju, gal aš blogai elgiuosi, gal viskas dėl mano kaltės, esu žmogumi kuris praeityje stipriai nudegė ir bijau, taip sakant, likti „po padu „.

Visą laiką su juo ginčijuosi, aiškinu, kad negerai elgiasi, kad turėtų manęs labiau klausyti, kad elgiasi lyg butų mano tėvas, nes ant kiekvieno žingsnio mane moralizuoja ir sako man ką turėčiau daryti, kad esu tik moteris, ir turi būti taip kaip jis pasakė, kad šeimoje turi vadovauti vyras… Aš pasimetusi, nes vis galvoju, gal tikrai reikėtų nuleisti galvą ir daryti taip kaip jis sako, gi aš tik moteris…

Eglė (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas Egle,

Dėkoju Tau už laišką. Iš jo suprantu, jog šiuo metu išgyveni sudėtingą laikotarpį. Kyla daug klausimų į kuriuos norisi rasti atsakymus, jautiesi pasimetusi, abejoji, kokį sprendimą priimti dėl gyvenimo kartu su draugu, išgyveni baimę dėl draugo agresijos, jautiesi nesaugi.

Savo laišką pradedi klausimu, kaip turėtum pasielgti ir ar tu, ar Tavo vaikinas turėtumėt pasistengti ir truputi pasikeisti. Pirmiausia kyla klausimas, kaip Tu matai tuos pasikeitimus? Kokį judviejų santykiuose nori matyti draugą ir kokią save? Man į šitą Tavo klausimą norėtųsi sureaguoti, kad Jūsų santykiuose esi Tu ir Tavo draugas, du žmonės, vadinasi tai yra Jūsų abiejų darbas kurti darnų, harmoningą, vienas kitą palaikantį tarpusavio ryšį.

Skaitant tekstą man kyla įspūdis, jog su draugu ne džiaugiatės vienas kito buvimu, o bandote pakeisti pagal save. Nenorite vienas kito priimti su savo trūkumais, o bandote pakeisti dėl įvairių savo baimių tokių, kaip „likti po padu“ ar patirtį agresiją. Rašai, jog ginčijatės, aiškini jam, kaip jis turėtų elgtis, jog turėtų Tavęs paklausyti, tuo tarpu draugas atvirkščiai, mano, kad Tu turėtum jo klausyti, nes vyras turi būti šeimos galva. Todėl noriu paklausti, ar tai iš tiesų yra tas vyras, kuris nori, kad būtų šalia? Ar tikrai su tokiu žmogumi nori gyventi? Pamėgink įsivaizduoti šį žmogų tokį, koks jis yra šiai dienai, po kelių metų? Lygiai taip pat kyla klausimas, kiek draugui reikalinga tokia moteris kaip Tu, nes lyg ir jis yra nepatenkintas.

Tavo partneris sako, kad Tu tik moteris ir šeimoje turi vadovauti vyras. Tai, kas tampa šeimos galva susiformuoja savaime ir yra nulemta to, kokį šeimos modelį matėte kiekvienas savo biologinėse šeimose. Pagalvok, koks Tavo mamos ir tėčio vaidmuo jų šeimoje? Jei teisingai suprantu tėtis Tave moralizavo (-uoja). Vaikystėje susidaryta patirtis apie vyrus, suaugus nesąmoningai mus skatina pasirinkti tokius partnerius, kaip mūsų tėvas ir matytą pavyzdį perkelti į juos. Tačiau jei klaustum manęs, manau, turėtų būti santykių ir vadovavimo harmonija. Kartu Jūs turite būti komanda. Reikėtų nepamiršti, kad vadovavimas šeimoje ir diktatūra (panašu, kad draugas labiau diktatorius) yra du skirtingi dalykai. Vadovavimas šeimoje turi būti paremtas meile, rūpesčiu, abipusiu supratimu, palaikymu, nežeminant kito, nemenkinant kito poreikių ir neprimetant savo nuomonės kitam. Labai svarbu, kad šeimoje partneriai būtų lygiaverčiai, jaustųsi vienodai įsipareigoję šeimai, gerbtų vienas kitą, nežlugdytų nei fiziškai, nei dvasiškai.

Kitas klausimas, kas skatina Tave likti tokiuose santykiuose, kurie netenkina? Gyveni nerime, įtampoje, trokšdama ir vildamasi, kad jis pasikeis. Susidaro toks įspūdis, kad su šiuo vyrų nori būti bet kokiomis sąlygomis, mėgini jį pakeisti, o tam nepavykus, kyla mintis gal nusileisti, susitaikyti ir daryti tai, ko nori jis. Jaučiu, kad išgyveni baimę būti be partnerio. Dėl neadekvataus draugo elgesio imi net kaltinti save, menkini save kaip moterį, kuri lyg neturi teisės turėti savo nuomonės. Manau, kad nei viena ši strategija nėra tinkama, nes santykiai turi teikti džiaugsmą, saugumą, rūpestį, supratimą, o ne atvirkščiai baimę, nesaugumą, nepasitikėjimą, abejones savimi, draugu. Panašu, kad tampi „moteris, kuri myli per stipriai“. Jei manai, kad ši sąvoka tinka ir Tau, rekomenduoju paskaityti Robin Norwood knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“, kurioje galima rasti ne tik, kokios moterys yra linkusios įsitraukti į save žalojančius santykius, bet ir kaip išeiti iš to rato.

Pagalvok apie tai, jei tapsi nuolankia jo moterimi, ar tai tikrai būsi Tu? Kiek laiko galėsi dėvėti šią kaukę? Ar būdama tokia moterimi, kokios tikisi draugas, būsi laiminga? Santykiuose turite derintis vienas prie kito, stengtis suprasti vienas kito poreikius, būti supratingi, tačiau negalite pamiršti savo asmeninių poreikių, interesų, malonumų, nes buvimas tuom kuom nesi, ves į didesnį nusivylimą, kaupsis nuoskaudos, nepasitenkinimas, kuris tikrai neprisidės prie kokybiško buvimo kartu su draugu. Baiminiesi, ar vieną dieną neklius ir pačiai, manau, tikrai gali kliūti, akivaizdu, kad draugas sunkiai kontroliuoja savo emocijas.

Rašai, kad draugas daug laiko leido su draugais prie butelio, tačiau pasikeitė. Ar jis nebevartoja alkoholio, ar vartoja rečiau? Klausiu, nes suprantu, jog Tavo partnerio agresyvumas yra išlikęs, nepaisant ar jis vartoja, ar nevartoja alkoholį. Draugo agresyvumas daugiausia Tau ir kelia nerimą. Noriu pasakyti, kad nepaisant to, kad darysi taip, kaip jis sako, labai labai abejoju, ar jo reakcijos pasikeis. O svarbiausia, ne Tu turi nuleisti galvą, o jis turi spręsti savo problemą, mokytis tinkamai reikšti savo emocijas, mokytis reaguoti adekvačiai įvairiose situacijose. Taip pat verta pagalvoti, jei draugas tebevartoja alkoholį, ar tai nėra jau priklausomybė? Vien dėl to, jog Tau norisi, kad jis pasikeistų to nebus. Jis turi pats spręsti savo vidinius išgyvenimus, kuriuos nukreipia į alkoholį, susitvarkyti su savo pykčiu, nusivylimu ir kitomis emocijomis, kurios skatina imtis įsitvirtinosio problemų sprendimo modelio: agresyvaus elgesio ar alkoholio vartojimo. Taip pat vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad smurtiniam elgesiui (fiziniam, psichologiniam) pateisinimo nėra, vadinasi tai jo atsakomybė, kaip elgtis nepaisant to, kaip elgiesi Tu.

Laiške kalbi apie save ir draugą, bet šioje situacijoje labai svarbus vaidmuo ir Tavo sūnaus. Kokį jis mato šeimos pavyzdį? Vyro ir moters vaidmenį šeimoje? Kaip tavo draugas elgiasi su juo? Nepamirškite, kad jis iš Jūsų mokosi, kaip elgtis su kitais žmonėmis, kaip spręsti konfliktus, kaip reaguoti sudėtingose situacijose. Taip, kaip šiandien elgiesi Tu pati ir Tavo draugas, taip gali elgtis ateityje ir sūnus, ar nori jį tokį matyti? Esu tikra, kad dėl Jūsų tokių santykių jis išgyvena begalę neigiamų emocijų ir patiria didelę psichologinę traumą, matydamas tiek tarpusavio ginčus, daiktų spardymą, daužymą, žeminančius žodžius Tavo atžvilgiu, tiek Tave nelaimingą. Vien dėl jo privalai savo gyvenime priimti racionalius sprendimus.

Linkiu nuoširdžiai atsakyti sau į klausimus, kuriuos randi mano atsakyme į Tavo laišką, tikiu, kad jie padės priimti tinkamą sprendimą. Tiek dėl savęs, tiek dėl sūnaus linkiu Tau kurti tokius santykius, kuriose jaustumėtės saugūs, mylimi ir gerbiami. Sėkmės.

Medicinos psichologė Rosita Katauskienė
rositakatauskiene@gmail.com
Foto: Freepik