Galvoju apie skyrybas, bet nesiryžtu. Man virš 40, ar dar įmanoma rasti žmogų?

0 (0)

Klausimas: Užstrigau savo problemose. Labai reikia Jūsų pagalbos. Galvoju apie skyrybas, bet niekaip nesiryžtu žengti šio žingsnio. Ištekėjau jauna, be meilės. Tuo metu buvau išduota mylimo vaikino, patyrusi seksualinę ir fizinę prievartą, ieškojau ramybės, saugumo. Tekėjau už pirmo man pasisiūliusio vaikino. Tuomet negalvojau apie tai, kad mes labai skirtingi, kad nieko jam nejaučiu. Galvojau praeis kiek laiko, susigyvensim, apsiprasim, būsiu ištekėjusi moteris… Tačiau jau pirmąją vestuvių dieną verkiau, nes supratau, kad darau didelę klaidą. Pragyvenom daugiau nei 20 metų.

Pastoviai jaučiau, kad gyvenu ne su savo žmogumi. Nebuvo apie ką kalbėti, neturėjome bendrų draugų, dažnai pykomės, girdėdavau įžeidinėjimus. Negalėjau jo pavadinti net savo draugu. Du skirtingi žmonės po vienu stogu. Įtampa vis augo. Vyras nebuvo blogas žmogus. Jis tiesiog buvo toks, koks tik galėjo būti. Jis stengėsi, nors uždirbdavo nedaug, visus pinigus parnešdavo namo, niekada jo negalėjau apkaltinti neištikimybe, negėrė. Tačiau tas piktas tonas, pašaipa, negebėjimas manęs suprasti. Iš pradžių stengiausi dalintis švelnumu, supratingumu, tačiau tai jis suvokdavo kaip mano silpnumą. Jis kilęs iš tokios šeimos, kur tėvas pastoviai žemino mamą ir vaikus. Net veido išraiška žeminant mane būdavo kaip tėvo… Namuose visas problemas spręsdavau aš. Vaikų auklėjimas, darbo paieškos, namų problemos gulė ant mano pečių. Su juo tartis negalėdavau, jis sakydavo, kad tu pas mus protinga, su aukštuoju, tai ir tvarkykis. Ir savo visais klausimais laukdavo patarimo iš manęs… O aš visada norėjau, kad šalia būtų vyras – draugas, į kurį galėčiau atsiremti, pasitarti, pasikalbėti. Svajojau, kad jis bent bandys mokytis, tobulėti, augsime kartu… Jis liko toks koks ir buvo: neatsakingas, neturintis savo nuomonės, manęs nesuprantantis, man svetimas žmogus. Vėliau prasidėjo dar didesnės problemos. Sunkiai susirgo vienas vaikas. Prašiau, daryk ką nors, imkis iniciatyvos. Bet… Jis tik žiūrėjo toliau į mane ir laukė kokius nurodymus duosiu. Tačiau aš jau nebeturėjau jėgų. Vaiko liga mane palaužė, susirgau depresija. Prie šių problemų prisidėjo ir kita, kitas vaikas, iki tol buvęs puikus mokinys, nustojo mokytis. Dabar mokydamasis progimnazijoje jis renka tik trejetus, pašaipiai kalba su manimi, mane žemina. Kai pranešiau artimiesiems apie planuojamas skyrybas, įsikišo mano tėvai. Jie bijo, kad likusi viena neišgyvensiu. Iš dalies bijau to ir aš… Nors dirbu ir gaunu vidutinį atlyginimą.

Paprašiau vyro kurį laiką pagyventi atskirai, kad galėčiau suprast, ar mąstau teisingai, ar nepasigesiu jo. Tačiau jis nesutinka. Pradėjo labai stengtis, pakeitė darbą, stengiasi daugiau bendrauti su vaikais… Bet aš jau nebegaliu. Atstumiu jį kaip vyrą, pastoviai jaučiu vidinę įtampą, kuri pasireiškia pykčio proveržiais, į namus nebenori grįžti vyresnysis sūnus, jaunėlis prašo skirtis. Jaučiuosi melagė, nes nesiskirdama ir ,,tempdama“ laiką, aš skaudinu vyrą. Išsiskyrus, jis susirastų moterį, kuri jį mylėtų, nes jis tikrai vertas meilės.  Gyvenimą tarsi atidėlioju, nieko nesitvarkau, pastoviai verkiu. Kartu ir pykstu ant savęs, kad esu tokia silpnavalė.

Tikrai nenoriu su juo sulaukt senatvės. Bijau, kad prieš mirtį gailėsiuos, kad buvau tokia silpna ir nekovojau už savo laimę, nebandžiau ieškoti tikrosios meilės… Bet gal jau per vėlu? Kodėl nesiskiriu? Gaila jo, nes tarsi turėčiau jį išvaryti, nes namas, kuriame gyvename, yra mano. Atrodo, kad negaliu išvaryti žmogaus, kuris visada stengėsi taip, kaip suprato… Kartais galvoju, ką geresnio rasiu, nes man virš 40, ar dar įmanoma rasti žmogų, kuris mane suprastų, įvertintų, pamiltų. O širdis šaukiasi tikro draugo, meilės, tvirto peties, saugumo… Gal geriau tyliai kentėti, juk taip gyvena dauguma šeimų, kiti dar blogiau… Padėkit suprast save. Tai tęsiasi daugiau nei 20 metų… Ką daryti?

Jolanta

Komentaras: Labas, Jolanta,

Ačiū kad parašei. Dvidešimt metų – didžiulis laiko gabalas. Turint omeny, jog tau keturiasdešimt, tai faktiškai – pusė tavojo gyvenimo. Ką tau daryti, skirtis ar nesiskirti, konkrečiai atsakyti negaliu. Užtat galiu sudėlioti taškus ant kai kurių situacijos raidžių, perteikti ją trečio žmogaus akimis, o tu, tikiuosi, pamačiusi tą kitą požiūrio kampą, galėsi įvertinti ją iš naujo.

Akivaizdu, tu patiri psichologinį smurtą ir negali tam pasipriešinti. Nesmagu tai rašyti, dar nesmagiau, kad turiu pasakyti tai tiesiai šviesiai, tačiau kitaip būtų neefektyvu. Užgauliojimas, įžeidinėjimas, ignoravimas – psichologinio smurto išraiška. Jei nebūtum išdėsčiusi jūsų santykių priešistorės, dar galima būtų abejoti, gal situacija ne tokia dramatiška, gal… Tačiau dabar, – akivaizdu, mat jau esi patyrusi fizinį smurtą, seksualinę prievartą, jauti bejėgiškumą, teisini smurtautoją ir rūpiniesi jo gerove. Visa tai – tik patvirtina, kad negali pasipriešinti (Stokholmo sindromas) ir kad smurtas tikrai vyksta.

Antras faktas – namuose augini ne porą vaikų, o visus tris: du nepilnamečius ir vyrą. Iš to, ką ir kaip rašai, susidaro įspūdis, jog trečiasis, “suaugęs” vaikas lygiai taip pat gyvena savo vaikystės patirtyse, vaidina savas roles – jis piktas ir užgaulus “tėvas”, o kartu ir mažas berniukas, bijantis gyvenimo ir atsakomybės, tūnantis savo paties išgyventų vaikystės traumų modeliuose. Kaip bebūtų, iš jo psichologinio paveikslo pusės, kartu jis yra suaugęs vyras, turintis gebėti savimi pasirūpinti pats, o kylant problemoms, jas spręsti neperkeldamas atsakomybės “mamai” – tau.

Trečias pastebėjimas, tai tavo vaikų elgesys, akivaizdus situacijos atspindys jų akimis. Nesimokymas (atsakomybės vengimas) ir pašaipus kalbėjimas (žeminimas), yra iš savo šeimos pasiimti elgesio modeliai, judviejų su vyru santykio, sakant tiksliau.

Pradėkime nuo svarbiausio – tavęs. Suprask, porą sudaro du žmonės. DU! Ir kiekvienas jų yra vienodai atsakingas už poros santykius, jų augimą ar smukimą. ABU VIENODAI! Jolanta, iki šiol visą tu VIENA prisiėmei atsakomybę už jūsų ABIEJŲ santuoką. Ir iki šiol prisiimi, vis dar svarstydama, kaip padėti savo vyrui, kokį ilgą ir laimingą gyvenimą jis galėtų sukurti su kita moterimi. Bet jis – ne tu. Nesi atsakinga už jo gerovę, pilnatvę, augimą, santykį šeimoje. Tai jo darbas.

Kartu, tai reiškia, jog dar jautiesi nenusipelniusi pati sau turėti tokio gyvenimo, kokio norėtum. Kodėl? Turiu manymą, kad taip yra dėl traumų vaikystėje, jaunystėje patirtos prievartos ir ilgo gyvenimo nuolatiniame psichologiniame spaudime. Visos šios patirtys susisumuoja, menkindamos tavo savivertę iki tiek, kad net savo pagrindiniams poreikiams (saugumui ir ramybei) nebeturi energijos, nekalbant apie rūpestį kitais. Čia ir depresija – jautiesi bejėgė, gyvenimas atrodo beprasmis. Puikiai tave suprantu. Ir situacijų tokių mačiau ne vieną, žiū, net ir tu rašai: “geriau tyliai kentėti, juk taip gyvena dauguma šeimų, kiti dar blogiau…”. Tačiau yra vienas “bet”. Kad ir kaip gyventų kitos šeimos, kad ir kaip situacija atrodytų beviltiška, tu gali ją pakeisti. Taip, būtent tu, tas žmogus, kuris skaito šias eilutes. Žinau, kad neturėdama palaikymo ir spaudžiama elgtis priešingai (tavo tėvų abejonės tavimi, vyro pasipriešinimas, sūnaus atsiribojimas), jautiesi vieniša, kalta, silpna, įsibaiminusi ir nevykusi. Patikėk manimi, neturi taip būti ir tu nenusipelnai tokio gyvenimo. Nusipelnai būti laiminga, po 40 metų, pagaliau.

Ok, priminsiu dar kartą, – pagrindinis žmogus tavajame gyvenime esi tu. Niekas kitas tavimi nepasirūpins, tik tu pati. Gali būti, kad toks suvokimas skatins dar didesnį bejėgiškumo jausmą, taip būna, čia kaip “naktis tamsiausia prieš aušrą.” Mano rekomendacija – susirasti tave palaikančius žmones, o jei tokių nėra, prašyti pagalbos pas psichikos sveikatos specialistus ar rasti paramos grupę – gyvai ar internete. “Kas ieško, tas randa”, tad jau gali pradėti! Kiti svarbūs žmonės tavo gyvenime yra tavo vaikai, kurie be tavo pagalbos savimi irgi pasirūpinti negalės. Ir… nepasirūpinusi savimi, jiems, kaip atrodo iš tavo laiško, irgi nelabai padėsi išsikapstyti iš jų dabartinių problemų. O tikrai tikiu, kad gali. Apie tai, apie jau žengtą pirmą žingsnį yra šis tavo laiškas. Pirmas žingsnis padarytas, dabar svarbiausia, – neusutok.

Ir dar kartą. Situacija, kurioje esi, yra smurtinė. Tu nesi atsakinga už savo vyrą, jis turi pasirūpinti savo gyvenimu pats, kaip ir tu – savuoju. Kai padėsi sau, padėsi ir vaikams.

Tikiuosi buvau naudingas. Linkiu kuo didžiausios sėkmės ir… siunčiu tau savo palaikymą. Atsakymus į savo pačios iškeltus klausimus tu jau tikrai žinai, liko tik padaryti žingsnius.

Psichologas Julius Tilvikas
tilvikas.lt/ | porosterapija.lt