Galvoju apie apie kitą vaikiną ir jaučiuosi kaip kokia apgavikė

0 (0)

Klausimas: Turiu vaikiną, su kuriuo kartu esame jau pusantrų metų. Susipažinom internetu ir kai pradėjau su juo bendrauti, pajutau didelę simpatiją. Tai buvo vienas iš pirmų kartų, kai simpatija atsakė į mano jausmus. Kai susitikome gyvai, supratau, jog įsivaizdavau jį visiškai kitaip, bet jis vis tiek man patiko. Mes tapome pora.

Po maždaug metų draugystės, ėmė išlįsti tam tikri nesutarimai, jo bruožai, kurie man labai nepatinka. Tačiau nepaisant to, jo gerieji bruožai yra tokie, kokių aš ir noriu savo svajonių vaikine. Maždaug tuo metu supratau, kad gal padariau klaidą, jog pradėjome draugauti vos po kelių gyvų susitikimų, nes net nespėjome iš tikrųjų susipažinti. Galima sakyti, jog mes normaliai vienas kitą pažinome jau bedraugaudami.

Jis labai daug kalbėdavo apie savo geriausią draugą, o geriausiam draugui apie mane. Todėl net nepajutau, kaip mane ėmė dominti jo draugas, trokšdavau, kad manasis apie mane jam atsilieptų gerai. Kažkodėl pradėjo kamuoti jausmas, jog tas jo draugas man tiktų daug labiau, nes jis turi tas savybes (sprendžiu iš pasakojimų, žinučių, kurias siuntė mano vaikinui ir gyvo susipažinimo), kurių mano vaikinas neturi ir kurių, mano manymu, jam trūksta.

Kiekvieną savaitę mes susitinkam su vaikino draugais mieste ir aš pradėjau laukti tų susitikimų tik todėl, nes žinau, kad bus tas mano vaikino draugas. Šiuo metu jis pats turi neseniai susirastą merginą, tad su manimi palaiko tik mandagius santykius, kokius ir priklauso palaikyti su geriausio draugo mergina. Bet anksčiau, kai buvo vienišas, apie mane yra gerai atsiliepęs, netgi kartą rašęs man per Facebook’ą, net mano vaikinas ėmė pavyduliauti. Žinoma, tai buvo tik draugiško pobūdžio žinutės, nes jis žinojo, jog mano vaikinas viską skaitys ir matys.

Esmė tokia, kad jau kažkur pusę metų aš galvoju apie apie kitą vaikiną, draugaudama su vienu. Jaučiuosi kaip kokia apgavikė. Nežinau, ką daryti. Kartą bandžiau daryti pertrauką su savo vaikinu, bet buvo labai sunku ir skaudu, supratau, jog esu be galo prisirišusi prie jo ir žinau, kad jam pačiam išsiskyrimas sukeltų daug kančių. Ir žinau, kad man jis rūpi, nes negalėčiau ištvert, jei jis kentėtų per mane. Bet kartu galvoju, jog negalėčiau išsiskirti su savo vaikinu, nes tada visiškai nutrūktų ryšiai su jo geriausiu draugu ir jo nebematyčiau. Nežinau, ką daryti. Ar turėčiau kreipti dėmesį į tas mintis apie kitą vaikiną, ypač, jei jos trunka jau pusę metų? Kaip žinoti, ar aš myliu savo vaikiną? Kaip pasielgti teisingai? Jaučiuosi pasimetusi, padėkite.
Milda, 23 m. (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus

Labas, Milda,
Visų pirma norėčiau tave pagirti už drąsą pripažįstant tokius prieštaringus jausmus būnant artimame santykyje, mylint. Dažnai reikia nemažai jėgų tai pripažinti net sau. Pamėginkim apsvarstyti tavo situaciją.

Viena vertus, iš tiesų gali būti, jog jums su vaikinu trūksta kažko iki tikrai artimo ir pilnaverčio santykio. Tu mažai rašai apie jūsų bendravimą, todėl tai lieka paslaptyje. Pradėti pažinti žmogų jau esant romantiniame santykyje išties kartais keblu. Dažnai fizinis potraukis, vadinama „chemija“ gali neleisti atskirti ar yra gilesnių jausmų gimstančių iš santykio, žmogaus pažinimo. Nepaisant to žmonės labai dažnai santykius pradeda būtent taip ir pasibaigus „drugelių pilve“ periodui iškyla sunkesnis ir ne toks malonus uždavinys išsiaiškint – tai visgi kas mes esame vienas kitam?

Iš kitos pusės prie tavo pasimetimo gali stipriai prisidėti ir tai, kas psichologijoje vadinama projekcijom. Tai tam tikrų vidinių emocijų, nepažintų savų savybių bei iliuzijų perkėlimas į kitą asmenį. Šiom iliuzijom susikurti pažintis per internetą išties labai palanki. Kaip taisyklė – kuo mažiau pažįstame žmogų, kuo mažiau jis mums atsiskleidžia, tuo daugiau jo vaizdo susikuriame patys, pagal savo idealus, svajones ir pan. Bėgant laikui, kai vis geriau pažįstame žmogų, matome jį buitiniame gyvenime, kituose santykiuose, ne tik su mumis, šis susikurtas vaizdas pamažu blėsta, jo vietą užima faktinė realybė (jeigu žmogus jos užsispyręs neneigia ir nėra pernelyg tvirtai įsikibęs į savo fantazijas). Taipogi kitaip atsiskleidžia ir artimas žmogus. Jis parodo ir tas savo savybes, kurios, galbūt ir jam pačiam nėra tokios mielos, kurias jis linkęs paslėpti, maskuoti. O tokių, patikėk, turi visi, net ir tavo vaikino draugas. Taigi virsmas iš idealo į žmogų su savais pliusais ir minusais yra neišvengiamas. Jei tu nematai jokių silpnybių savo vaikino drauge, tai tik dėl to, jog jo pakankamai gerai nepažįsti. Labai didelė tikimybė, jog susipažinus artimiau, šis vyras taip pat praras didžiąją dalį savo žavesio susidūrus su jo kitomis, ne tokiomis patraukliomis ir ne taip akivaizdžiai rodomomis pusėmis.

Galų gale svajonių vaikino ieškoti realiame gyvenime yra išties rizikinga. Daugelis žmonių nepažįsta patys savęs, todėl svajonės didžiąja dalimi būna pagrįstos jų pačių lūkesčiais sau. Gali atrodyti, jog kitas žmogus užpildys tuštumą, suteiks entuziazmo, meilės veiklai ir pasauliui, užaugins. Dalis tiesos tame, be abejo, yra. Tačiau iš tiesų susitikti su kitu žmogumi, toks koks jis yra, galime tik pripažinę, jog savo gyvenimo pilnatvę kuriame patys. Iliuzija apie tobulą partnerį gali trukdyti pamatyti tikrą žmogų, kaip žiūrint per tam tikros spalvos akinius nematysime ir kitų aplinkos spalvų. Taigi rinktis reikia, tačiau verčiau pirmąją vietą šiame procese užleisti kylantiems jausmams, kurie nėra paremti tam tikru, iš anksto susikurtu, savybių rinkiniu.

Tikiuosi, jog suteikiau peno apmąstymam, galbūt atrasi kažką naudingo sau. Jei kils tolimesnių svarstymų, visada žymiai naudingiau apsilankyti pas specialistą ir papasakoti savo istoriją išsamiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog leidžiant žmogui parodyti tikrąjį savo veidą, neturint jam išankstinių lūkesčių, esame apdovanojami patirtimi ir įvairove, kurios niekada nesitikėjome. Tai iš dalies ir sukuria žmonių santykio žavesį.

Sėkmės!
Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.com

Iliustracija: © Can Stock Photo / arturkurjan