Garso ir spalvos sinestezija
0 (0)

Autorius: Edvardas Šidlauskas
Bakalauro baigiamasis darbas
Psichologijos studijų kryptis
Vadovas Doc. Dr. Vaclovas Martišius
VDU, Bendrosios psichologijos katedra
Kaunas, 2011

SANTRAUKA

Sinesteziniai ryšiai tarp garso ir spalvos: Fonosemantinis eksperimentas: pagrindinės Bakalauro tezės/ Darbo mokslinis vadovas doc. dr.Vaclovas Martišius. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Raktiniai žodžiai: garsinis simbolizmas, fonosemantika, sinestezija, spalivinė klausa, fonosemantinis eksperimentas

Šio darbo tikslas sinestezijos tarp garso ir spalvos analizė, bandymas plačiau pažvelgti į fonosemantikos sritį, atrasti galimus fonosemantinius dėsningumus.

Tiriamiesiems buvo pateikta 14 garsų. Po kiekvieno ištarto garso, tiriamieji, turėdavo išsirinkti vieną spalvą iš dešimties standartinių spalvų skalės. Tyrime dalyvavo 115 žmonių, 51 vyras ir 64 moterys. Vidutinis tiriamųjų amžius 26 metai, jauniausiam 13, o vyriausiam – 63. 79 lietuviai, 20 rusų, 11 lenkų ir 5 kitataučiai.

Rezultatų statistinė analizė atskleidė tai, kad tarp tam tikrų garsų ir su jais siejamų spalvų pasirinkimas yra statistiškai reikšmingas. Asociacija tarp garso „S“ ir geltonos spalvos, kartojosi dažniausiai, beveik 3 kart dažniau nei tai būtų pasirinkta atsitiktinai.

ĮVADAS

Šiuolaikinis žmogus kiekvieną dieną susiduria su dideliu kiekiu informacijos. Įvairiausio pobūdžio pranešimų vis gausėja. Nesvarbu kas tai būtų – komercinė reklama, politiniai lozungai ar vakaro žinios internete, dėka savo turinio panašumo ar didelės informacijos gausos skleidėjai praktiškai nuolat priversti konkuruoti tarpusavyje dėl potencialaus interesanto (recipiento) dėmesio. Siekiant patrauklumo atsiranda vis įmantresnės, sudėtingesnės pateikimo formos. Dar Benediktas Spinoza pastebėjo, kad „Kuo daugiau vienu metu susidedančių priežasčių sukelia kurią nors emociją, tuo ji stipresnė.” (B. Spinoza 2001, 309p.) Kitaip tariant, nuogas, plikas tekstas, be jokių audio, vizualinių ar kažkokių kitų informaciją pagardinančių prieskonių, kad ir koks svarbus savo turiniu, šiandien rizikuoja likti tiesiog nepastebėtas. Neretai pranešimo svarbą nulemia ne pagrindinė informacija, o apipavidalinimas, kitaip tariant ne objektyvios, bet subjektyvios priežastys. Išties, manau, yra įdomu ir naudinga suprasti kokios tos subjektyvios priežastys.

Gana dažnas rašytinės informacijos paįvairinimas spalvomis. Lengvai prieinamų nagrinėjimui pavyzdžių gausu reklaminiuose tekstuose, įmonių logotipuose ar šūkiuose. Kyla klausimas, ar ryšys tarp kalbos garsų ir spalvų yra organiškas, tarsi kylantis iš žmogiškos prigimties, ar tai atsitiktinai parinktos kombinacijos. Kokie dėsniai, mechanizmai veikia kaip subjektyvaus pasirinkimo katalizatoriai. Iš pavyzdžių, pateikiamų nagrinėjant garsinio simbolizmo atvejus, galima teigti, kad tokie ryšiai nėra atsitiktiniai. Sinestezijos reiškiniai, kai vienas pojūtis gimdo kitą, plačiai aprašyti ir seniai žinomi, o taip vadinama spalvinė klausa yra vienas iš dažniausiai minimų sinestezijos atvejų fonosemantikoje (Abelin, A. 1999).

Šio darbo tikslas – asociacijų tarp garso ir spalvos, kartais įvardijamos kaip sinopsija analizė. Darbas susideda iš teorinės dalies ir tyrimo. Teorinėje dalyje trumpai apžvelgiama spalvinės klausos idėjų vystymosi istorija, pateikiami kai kurie garso ir spalvos fiziniai parametrai, bei kelių naujesnių tyrimų šioje srityje santrauka. Tirta asociacijų tarp kalbos garsų ir spalvų dėsningumai. Tyrime dalyvavo 115 respondentų.

1. TEORINĖS PRIELAIDOS

1.1 Garsinis simbolizmas

Platono užrašytame dialoge „Kratilas“ Sokratas sako, kad žodžiai įvardijantys daiktus susideda iš garsų, ir pats garsas savaime jau turi savo prasmę. Pavyzdžiui, garsas [r], kurį tariant liežuvis mažiausiai išlieka rimtyje, labiausiai kratosi, paprastai naudojamas žodžiuose perteikiant visokius judėjimų atmainas, [o] naudojamas visiems skvarbiems dalykams, kurie per viską eina kiaurai išreikšti, [l] tariant pastebėta, kad liežuvis šliuožia, tad tinka išreikšti žodžiuose turinčiuose glotnumo savybę, [d] ir [t] tarimas atspindi liežuvio suspaudimo ir įrėminimo galią tad yra naudojamos „sukaustymo“, „stovėjimo“ savybėms pažymėti ir t.t. (Platonas, 1996)

Sokratas teigė, kad reiškinio ar daikto savybės gali būti išreiškiamos per tam tikrą garsų kombinaciją, tad vardus suteikti gali tik tas, kuris atsižvelgia į vardą, esantį kiekvienam dalykui iš prigimties, ir gali to vardo pavidalą perkelti į garsus, skiemenis, bei raštmenis.

(Platonas, 1996)

Garsinio simbolizmo tyrinėtojai bendrai sutaria, jog šio mokslo pradžia ir galima laikyti Platono dialogą „Kratilas“.(J. Zabarskaitė, 2002)

Minčių apie fonosemantikos egzistavimą galime sutikti ir vėlesniuose filosofų, tokių kaip Leibnizas, Locke’as, Thoreau ar iškilių kultūros veikėjų, tokių kaip Goethe, Novalis, Balzacas, Hugo, Carrollis, Rimbaud, Proustas ir kitų darbuose (J. Zabarskaitė, 2002).

Henris Deividas Toro (Thoreau, 1817-1862), 19 a. amerikiečių filosofas transcendentalistas, kartais vadinamas „gamtos bakalauru“, stebėjęs gamtą, it būties knygą, originalo kalba, suformulavo mintį, kad būtis visuose savo lygmenyse nuolat atskleidžia joje esantį savitą genetinį kodą, visų formų prototipą kuris atsispindi ir mūsų kalboje:

„The atoms have already learned this law, and are pregnant by it. The overhanging leaf sees here its prototype. Internally, whether in the globe or animal body, it is a moist thick lobe, a word especially applicable to the liver and lungs and the leaves of fat (, labor, lapsus, to flow or slip downward, a lapsing; , globus, lobe, globe; also lap, flap, and many other words); externally a dry thin leaf, even as the f and v are a pressed and dried b. The radicals of lobe are lb, the soft mass of the b (single lobed, or B, double lobed), with the liquid l behind it pressing it forward. In globe, glb, the guttural gadds to the meaning the capacity of the throat. The feathers and wings of birds are still drier and thinner leaves. Thus, also, you pass from the lumpish grub in the earth to the airy and fluttering butterfly. The very globe continually transcends and translates itself, and becomes winged in its orbit. Even ice begins with delicate crystal leaves, as if it had flowed into moulds which the fronds of waterplants have impressed on the watery mirror. The whole tree itself is but one leaf, and rivers are still vaster leaves whose pulp is intervening earth, and towns and cities are the ova of insects in their axils.“1 (Thoreau, H. D., 1854).

„Nenuostabu, kad žemė išreiškia save lapija išoriškai, nes šią idėją ji nešioja viduje. Šį dėsnį žino atomai ir juo gyvena. Medžio lapas čia regi savo prototipą. Viduje, žemėje ar gyvūno kūne, tai yra drėgna mėsinga skiltelė – šis žodis ypač tinka kepenims, plaučiams ir riebalų sluoksniams (, labor, lapsus – tekėti, slysti žemyn, kritimas; ,globus, lobe (skiautelė), globe (rutulys), taip pat lap, flap ir daug kitų žodžių); išoriškai – tai sausas plonas lapas (leaf – vert.), netgi tuomet, kai ir v – tai suspausta ir sausa b. Šakniniai žodžio lobe priebalsiai yra lb, kur minkšta b masė (vienaskiautė arba B – dviskiautė) yra stumiama į priekį skystos l. Žodyje globe turime glb, kur gomurinis g prijungia prie jų reikšmės gerklės ertmę. Paukščių plunksnos ir sparnai – tai tik dar sausesni ir plonesni lapai. Taip įvyksta ir perėjimas nuo nerangios lervos, tūnančios žemėje, į lengvą, skrajojančią plaštakę. Pats žemės rutulys nuolat pereina iš vieno būvio į kitą ir sparnuotas skrieja savo orbita. Netgi ledas prasideda nuo subtilių krištolinių lapelių, tarsi užpildydamas formas, kurias vandeninių augalų lapija įspraudžia veidrodiniame vandens paviršiuje. Visas medis iš esmės – tai tik vienas lapas, o upės – dar didesnio lapo gyslos, išvagojusios žemę – tarp jų esantį minkštimą, kur miestai ir didmiesčiai – tai vabzdžių padėti kiaušinėliai.“ (Toro, 1985, 217 p.).

Toro aiškina pavyzdžiais, kaip, jo nuomone, tarp įvairiausių daiktų pavadinimuose esančių garsų ir daikto fizinių savybių galime atsekti ryšį. „Šios žemės Kūrėjas pasiėmė patentą tiktai lapui“ (Toro, H.D. 1985, 218 p.), šį principą, kaip prototipą, kūrybinę matricą ar tiesiog kaip pirminį kūrybos maketą Toro atranda tiek mikro, tiek makro mūsų būties lygiuose.

Gamtos bakalauras ne taip ir toli nukeliavo savo svarstymuose nuo Sokrato, kuris, beja, būties pažinimo įrankiu laikė geometriją ir todėl pamatinį Toro Kūrėjo užpatentuotą lapą tiesiog vadino trikampiu.

Pirmasis moksliškai suformulavęs problemą ir ėmęsis rimčiau tyrinėti garsų semantiką buvo žinomas vokiečių lingvistas Georgas von Gabelentzas (1840–1893) šiuo klausimu pasisakęs savo straipsnyje „Lautsimbolik“. Gabelentzo mintimis susidomėjo Maurice’as Grammont’as (1866-1946) tyrinėjęs balsius pagal jų konotacines savybes. Dvidešimto amžiaus pradžioje jų mintimis susidomėjo tokios kalbotyros įžymybės kaip Otto Jespersenas ir Edwardas Sapiras. Sapiras pirmasis ėmėsi audicinio eksperimento (J. Zabarskaitė, 2002).

Vienas iš garsinio simbolizmo teorijos prielaidų yra sinestezijos reiškinys.

1.2 Sinestezija

Mūsų civilizacijos pradžioje, antikiniame pasaulyje, tokie globalūs kosmoso vaizdiniai kaip „Sferų muzika“ ar „Kosminė harmonija“ buvo viena iš mitologinio pasaulėvaizdžio sudedamųjų dalių ir vedė prie minties apie tam tikrą pirminę skaitmeninę struktūrą pasireiškiančią viskame, tiek jausmų sferoje, tiek kitose sensorinėse sistemose. Ir formaliai, ir realiai tai yra tam tikras atsparos taškas pradedant sinestezijos klausimo analizę. Senovės rytuose jau seniai buvo kuriamos įvairios analogijos tokio tipo kaip „tonas-planeta-spalva- (ir kas tik norite)“. Vakarų kultūroje panašios analogijos „spalva-tonas“ atsirado gerokai vėliau (B. Galeyev, 2004).

Žinomas anglų fizikas Izaokas Niutonas, įkvėptas Johaneso Keplerio „Harmonice Mundi” (1619 m.) savo veikale „Optika“ išleistame 1704 m. tiriamą šviesos spektrą suskirstė į septynias

 dalis kurioms priskyrė, kaip atitikmenį, septynių garsų muzikinę oktavą ir davė impulsą „spalvų muzikos“ idėjai. Nepaisant to, kad vėliau, pats Niutonas šios analogijos atsisakė, kaip klaidingos, prancūzų vienuolis jėzuitas Lui Bertranas Kastelis (1688-1757) ja patikėjo ir šios teorijos pagrindu sukūrė spalvinį klavesiną. Kiekvienas klavišas atitiko tam tikrą spalvą, o spalvos atitiko pagrindinius muzikinės gamos tonus. Vokiečių filosofas Karl’as von Eckartshausen’as 1794 m. pasiūlė pakoreguoti Kastelio idėją ir fizikinio panašumo principą pakeisti psichologiniu (garsas/emocija/spalva). Nors pats Kastelio išradimas ir neturėjo didelio susidomėjimo, spalvinės muzikos idėjos sulaukė tolimesnės raidos (B. Galeyev, 2004).

Psichologai Beaunisas ir Binet’as 1892 metais užfiksavo ir įvardino spalvinės klausos fenomeną. Jie moksliškai aprašė vieno vyriškio atvejį, kuris žodžius tekste su raide „a“ pabraukdavo raudonai, o kitais atvejais naudojo nuosekliai kitas spalvas (J. Zabarskaitė, 2007).

Psichologas Edouard Claparede (1900) manė, kad savybė, sieti spalvas su garsais yra labiau ar menkiau išreikšta kiekviename žmoguje, bet geriau ji pasireiškianti pas vaikus. Labai reikšmingi buvo W. Köhler’io (1915) rezultatai, kuris tyrinėdamas balsių ir priebalsių skambesį pastebėjo, jog vieni priebalsiai ir balsės mūsų suvokiami kaip šviesūs, o kiti kaip tamsūs. Vėlesnių tyrėjų darbuose, tokių kaip Argelander (1927), Reichard (1945), Masson (1952) pastebėti ir kiti akivaizdūs bendri dėsningumai, tokie kaip /a/ rausvumas, /e/ ir /i/ gelsvumas ir balzganumas, /o/ ir /u/ tamsumas. Kilo hipotezė, kad šviesu~tamsu poliarinė opozicija yra universali savybė tinkanti apibūdinti bet kokiems pojūčiams ir tai paskatino naujus tyrimus įvairiose srityse. Nuodugnesni spalvų suvokimo tyrimai atskleidė konkretų ir aiškų ryšį tarp spalvų ir kalbos garsų suvokimo, kas ir patvirtino išsikeltą hipotezę, Hartshrone (1934). Benjamin Lee Whorf (1956) savo laboratoriniuose tyrimuose pastebėjo, kad balsės a, o, u asocijuojasi su tam tikromis prieš tai išvardintomis pojūčių serijomis tokiomis kaip tamsus-šiltas-minkštas, o balsės e, i, asocijuojasi su šviesus-šaltas-aštrus, tas pat galioja ir priebalsėms, kurios gali būti susietos su vienu paprastu ir apibendrinančiu pojūčiu. Leo Hurvich ir Dorothea Jameson (1957) tirdami spalvų suvokimą pabrėžė, kad tokių opozicijų kaip juoda~balta ar geltona~mėlyna suvokimas yra nulemtas neuroniniam lygmenyje esančio modelio arba, kitaip tariant, toks informacijos grupavimas į opozicijas mums yra įgimtas. Toks oponentinis, kontrastinis suvokimo procesas priklauso universalioms pojūčių rūšiavimo struktūroms ir yra svarbus raktas tirant žmogaus nervų sistemą bei šviesos ir garso suvokimo reiškinius (Jakobson, R. Waugh, L. 2002)

A. Wellek, žinomas šio klausimo tyrinėtojas, sugrupavo visus galimus sinestezijos atvejus į tam tikrą schemą, kurią matote lentelės Nr. 1 pavidalu:

1 lentelė

Sinestezijų poros.

Pirminė grandis

Antrinė grandis

Pojūtis

Pojūtis

Pojūtis

Vaizdinys

Vaizdinys

Pojūtis

Vaizdinys

Vaizdinys

Lentelėje pateikiamos galimos A. Wellek nuomone sinestezijos atvejų poros, pagal ( Galeyev B., 1987, p. 87)

 Pojūtis-pojūtis tai situacija, kai tarkim klausos garsas atrodo žalias arba skanus ir t.t. Sinestezijos atvejai pojūtis-vaizdinys yra dažni mene, pavyzdžiui, muzikoje skambant garsams arba dailėje, regint paveikslus. Vaizdinys-vaizdinys, tai tiesiog situacija, kai viena mintis sukelia paralelei naują minti/vaizdinį, vaizdinys-vaizdinys randa savo pavyzdį tarkim poezijoje. Įvairios aukščiau sugrupuotos sinestezijos kombinacijos yra dažnai aptinkamos ir plačiai taikomos (Galeyev B., 1987).

Kaip minėta prieš tai, sinestezija gali pasireikšti įvairiai. Bene sėkmingiausia, B. Galeyev’o nuomone, galimų sinestezijos atvejų klasifikacija pagal pojūčius pateikia Jean D’Udin, 1 pav.

1 pav. Galimų sinestetinių ryšių schematiškas pavaizdavimas pagal J. D’Undin (Galeyev B., 1987).

Interpretuojant J. D’Undin pateiktą schemą galime sakyti, kad tam tikras garsas gali pasirodyti sūrus, kvepiantis, minkštas, o gal ryškus ir t.t.

Kita svarbi garsinio simbolizmo teorijos dalis yra garsų konotacinės savybės.

1.3 Garsų konotacinės savybės

Kalbos garsuose, kitaip tariant fonemose, galime atrasti labai įvairius skiriamuosius požymius, garso atspalvius, savybes: skardumas, sprogstamumas, kietumas, minkštumas, nosinis garsas, uždaras, poziciją (priešakinė/užpakalinė), aukštumas, vokališkumas, konsonantiškumas ir panašiai.

Akustiniai požymiai tokie kaip tonas, trukmė, įtemptumas, artikuliacija suteikia garsams tam tikrų konotacinių savybių, kurios, savo ruožtu teikia tam tikrą semantinį atspalvį. Lietuvių kalboje balsiams labiau reikšminga lūpinė artikuliacija, tariant priebalsius fonosemantiškai reikšminga „… kliūtinių priebalsių tarimas, kai oro srovė skverbiasi pro uždarumą ir su energija įveikia kliūtį. Jos įveikimo pobūdis gali sąlygoti konkrečių priebalsių konotacijas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tariant /k/ liežuvio užpakalinė dalis staigiai atsitraukia nuo gomurio, tariant /t/ – liežuvis prisispaudžia prie priešakinių dantų, kliūtis yra toliau nuo ryklės, pučiamas oras nueina ilgesnį kelią, /p/ tarimui būdinga lūpinė kliūtis. Ir kitų priebalsių lūpinė artikuliacija yra labai potenciali fonosemantiniu požiūriu. Svarbus priebalsių fonosemantikai nosinis tarimas, sonantų uždarumo-atvirumo artikuliacija, pučiamųjų tarimo metu oro srovės skverbimosi pro angą pobūdis“ (J. Zabarskaitė, 2007, 51 p.).

Vienas iš geštalt psichologijos pradininkų, Wolfgang’as Köhler’is, atliko tyrimą, kuris vėliau tapo chrestomatiniu pavyzdžiu literatūroje. Žmonių buvo paprašyta beprasmiams žodžiams „maluma“ ir „takete“ parinkti į porą vieną iš figūrų, kurios pavaizduotos paveikslėlyje Nr. 2. Dauguma šią užduotį atliko nė kiek nedvejodami ir žodžiui „maluma“ į porą priskyrė kairiau esančią figūrą, o žodžiui „takete“ priskyrė dešinėje pavaizduotą, į žvaigždę panašią figūrą. ( Köhler, W., 2005)

2 pav. W. Köhler’io tyrimo metu pateiktos figūros ( Köhler, W., 2005).

Remdamiesi dar Sokrato pastebėjimais, užrašytais dialoge „Kratilas“ galėtume hipotetiškai teigti, kad „maluma“, daugumoje atveju, priskiriamas apvalainei figūrai būtent todėl, kad tariant žodyje esančią /l/ liežuvis šliuožia minkštai ir išreiškia tarsi glotnumo savybę, o žodyje „takete“ esanti /t/ tariama suspaudžiant, įremiant liežuvio galą, kas labiau tinka išreikšti standžioms, „sukaustymo“, „stovėjimo“ daikto savybėms pažymėti, šiuo atveju – kampuotai figūrai. Kitaip tariant, atsakymas gal būt tame, kad tariant „maluma“ liežuvis švelniai/glotniai praslysta tarp dantų, o tariant „takete“ remiasi į juos kaip į tvirtą pertvarą, kas yra tarsi glotnumo priešingybė, šiuo atveju – kampuotumas. Dėl konatacijų atsirandančių tarimo metu svarbos sutinka ir Zaborskaitė, J. (2007).

D. Usnadze (1924), gruzinų psichologas, dar keliais metais anksčiau nei W. Köhler’is (1929) paskelbė rezultatus apie abstarkčių figūrų sąsajas su garsais (Jakobson, R. Waugh, L. 2002).

Kaip teigia Zaborskaitė, J. (2007), svarbus principas kurį nustatė Grammont’as, yra tas, kad fonosemantika tai latentinis, potencialus reiškinys kuris savo prasme atsiskleidžia kontekste tik tada, kai konteksto prasmė jį pasufleruoja ar bent tai prasmei neprieštarauja. „Ekspresyviosios leksikos lygmeniu kalbos garsų konotacinės reikšmės išryškėja [bene geriausiai] kai šnekos metu pasirenkamas konkretus ikoniškasis žodis iš panašias semas turinčiųjų … dėl konotacinių kalbos garsų, sudarančių ištiktuką savybių, renkamasi tiksliausiai savo fonetine struktūra norimą vaizdą, garsą ar pojūtį imituojantį ištiktuką. Ikoninis ištiktuko ženkliškumas leidžia daryti prielaidą, kad jo fonetinė struktūra koreliuoja su reikšme, o konkretus fonetinės sandaros garsas yra konkrečios semos koreliantas“ (J. Zabarskaitė, 2007, 52 p.). Detaliau su lietuviškų balsių ir priebalsių konotacinėmis savybėmis galime susipažinti pateiktose 2 ir 3 lentelėse.

2 lentelė

Balsių lentelė

Bendrinė lietuvių kalbos balsių sistema pagal tarimą (Girdenis, A. 2001)

3 lentelė

 Priebalsių lentelė

Lietuvių kalbos priebalsių sistema pagal tarimą (Girdenis, A. 2001)

Taip pat, J. Zabarskaitė pastebi, kad ištiktukai, lietuvių kalboje, turintys trumpąjį balsį, paprastai žymi menkesnį, silpnesnį, mažiau intensyvų veiksmą, o su ilguoju balsiu – stipresnį, staigesnį, intensyvesnį ar didesnės jėgos veiksmą (J. Zabarskaitė, 2007).

Vienas iš tokį principą atspindinčių pavyzdžių: jei iš pateiktų dviejų žodelių ping ir pong, vienu jų reikėtų apibūdinti dramblį, o kitu katę, tai atsakymas, paprastai, yra gana aiškus kurį žodelį kam priskirtumėte (Jakobson, R. Waugh, L. 2002).

Kitas, klasikinis pavyzdys. Į klausimą, kuris garsų kompleksas dip ar dop didesnis, dauguma nė nemąstant atsako, kad dop. (J. Zabarskaitė, 2007)

Kaip minėta prieš tai, vienas iš akustinių garsų požymių, suteikiančių skambesiui tam tikrą ir gana reikšmingą konotaciją yra tonas. R. Jakobsonas pastebi, ir tam pritaria įvairiais būdais jo minimi autoriai Grammont (1933), Maxime Casting (1961), Fonagy (1963), ir kiti, kad žemai skambantys garsai atrodo tamsūs, o aukšti garsai – šviesūs (Jakobson, R. Waugh, L. 2002). Žemiau pateikiu iliustraciją, 3 pav., kaip įvairius kalbos garsai pasiskirsto pagal aukštį ir intensyvumą skalėje. Pati skalė taikoma šiuolaikinėje medicinoje, kaip vaizdinė priemonė klausos defektams iliustruoti.

3 pav. Kalbos garsai.

Paveikslėlyje „Kalbos bananas“ ( speech banana) grafiškai vaizduoja žmogaus girdimas fonemas, kurios išskirtos į balsius (vowels) ir priebalsius (consonants). Garsai sudėlioti pagal jų skambėjimo toną ir dažnius ( Klausos technika, UAB. Susidraugaukime su klausa 2).

Ištyręs 136 kalbų atvejus, Russell Ultan (1978) padarė išvadą, kad garsiniame diapazone aukštai tariamos balsės buvo suprantamos kaip maži daiktai, o tuo tarpu žemai tariamos balsės suprantamos kaip dideli ar masyvūs daiktai. (R. Tsur, 2006)

Kita vertus, kaip nurodo R. Tsur (2006), būtent anglų kalboje, galime rasti šiam dėsningumui prieštarą, kai -i [big – didelis] ir -o [small – mažas] turi būtent kardinaliai priešingas reikšmes.

D. L. Bolinger (1965) pastebi, kad kai kurie atskiri garsai savaime gali kelti tam tikrus pojūčius. Pavyzdžiui garsas /u/ – pilnatvės, /m/ nykimo, pabaigos arba garsas /a/ siejamas su tam tikromis infantiliomis ekspresijomis (Jakobson, R. Waugh, L. 2002)

Vienas iš garsinio simbolizmo fenomeno paaiškinimų yra pasiūlytas Brown, R., W., (1958), kuris tvirtina, kad toks garsų suvokimas įgytas iš patirties. Dideli objektai paprastai skleidžia žemus, tarsi tamsius dažnius, garsus, o tuo tarpu, maži objektai, skleidžia ryškius (aukšto dažnio) garsus. Tokiu būdu, atsiradęs suvokimo universalumas nėra įgimtas, o tiesiog išmoktas per gyvenimišką patirtį.

Ohala J., J. (1997) teigia, kad garsinis simbolizmas yra ryšys tarp tam tikrų kalbos balsių, priebalsių, tono ir intonacijos. Bendras faktorius yra aukštas-žemas (tonas ir intonacija) ir triukšmo dažnis. Garsinio diapazono įtaka: aukštas akustinis dažnis asocijuojasi su mažumu, o žemas akustinis dažnis su didumu. Ohala mano, kad toks suvokimas nėra išmoktas, o žmogui įgimtas.

S. Newman (1933) pastebėjimus apie šviesias ir tamsias balses J. M. Peterflavi (1976) komentuoja taip, kad skardžios balsės tariamos artikuliuojant priekinėje burnos dalyje [pvz. S], išpučiant orą, jau yra tarsi pasmerktos atrodyti šviesiomis, tuo tarpu kai tariamos balsės artikuliuojamos tarsi giliau kūne [pvz. Š] – jos atrodys tamsios (Jakobson, R. Waugh, L. 2002).

1.4 Garso ir spalvos fizikiniai dydžiai

1.4.1 Garsai

Garsas yra tam tikra energijos išreikštos per judesį forma. Ją sukuria bet kuris virpantis objektas. Virpantis kūnas virpina oro molekules, oro molekulės virpina ausies būgnelius, o šie siunčia impulsą smegenims, taip atsiranda tai ką vadiname klausa. Virpesiai gali keliauti ne tik oru, bet ir vandeniu arba tankesnėmis materijomis, įvairiais metalais pavyzdžiui, o vakuume, kadangi nėra ką virpinti, nėra garso. Nuo seno, remdamiesi pojūčiais, žmonės garso charakteristikas apibrėžia aukščiu, stiprumu, tembru (R. Karazija, 1996).

Garso sklidimo greitis priklauso nuo virpinamos materijos tankumo, kuo ji tankesnė, tuo greičiau sklinda. Oru, standartinio tankumo, nuo 0 m (jūros lygis) iki 50 m diapazone – apie 340,29 m/s, vandenyje 1500 m/s, plienu apie 5000 – 6100 m/s, aliuminiu 6260 m/s ir t.t. Žmogaus girdimųjų garsų diapazonas nuo 16 iki 20 000 Hz (A. Jechnovičius, 1982).

Kuo virpesiai stipresni, tuo garsas toliau keliauja ir stipriau skamba. Procesą galime įsivaizduoti pagal įmesto į vandenį akmens analogiją. Kuo akmens masė didesnė tuo didesni ratilai ir toliau sklinda.

Garso dažnis (f) lemia toną arba kitaip tariant garso aukštį. Kuo didesnis virpesių dažnumas, pasikartojimų intensyvumas, per tam tikrą laiko tarpą, tuo aukštesnį garsą girdime. Dažnis matuojamas hercais (Hz), 1 Hz lygus vienam virpesiui per sekundę.

Kai koks nors kūnas virpina oro molekules, jos ima virpinti viena kitą, taip virpesiai sklinda tolyn sudarydami garso bangą.

4 pav. Garso dažniai pagal pianino klaviatūrą.

Patogumo dėliai pianino klaviatūra suskaidyta dviem dalim. Klavišai sunumeruoti. Raidės vaizduoja oktavos natas, A – natą (do) ir t.t. Skaičiai esantys žemiau rodo skambesio dažnį Hz, pagal ką matome, pavyzdžiui, kad klaviatūros mygtukas Nr.1 yra nata do ir skamba 27,5 Hz dažniu (Goldstein, E.B., 2007).

Dar Pitagoras (472-497) pastebėjo, kad styginių instrumentų muzikinio garso aukštis priklauso nuo stygos ilgio. Lygiai du kart ilgesnė styga skamba per pus aukščiau už trumpesniąją. Du tokie pustoniai sudaro 1 oktavos intervalą. Kitaip tariant, norint pakilti į aukštesnę oktavą tereikia padvigubinti dažnį. Pavyzdžiui, nata A5, kurios dažnis 880 Hz, viena oktava žemiau yra A4, kurios dažnis 440 Hz. Vakarų muzikinėje sistemoje yra įprasta tonus žymėti raidėmis A, B, C, D, E, F, G. Yra pastebėta, kad, pavyzdžiui, tonai C3, C4, C5 esantys skirtingose oktavose turi stiprų psichologinį panašumą, bendrumą, stipresnį nei su bet kuriais kitais tonais. Tokiu pat būdu, anksčiau minėtas garsas A5 (880 Hz) yra labiausiai panašus ar psichologiškai labiausiai giminingas A4 tonui (440 Hz) ir t.t.. (Schiffman, H. R., 1996).

Tokį oktavos, tono aukščio ir tono atspalvio bendrumą matome 5 pav., kuris demonstruoja kaip kiekvienas tonas yra ekvivalentiškas kitam šalia jo esančiam garsui žemesnėje ar aukštesnėje oktavoje. Taip galime sudaryti giminingų pagal tonaciją garsų sekas E1, E2, E3 arba A1, A2, A3, A4 ir t.t. Sykiu giminingai skambės ir tokios garsų sekos kaip E1, F1, G1, A1 ir E2, F2, G2, A2.

5 pav. Garsų išsidėstymo modelis.

Dviejų dimensijų rėmuose reprezentuojamas modelis sudarytas pasiremiant M. W. Drobisch (1846). Vertikali dimensija žymi garso aukštį, horizontaliai išsidėsčiusios spiralės perteikia garso vietą oktavų sekoje (Schiffman, H. R., 1996).

Vienas iš geštalt psichologijos principų, taip vadinamas artimumas (proximity), pasireiškia tuo, kad elementai artimi vienas kitam laike ar erdvėje yra grupuojami kartu ir taip sudaro savotišką paterną, kurį galime vėliau atpažinti, muzikos atveju, kaip skambesį ir kitoje tonacijoje ir panašiai (Schiffman, H. R., 1996).

1.4.2 Spalvos

Spalva yra psichologinis, bet ne fizikinis objekto požymis. Gamtoje nėra spalvų, jos atsiranda tik suvokimo dėka. Spalvų suvokimas yra susijęs su šviesos spinduliavimo fizinėmis savybėmis. Šviesa yra elektromagnetinių bangų spinduliavimas apibūdinamas bangos ilgiu ir stipriu. Bangos ilgis matuojamas nanometrais (nm), 1 nm = 10 pakelta minus devintuoju laipsniu metro. Akis jaučia virpesius tik siaurame bangų diapazone, regimosios spektro dalies sritis yra apystiksliai nuo 380 nm iki 750 nm (Vaitkevičius, P. H., 2002).

4 lentelė

Bangų ilgių ir dažnių intervalai bei juos atitinkančios regimosios spektro dalies spalvos (A. Jechnovičius, 1982 – 168 p.)

Spektro spalva

Bangos ilgis, nm

Dažnis THz

Bangų, telpančių 1 mm ilgyje, skaičius

Raudona

Oranžinė

Geltona

Žalia

Žydra

Mėlyna

Violetinė

760 – 620

620 – 590

590 – 560

560 – 500

500 – 480

480 – 450

450 – 380

395 – 482

483 – 508

508 – 536

536 – 600

600 – 625

625 – 666

666 – 789

1316 – 1610

1610 – 1695

1695 – 1786

1786 – 2000

2000 – 2083

2083 – 2222

2222 – 2632

1.5 Keli naujesni tyrimai

Grupė mokslininkų atliko tyrimą pateikdami įvairius stimulus sinestetikams ir paprastiems žmonėms, turintiems ne-sinestetines smegenis, nustatė, kad žmonių turinčių sinestetinį suvokimą ir paprastų žmonių suvokimas nėra toks pat. Kitaip tariant, sinestetiko, turinčio tam tikrą suvokimo nukrypimą nuo įprastinių normų ir paprasto žmogaus asociacijos tarp garso ir spalvos nėra identiški reiškiniai (Goller, A. I., Otten. L. J., Ward, J., 2009).

Keletą paskutinių dešimtmečių vykę įvairūs tyrimai parodė, kad normalūs žmonės, ne sinestetikai, yra taip pat veikiami tam tikrų multisensorinių procesų, kurie seniau tradiciškai buvo priskiriami tik sinestetikams. Žinant tam tikrus sinestetinių asociacijų dėsningumus, tokius kaip žemas garsas-tamsūs atspalviai ir panašiai, buvo atliktas tyrimas pateikiant kongruentiškas ir nekongruentiškas sinestetinių asociacijų poras. Tiriamiesiams buvo pateikiamos kongruentiškos poros žemas garsas – didelė figūra, maža figūra – aukštas garsas ir nekongruentiškos, žemas garsas – maža figūra, aukštas grasas – didelė figūra. Tyrimo rezultatai parodė, kad tiriamieji įžvelgė reikiamą ryšį ir sugebėjo atskirti kongruentiškas poras nuo nekongruentiškų (Parise, C. V., Spence Ch., 2009).

Tam tikro konkretaus garso konotacinės savybės suteikia jam savitą, universalią prasmę, asociatyviai atpažįstamą tarp įvairiakalbių žmonių. Tokių prasmių kombinacija, turėtų sukurti naują universalią prasmę vadinama žodžiu, kas galėtų būti pirmapradė visos žmonijos kalba ar panašiai. Remdamiesi tokiomis prielaidomis, mokslininkų grupė pasirinko 40 angliškų žodžių ir pateikė jų atitikmenų užklausą duomenų bazėje kurioje yra maždaug pusė pasaulio kalbų. Apdorojant duomenis, kreiptas dėmesys į pirmas keturias raidžių pozicijas žodžiuose, ieškant universalių, pasikartojančių fonetinių struktūrų, bei semantinių reikšmių atskiriems garsams. Rasta, kad tam tikros balsių ir priebalsių grupės užima tas pačias pozicijas konkretaus žodžio struktūroje skirtingose kalbose dažniau nei atsitiktinai ir tokiu būdu savo sąskambiu jau savaime perteikia tam tikrą prasmę. Iš 40 žodžių 18% (BREAST, I, KNEE, YOU, NOSE, NAME, ME) turėjo aiškią pasikartojančią fonetinę struktūrą. Interpretuojant tyrimo duomenis prieita išvados, kad garsinis simbolizmas egzistuoja ir tai yra požymis to, kad visos pasaulio kalbos turi bendrą kilmę (Wichmann, S., Holman, E. W., Brown, C. H., 2010).

1.6 Apibendrinimas

Akivaizdu, kad garsas skiriasi nuo šviesos. Tai skirtingi fizikiniai dydžiai. Šviesa yra elektromagnetinis spinduliavimas, o garsas – mechaniniai virpesiai. Tai yra visiškai skirtingo intensyvumo dažniai, vieni judina molekules, kiti pasireiškia elektronų lygmenyje, atrodytų kas gi čia galėtų būti bendra? Niutono teigtas septynių natų atitikimas septynioms šviesos spektro spalvoms žinoma buvo klaidingas ir tai puikiai iliustruoja pianino klaviatūros dažniai (4 pav.), jie nuolat auga, nuosekliai kinta, ir nėra panašūs.

Kita vertus, analizuojant garso parametrus paaiškėjo, kad yra tam tikras psichologinis bendrumas tarp natų, skirtingose oktavose. Įvairiuose tyrimuose atskleistas ryšys tarp šviesos-tamsos ir aukštų-žemų garsų.

Žinoma, kad tiek tarp spalvos , tiek tarp garso tonų griežtų ribų nėra, jos sugalvotos žmogaus tik patogumo dėliai, tad šis žymėjimas yra tik sąlygiškas. Tačiau, tyrimo objektas ir nėra fizikiniai reiškiniai, objektas yra žmogaus psichika, suvokimas, kur tie reiškiniai, receptorių dėka, atkeliauja signalų pavidalu ir yra savotiškai interpretuojami, bei tampa pilnaverte mūsų psichinės realybės dalimi. Psichinėje realybėje galioja saviti dėsniai ir čia yra įmanoma tai kas ne visada yra įmanoma, ar egzistuoja išoriniame pasaulyje.

Kognityvinėje psichologijoje, be kita ko, tiriami suvokimas ir atmintis. Kai kurie tyrėjai pastebi, kad trumpalaikės atminties apimtis, dalyvaujančios pirminiame informacijos apdorojimo procese, yra septyni elementai arba dėmenys kuriais pajėgi vienu metu žmogaus sąmonė operuoti. Tam tikrais atvejais stebimos išimtys, +/- 2 elementai vieno ar kito konkretaus individo atveju (V. Martišius, 2006). Hipotetiškai galime teigti, kad gal būt visai neatsitiktinai ir net kaip tik todėl mes turime septynias pagrindines natas muzikos garsams žymėti, septynių pagrindinių spalvų sistemą, septynias savaitės dienas ir t. t.

H. D. Toro visame įžvelgtas būties prototipas iš esmės gali būti tiesiog pats žmogus, tiksliau – pati žmogaus psichinė struktūra, apdorojanti, organizuojanti ir įsisavinanti infomaciją. Gal būt tokį prototipinį spaudą visame palieka darbinės atminties 7 (+/- 2) dėmenų principas, o gal pasichoanalitikų įvardijamas projekcijos mechanizmas ir panašiai, sunku pasakyti kokių faktorių galime atrasti. Kitaip tariant, hipotetiškai, galime teigti, kad žmogaus psichinė struktūra jau savaime organizuoja gaunamą informacija taip, kad ji turės bendrumų nepriklausomai nuo to ar bus tie bendrumai tikrovėje ar ne. Būtent todėl, tam tikra nata žmogui gali nuskambėti kaip kažkoks atspalvis, skonio pasireiškimas, o gal kaip savaitės diena ir t.t. Bet kokiu atveju, kad geriau suprastumėm apie tokių procesų egzistavimą, jų veikimo principus, bei poveikio galimybes reiktų pradėti nuo pačių žmogiškų asociacijų tyrimo ir dėsningumų juose paieškų. Žinoma, informacijos bendrumą gali nulemti ir joje esančių tikras savybių panašumas.

Šiuo atveju, toks panašumas tarp muzikinės oktavos ir spalvinio spektro galėtų būti pagal intensyvumo skalėje užimamą poziciją, tarsi skirtingos mosties karaliai kortų kaladėje ar panašiai.

Apibendrinant išdėstytą medžiagą galima būtų teigti, kad garso semantikai turi reikšmės tonas (aukštis), artikuliacija, intensyvumas. Analizuojant garso parametrus paaiškėjo, kad yra tam tikras psichologinis bendrumas tarp natų, skirtingose oktavose. Įvairiuose tyrimuose atskleistas ryšys tarp šviesos-tamsos ir aukštų-žemų garsų. Hipotetiškai, galime spėti tokį bendrumą esant ir tarp konkrečių garso bei spalvos tonų.

Jei sugretintume garso bei spalvos savybes, galima būtų įžvelgti tam tikrų paralelių (lentelė Nr. 5).

5 lentelė

Garso ir šviesos savybių palyginimas pagal analogiją.

Spalva

Garsas

Sodrumas

Tembras

Spalvinė tonacija

Garsinė tonacija

Ryškumas

Garsumas

Bendra tendencija yra ta, kad balsiai skamba žemesniame diapazone nei priebalsiai. Atrodytų viskas paprasta, balsiai tamsių atspalvių, o priebalsiai šviesūs. Tačiau, kaip žinome iš įvairių tyrimų taip nėra. Šviesos atspalvių suvokimui turi įtakos ir artikuliacija. Matomai asociatyviai pasirenkame spalvą ne tik pagal aukštį, bet ir atsižvelgiant į garso konotacines savybes.

Reziumuojant galima būtų pasakyti, kad tarp garso ir spalvos dažnio skalių yra tam tikras atitikimas, tiek fizinis, pagal intensyvumą, tiek psichologinis. Kita vertus, intensyvumo asociacijas įtakoja konotacinės tarimo savybės. Kaip įtakoja, ir kokie tie dėsningumai, bus bandoma pasiaiškinti žemiau aprašytame tyrime.

Pabaigai, galime kiek paimprovizuoti ir įdomumo dėliai, pasiremdami D. L. Bolinger pastebėjimais apie garsų savybes ir Köhler, W. sąsajom tarp garsų ir geometrinių formų dešifruotį vieną iš seniausių žmonijos logotipų, audiovizualinię žinutę, sanskritiškąjį /aum/.

Kaip sakoma upanišadose, pradžioje atsirado garsas AUM, o iš jo ir visa kita. Tai yra vienas garsas susidedantis iš kelių savybių. A- pradžia, U – plitimas, M – slopimas (Beinorius, A. 2006). Jei prisiminsime D. L. Bolinger’io /a/ ekspresyvumą, /u/ pilnatvę ir /m/ nykimą, bei šiuolaikinės fizikos didžiojo sprogimo teoriją, galėtume teigti, kad gal būt AUM yra tiesiog audiochronologinis didžiojo “BANG!!!…“, it varpo dūžis “Baaauuummm…“, atkartojimas ir tiek. Tai galėtume sėkmingai įžvelgti ir šio sąskambio grafiniame atvaizdavime, 6 pav., kur skaičiais pažymėtos sprogimo plitimo stadijos, 1- pradžia, 2 -augimas, 3 – pilnas išsiskleidimas.

 

6 pav. Garsas AUM.

2. EMPIRINIS TYRIMAS

2.1 Hipotezės

  1. Kalbos garsai asocijuojasi su konkrečia spalva dažniau nei atsitiktinai.

  2. Dalis balsių dažniau nei atsitiktinai asocijuojasi su šviesesniom/šiltom, o dalis dažniau nei atsitiktinai su tamsiom/šaltom spalvom.

  3. Dalis priebalsių dažniau nei atsitiktinai asocijuojasi su šviesesniom/šiltom, o dalis dažniau nei atsitiktinai su tamsiom/šaltom spalvom.

2.2 Metodika

Tiriamiesiems pateikiamas garsas, garsą ištaria tyrėjas, kiek ilgiau ištęsdamas nei įprasta tariant žodžius. Sykiu vizualiai pateikiama dešimties spalvų skalė, pailga stačiakampio formos kortelė, matoma 3-iame šio darbo priede, ji duodama tiriamajam į rankas. Pateiktos standartinės spalvos: geltona, žalia, raudona, mėlyna, oranžinė, ruda, violetinė, juoda, pilka, balta. Tiriamojo prašoma išsirinkti skalėje spalvą, kuri kaip jam atrodo, yra artimiausia pateiktam garsui. Kai tiriamasis pasirenka spalvą, tyrėjas sako kitą garsą ir taip procedūra kartojasi. Atsižvelgiant į 2 ir 3 lenteles, bei siekiant didesnės konotacinės įvairovės pateikta viso 14 garsų: „A“, „E“, „I“, „O“, „U“, „L“, „M“, „N“, „R“, „Z“, „Ž“, „S“, „Š“, „F“. Išvardinti priebalsiai ir balsiai buvo atrenkami vadovaujantis 2 kriterijais:

1) Jie turi būti universalūs, turėti atitikmenis įvairiose kalbose.

2) Tariant garsą, jį galima ištęsti, neiškraipant jo savybių.

Šiuo metodu buvo siekiama, kad tiriamasis galėtų koduoti asociaciją ir perteikti ją ne žodžiais, o spalvomis tiesiogiai, išvengiant, kiek tai įmanoma, verbalinio filtro.

2.3 Tiriamieji

Apklausoje dalyvavo 115 žmonių, 51 vyras ir 64 moterys. Dalyvių amžius nuo 13 iki 63 metų, vidutinis tiriamųjų amžius 26 metai. Tyrime dalyvavo kelių tautybių žmonės, 79 lietuviai, 20 rusų, 11 lenkų, 5 vokiečiai.

2.4 Darbo eiga

Prieš pagrindinį tyrimą buvo atliktas bandomasis tyrimas internete, kuriame dalyvavo 131 tiriamasis. Tyrimas paliktas savieigai ir vis dar tęsiasi, apklausos rezultatai matomi internete adresu:

http://apklausa.lt/f/garso-ir-sviesos-sinestezija-19516/answers

Juo buvo norima išsiaiškinti ar gerai suformuluoti klausimai, ar nėra per daug sudėtingi tiriamiesiems, kiek užtruks respondentų atsakymų surinkimas ir apskritai kiek sklandžiai vyks pats tyrimas, kokias atvers tendencijas, ar verta rengti nuodugnesnį tyrimą, analizuoti pasirinktą temą. Po bandomojo tyrimo atlikti kai kurie nedideli pokyčiai, sumažintas atsakymų spektras ir pasirinkta apklausa gyvai, betarpiškai, o ne internetu.

Pagrindinis tyrimas buvo atliekamas centrinėse miesto gatvėse, kalbinant atsitiktinius praeivius. Po bendro informacinio pokalbio apie tyrimą, gavus sutikimą buvo atliekama apklausa. Baigę atsakinėti tiriamieji duodavo raštišką sutikimą jų atsakymų duomenis panaudoti moksliniam tyrimui. Apklausos anketos pavyzdys pateikiamas šio darbo 2 priede. Siekiant motyvuoti tiriamuosius buvo suteikta galimybė visiems norintiems palikti savo el. pašto adresą ir tokiu būdu sužinoti apibendrintus tyrimo rezultatus. Užduočių atlikimo laikas nebuvo ribojamas, dėl to tiriamieji galėjo dirbti jiems patogiu tempu. Atsakymus anketoje žymėjosi tyrėjas, tad visiškai išvengta pildymo klaidų ir sugadintų anketų.

2.5 Tyrimo rezultatai

Tyrimo metu gauti rezultatai buvo koduojami ir įvedami į programinį paketą SPSS 16.0, kuriuo buvo vykdomas statistinis rezultatų apdorojimas. Statistinei duomenų analizei taikytas χ2 suderinamumo kriterijus – skirstinių skirtumams tikrinti.

Duomenų apdorojimui pritaikius chi kvadratą reikšmes p>0,05 gavo garsai: A, E, U, L, M, R, Z, Ž, S, Š, F; asociacijų su spalvomis rezultatai statistiškai reikšmingesni už atsitiktinius.

Tam tikrų garsų asociacijų rezultatuose yra p<0,05, tai:: I, O, N. Detalesni duomenys pateikti 1 priedo 1-14 lentelėse.

Asociacija tarp garso [r] ir raudonos spalvos teko daugiausiai balsų – 42, antroje vietoje garso [s] su geltona spalva asociacija – pasirinkta 35 kartus, trečioje vietoje [r] sąsaja su juoda spalva, ji pasirinkta 32 kartus.

3 lentelė

Apklausoje dalyvavusių 115 žmonių atsakymų santrauka

A

E

I

O

U

L

M

N

R

Z

Ž

S

Š

F

Balta

23

2

8

11

5

6

5

7

3

9

2

13

10

7

Pilka

9

6

13

10

9

17

8

14

2

14

3

13

13

22

Juoda

3

6

8

9

14

5

9

6

32

11

16

10

21

13

Violetinė

5

8

14

9

8

12

8

16

2

12

11

2

6

30

Ruda

8

7

5

10

24

14

14

17

12

6

13

6

21

12

Oranžinė

13

26

15

14

6

11

8

7

4

10

14

7

10

6

Mėlyna

3

20

20

15

20

20

26

17

4

4

5

14

16

11

Raudona

17

6

12

15

8

5

14

10

42

8

5

9

5

2

Žalia

14

15

10

8

13

16

12

13

9

19

32

6

10

7

Geltona

20

19

10

14

8

9

11

8

5

22

14

35

3

5

Garsas [a:]

Daugiausia garsą siejo su balta (23 žmonės), su geltona (20), raudona (17).

Garsas [e]

Daugiausia garsą siejo su oranžine (26 žmonės), su mėlyna (20), geltona (19).

Garsas [u:]

Daugiausia garsą siejo su ruda (24), mėlyna (20).

Garsas [L]

Daugiausia garsą siejo su mėlyna (20), pilka (17).

Garsas [m]

Daugiausia garsą siejo su mėlyna (26).

Garsas [r]

Daugiausia garsą siejo su raudona (42), juoda (32).

Garsas [z]

Daugiausia garsą siejo su geltona (22), žalia (19).

Garsas [ž]

Daugiausia garsą siejo su žalia (32).

Garsas [s]

Daugiausia garsą siejo su geltona (35).

Garsas [š]

Daugiausia garsą siejo su juoda (21) ir ruda (21).

Garsas [f]

Daugiausia garsą siejo su violetine (30), pilka (22).

3. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus tyrimo rezultatus galima būtų teigti, kad iš esmės pirma hipotezė pasitvirtino, nes yra akivaizdi tendencija, kad kai kurios asociacijos pasitaiko dažniau nei atsitiktinai. Kita vertus, tiksliai išskirti koks konkretus garsas siejasi labiausiai su viena ar kita spalva nėra lengva. Tam tikrais atvejais su garsu siejasi kelios spalvos, o dėl variantų gausos, atskirai pritaikyti chi kvadratą kiekvienai asociacijai nėra įmanoma. Išimtis galėtų būti garsas S, čia dažnumu išsiskyrė tik viena spalva – geltona.

Kaip jau buvo minėta teorinėje dalyje, Grammont’as pastebėjo, kad garsinis simbolizmas savo prasme atsiskleidžia kontekste tik tada, kai konteksto prasmė jį pasufleruoja ar bent tai prasmei neprieštarauja, kitaip tariant rezultatams gali turėti įtakos visa eilė įvairiausių aplinkybių. Kalbant konkrečiau, šiame tyrime į akis krenta tai, kad dalis garsų buvo sieta su spalva, turinčią tą pačią raidę kaip ir garsas: M – mėlyna (26), R – raudona (42), Ž – žalia (32), F – violetinė (30). Dėl panašių priežasčių buvo kritikuojamas Tsuru ir Firies (1933 m.) angliškų-japoniškų antonimų eksperimentas, kai tiek angliškuose tiek japoniškuose žodžiuose fonemos buvo panašios, kas Brown (1958) nuomone galėjo įvelti paklaidas į tyrimą, ir todėl, atlikus tam tikras korekcijas tyrimas buvo pakartotas. Jei pasiremtume prielaida, kad tam tikrais atvejais pasirinkimą lėmė ne garsinis simbolizmas, o spalvų pavadinimai, tai galime išskirti tuos atsakymus, iš statistiškai reikšmingų serijų, kur spalvų pavadinimuose nėra giminingų sąskambių: F – pilka (22), S – geltona (35) R – juoda (32), U – mėlyna (20), Z – geltona (22), Š -juoda (20).

Analizuojant antrą ir trečią hipotezes žalia ir pilka buvo pasirinktos kaip neutralios spalvos. Žalia, kaip esanti viduryje, remiantis dažnių lentele (3 lentelė), o pilka, kaip vidurinioji tarp juodos ir baltos. Kaip šviesios/šiltos spalvos pasirinktos: balta, geltona, oranžinė, raudona. Kaip tamsios/šaltos spalvos pasirinktos: ruda, mėlyna, violetinė, juoda.

Atlikus statistinę duomenų analizę ir pritaikius χ2 suderinamumo kriterijus skirstinių skirtumams tikrinti galima teigti, kad asociacijos tarp garso ir spalvų skirstomų į šviesias, tamsias ir neutralias pasirenkamos neatsitiktinai: A, U, L, N, R, Z, Ž, S, Š, F. Į šviesias, tamsias ir neutralias skirstosi atsitiktinai: E, I, O, M. Statistiniai duomenys pateikti 2-ojo priedo 1-14 lentelėse.

Pavyzdžiui, A – siejosi su balta (23), raudona (17), geltona (20) oranžine (13) spalvomis, viso 73 pasirinkimai. Tamsių/šaltų spalvų pasirinkta 19, o neutralių 23, kai tikėtinas vidurkis tamsioms arba šviesioms 46, o neutralioms 23. Reikšmė p<0,05, tad šiuo atveju galime daryti išvadą, kad šviesias spalvas rinkosi dažniau nei atsitiktinai, tad žmonėms garsas A atrodo šviesus/šiltas. Kai kurie garsai siejami su šviesiom, tamsiom ir neutaliom statistiškai neatsitiktinai, bet pažvelgus matome, kad vienas garsas turi tiek šviesių, tiek tamsių spalvų pasirinkimų panašų skaičių ir yra tik nedidelė persvara vienos iš grupių. Tokie rezultatai yra garsų R atveju.

Reiktų paminėti, kad tyrime priebalsių pateikta daugiau nei balsių, balsių – 5, priebalsių – 9., matomai todėl antra hipotezė ir patvirtinama ne taip ryškiai kaip trečioji.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad rezultatus geriausiai patvirtinančius 2 hipotezę teikia garsas A (šviesus, 73 balsai), U (tamsus, 66 balsai).

Apžvelgiant priebalsius, galima būtų teigti, kad daugiau mažiau vienareikšmius, atspindinčius bendrą tendenciją ir patvirtinančius 3 -iąją hipotezę rezultatus teikia garsai F (tamsus, 66 balsai), S (šviesus, 64 balsai), Š (tamsus, 64 balsai), N (tamsus, 56 balsai), L (tamsus, 51 balsas).

Tyrimo rezultatai ne visai pilnai sutampa su Jakobson, R. ir Waugh L. (2002) paskelbtais rezultatais, pavyzdžiui, apie A rausvumą, kuris šio tyrimo metu silpnai išreikštas. Sunku pasakyti kodėl taip yra, bet viena iš esminių prielaidų vėl gi yra ta, kad pasak Grammont’o garsiniam simbolizmui atsiskleisti būtinos tam tikros sąlygos. Daugelis autorių pažymi, kad dėsningumai lengviau apčiuopiami kai pasirinkimui pateikiamos priešybių poros juoda-balta, geltona-mėlyna ar panašiai, o testai su plačiu pasirinkimų spektru dažnai aiškesnių rezultatų nesuteikdavo ( Jakobson, R. ir Waugh L., 2002)

4. IŠVADOS

1. Didesnė dalis tyrime parinktų kalbos garsų asocijuojasi su konkrečia spalva dažniau nei atsitiktinai.

2. Dalis balsių dažniau nei atsitiktinai asocijuojasi su šviesesniom/šiltom, o dalis dažiau nei atsitiktinai su tamsiom/šaltom spalvom.

3. Dalis priebalsių dažniau nei atsitiktinai asocijuojasi su šviesesniom/šiltom, o dalis dažniau nei atsitiktinai su tamsiom/šaltom spalvom.

Sąvokų žodynas

Konotacinė reikšmė – semantiniai arba stilistiniai atspalviai, papildantys kalbos vieneto turinio planą (Zabarskaitė, J., 2007, 17 p.)

Sinopsijaklausos ir regos pojūčių ryšys; viens sinestezijos atvejų; kai kuriems žmonėms, turintiems vadinamąją spalvinę klausą, garsai (ypač muzikiniai) sukelia spalvos pojūčius (Autorių kolektyvas. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1985, 451 p.).

Literatūra

1. Abelin, A. (1999). Studies in Sound Symbolism. Doctoral Dissertation, Göteborg University, Göteborg.

2. Aviva I. Goller, Leun J. Otten, and Jamie Ward (2009). Seeing Sounds and Hearing Colors: An Event-related Potential Study of Auditory-Visual Synesthesia. Journal of Cognitive Neuroscience, 21 (10), 1869-1881.

3. Autorių kolektyvas. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija.

4. Autorių kolektyvas. Susidraugaukime su klausa 2. Klausos tecchnika, UAB.

Aplankyta 2010-05-02, http://www.klausostechnika.lt/files/SusidraugautiSuKlausa2.pdf

5. Beinorius, A. (2006). Upanišados. Vilnius: Vaga.

6. Brown, R.W. (1958) Words and Things. New York: The Free Press

7. Dembinskas, A. (2003). Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios.

8. Endriulaitienė, A., Čepukienė V., Žardeckaitė-Matulaitienė, K. (2008). Psichologijos bakalauro studijų praktikos atlikimo, kursinio ir baigiamojo darbo rašymo metodiniai nurodymai. Kaunas: VDU universiteto leidykla.

9. Galeyev, B. (1987). Человек, искусство, техника. Казань: Изд-во Казанского ун-та.

10. Galeyev, B. (2004). О ГЕНЕЗИСЕ РОМАНТИЧЕСКОЙ СИНЕСТЕЗИИ „МУЗЫКА ЦВЕТА”. Мир романтизма, т. 9 (33). Тверь: , с.119-124.

Aplankyta 2010-05-02, http://synesthesia.prometheus.kai.ru/ogenezi2_r.htm

11. Girdenis, A. (2001). Kalbotyros darbai, 3.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

12. Goldstein, E.B. (2007) Sensation & Perception, 7th edition. Belmont, CA: Wadsworth.

13. Jakobson, R. ir Waugh L. (2002). The sound shape of language. Berlin – New York: Mouton de Grutyer.

14. Jenochovičius, A. (1982). Fizikos ir technikos žinynas. Kaunas: Šviesa.

15. Jung, C. G. (1999). Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai.

16. Karazija, R. (1996). Fizika humanitarams. Vilnius: TEV.

17. Köhler, W. (2005). Geštaltpsichologija. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.

18. Martišius, V (2006). Kognityvinė pschologija 1. Kaunas: VDU.

19. Ohala, J. J. (1997). Sound symbolism. Proc. 4th Seoul International Conference on Linguistics [SICOL] 11-15 Aug 1997.

20. Parise, C. V., Spence Ch., (2009). ‘When Birds of a Feather Flock Together’: Synesthetic Correspondences Modulate Audiovisual Integration in Non-Synesthetes. PLoS ONE, 4 (5), 1-7

21. Platonas (1996 ). Kratilas. Vilnius: Aidai.

22. Schiffman, H. R. (1996). Sensation and Perception: An Integrated Approach (4th Ed.). New York: Wiley & Sons.

23. Spinoza, B. (2001). Etika. Vilnius: Pradai.

24. Thoreau, H. D.(1854). Spring. Walden.

Aplankyta 2010-05-02, http://thoreau.eserver.org/walden00.html

25. Toro, H. D. (1985). Voldenas, arba gyvenimas miške. Vilnius: Vaga.

26. Tsur, R. (2006). Size-sound symbolisn revisited. Journal of Pragmatics, 38, 905-924.

27. Tsuru, S. and H.S. Fries. (1933) Sound and meaning. Journal of General Psychology. 8, 281-28. Vaitkevičius R., Saudargienė R. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas, VDU leidykla.

29. Vaitkevičius, P. H. (2002). Pojūčiai ir suvokimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

30. Wichmann, S., Holman, E. W., Brown, C. H., (2010). Sound Symbolism in Basic Vocabulary. Entropy, 2010, 12 (4), 844-858.

31. Zabarskaitė, J. (2007). Fonosemantikos vedlys. Vilnius: Vilniaus Pedagoginio Universiteto Leidykla.

32. Zabarskaitė, J. (2002, I). Phonosemantic: Researchers, Research Works and Experience. Žmogus ir žodis, p. 36.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Susiję rašiniai: Emocinis gruntavimas

 

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.