Woman Hiding in Closet --- Image by © Sven Hagolani/Corbis
© Sven Hagolani/Corbis

Ar pažįstamas jausmas, kai norisi prasmigti skradžiai žemę? Galbūt neleidi sau padaryti, to, apie ką labai ilgai svajoji? Ar kada nors susimąstei kas tave sulaiko? Veikiausiai tai gėdos jausmas. Apie gėdą kalbama labai mažai. Turbūt, tai vienas mažiausiai dėmesio susilaukiančių jausmų. Su bičiuliais kalbame apie liūdesį, nerimą, baimę, kartais apie pyktį ir kitus jausmus, tačiau gėdos tema tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek psichologo kabinete dažnai pamirštama ar apeinama ratu. Tačiau, būtent šis jausmas yra labai svarbus mūsų santykiuose su kitais žmonėmis.

Gėda ir jos giminaičiai

Gėda pelėda – lašinių neėda. Taip sakydavo mano kieme vaikai, kai norėdavo pasijuokti iš kito, kuris nedrįsdavo kažko daryti ar tiesiog pasijusdavo sutrikęs. Kartais tokia dainelė tapdavo būdu sugėdinti kitą, priversti jį pasijusti nejaukiai. Jau maži vaikai supranta gėdos galią valdyti mūsų elgesį. Susigėdusiu žmogumi lengviau manipuliuoti, sustabdyti jį nuo to ką jis nori daryti. Gėdos jausmu bando naudotis ir mums žinomi politikai prikaišiodami vienas kitam praeities įvykius, bei iškeldami į viešumą padarytas klaidas debatų metu. Tai ne tik loginiai argumentai, priverčiantys rinkėjus persigalvoti kam atiduoti savo balsą, tačiau ir ginklas, kurį tinkamai panaudojus galima išmušti oponentą iš pusiausvyros, priversti pasakyti kažką neapgalvoto.

Gėda, tai socialinis jausmas. Jis atsiranda santykyje su kitais žmonėmis. Šiam jausmui būdinga tai, kad jis persmelkia visą asmenybę. Nors jausti gėdą itin sunku, tačiau, dažniausiai, šis jausmas išgyvenamas vienumoje. Kiekvienas esame buvę susigėdę ir žinome kaip sunku kalbėti apie su gėda susijusius įvykius ar poelgius. Psichoterapeutas Marc Miller gėdos jausmą apibūdina, kaip užgožiantį, paralyžuojantį ir neleidžiantį kalbėti apie tikrąją situaciją, kylančius jausmus ir imtis situaciją keičiančių konkrečių veiksmų.

James Macdonald ir kolegų atliktas tyrimas nustatė, kad dėl gėdos neatskleidžiame nuo 10% iki 68% savo jausmų. Psichoterapeutas F. Perls savo knygose aprašo vaikystėje ar jaunystėje susiformavusių stiprių įsitikinimų – introjektų svarbą. Šių įsitikinimų dėka patikime, kad kažkurie jausmai yra nereikštini, negalimi ar gėdingi. Mes juos nuneigiame, paslepiame patys nuo savęs, o tai yra viena pagrindinių mūsų sunkumų priežasčių. Ignoruodami savo jausmus nuneigiame ir dalį savęs. Jei mums nuo vaikystės aplinkiniai sakydavo, kad bijoti yra gėdinga arba jei pyksi neištekėsi, tai, laikui bėgant, sau nebeleidžiame jausti šių jausmų, o jei ir pajuntame, tai kyla gėdos jausmas, kuris sustabdo nuo jų reiškimo. Kiekvienas jausmas yra naudingas ir mums padeda prisitaikyti prie aplinkos. Nepažinodami, ignoruodami savo pyktį, baimę ar kitus jausmus netenkame ir galimybės juos valdyti, reikšti mums ir aplinkiniams priimtinais būdais. Nuneigtos savęs dalies nepažįstame, tačiau ji mus stipriai veikia. Gėda yra labai stiprus tokio aklumo jausmams sąjungininkas. Anot psichoterapeuto Marc Miller, jaučiant gėdą ypač sustiprėja vidinio kritiko balsas, kuris, tarsi retro muziką grojanti radijo stotis, į mūsų mintis transliuoja anksčiau susiformavusius introjektus.

Kaip jau minėjau visi jausmai yra reikalingi. Neišskiriant ir gėdos. Gėdos jausmas, jeigu jį pažįstame ir nevengiame apie jį kalbėti, gali mums ir padėti. Gėda mus sustabdo ne tik nuo mums naudingų poelgių, tačiau ir nuo galinčių padaryti žalą kitam ar mums patiems. Paisydami savo gėdos jausmo išlaikome visuotinai priimtas normas ir taisykles. Nenoras patirti šį jausmą motyvuoja siekti sau išsikeltų tikslų. Kiekvienas turime skirtingus lūkesčius iš savęs. Jei ši lūkesčių kartelė mums įveikiama, tada noras juos pateisinti padeda pasiekti geresnių rezultatų.

„Padarei ne viską, ką galėjai“

Kaip jau minėjau, gėda kyla tada, kai mūsų veiksmai neatitinka mūsų lūkesčių. Tada, kai, tarsi šuolininkai į aukštį, neperšokame sau iškeltos kartelės. Pavyzdžiui V. Graužinienė, ko gero, tikėjosi iš savęs sklandžiai, prieš televizijos kameras, ištarti žodį Lietuva. Galime spėti, kad ji jautėsi nuvylusi save bei nepateisinusi sau pačiai iškeltų lūkesčių ir, veikiausiai, pajuto gėdą.

Gėdos jausmas susijęs su mintimi, kad aš padariau ne viską ką galėjau. Šis jausmas labai intymus ir slegiantis, nes susijęs su pojūčiu, kad aš esu blogas žmogus. Tai labai paliečia esminius įsitikinimus apie save ir giliai žeidžia. Gyvendami susikuriame savęs vaizdą – įsitikinimus kas (koks) aš esu, o kas nesu. Taip save apibrėžiame ir atskiriame nuo kitų. Nesėkmė ir ją lydintis gėdos jausmas persismelkia per visą savęs vaizdą. Gėda priverčia suabejoti ar aš tikrai sėkmingas, ar tikrai pakankamai geras savo darbe. Gėda sudrebina mūsų pamatus ir, kas svarbiausia, visa tai įvyksta paslaptyje. Kaip vėliau pamatysime gėdos didžiausias priešas yra viešumas. Todėl visos temos susijusios su gėda lieka giliai paslėptos. O mes sukuriame būdus kaip išvengti, kaip nusukti kalbą nuo šių temų ar prisiminimų.

Psichoterapeutas Marck Miller teigia, kad vienas svarbiausių kaltės ir gėdos skirtumų tas, kad kaltė suvokiama kaip nesugebėjimas pateisinti kito žmogaus lūkesčių. Tada dažnai kyla panašios mintys į įskaudinau kitą. Šiuo atveju ir situacijos suvokimas kitas – aš blogai pasielgiau. Čia atsiranda esminis skirtumas. Gėda bando įpiršti mintį, kad aš esu niekingas, nieko vertas nevykėlis. kitaip tariant, apima visą asmenybę. O kaltė nesileidžia į asmeniškumus ir orientuojasi į elgesį, dažnai net į vieną konkretų poelgį. Tai priimti, pripažinti ir apie tai kalbėti yra daug lengviau ir saugiau nei apie gėdą.

Bausmė neišvengiama

Jei būtume cirko meškomis, tai mūsų atlygis, mūsų cukraus gabalėlis už pateisintus savo lūkesčius, būtų pasididžiavimas. O rimbu, bausme už savęs nuvylimą, taptų gėda. Tik šiuo atveju ir meška ir dresuotojas esame mes patys. Jausdami gėdą baudžiame patys save. Tuo metu, kai jaučiama kaltė, bausmė tarsi turėtų ateiti iš kito žmogaus, o tai reiškia, kad gali būti išvengta. Taip pat svarbu pažymėti, kad kai baudžiame save, o kartais tampame tikrai profesionaliais savo pačių budeliais, bausmės būna daug skausmingesnės ir sunkesnės. Įnikus į saviplaką gali būti sunku objektyviai pažiūrėti į realybę ir suvokti, kad sau keliame nerealistiškus lūkesčius.

Iš kur gi išmokstame taip save bausti ir reikalauti iš savęs neįmanomų dalykų? Dažnu atveju savęs baudimas išmoktas iš mokyklos, tėvų, ar jaunystės būrelių vadovų. Dar iki dabar dažnai vaikų drausminimui naudojame baimę ir gėdą. Vaikus bandoma arba įbauginti arba priversti jausti gėdą už kažkokį elgesį ir taip jį kontroliuoti. Dažname kieme galime išgirsti „kaip tu elgiesi, nedaryk man gėdos“, „tik pabandyk dar taip pasielgti – pamatysi kas tau bus“, „kamuolį mėtai, kaip mergaitė“ ir panašiai. Tada suaugusiems lengviau pasiekti savo tikslų, tačiau sugniuždoma kiekviename vaike tūnanti mažojo atradėjo ir eksperimentatoriaus dvasia. Įbauginti ir sugėdinti, jau tapę suaugusiais, mažiau rizikuojame bijodami likti vieni, būti atstumti ar išjuokti.

Kaip įveikti gėdą?

Geriausia pradėti nuo pažinimo. Pabandyk pajusti kokiose situacijose tau dažniausiai kyla gėdos jausmas. Kas jį sukelia, ar tai labiau susiję su darbo situacijomis ar su santykiais tarp draugų, o gal šeimos narių? Pastebėk save įvairiose situacijose, atkreipk dėmesį į tai, kas vyksta su kūnu. Kūno pojūčiai patys pirmieji mus įspėja apie kylančius jausmus. Galbūt pajunti karštį kūne, įsitempia raumenys ar užgniaužia gerklę, o žvilgsnis nukrypsta į grindis ar lubas. Tai ir kiti, panašūs, pojūčiai gali būti pagalbininkai atpažįstant gėdos jausmą.

Kai pastebėsi savo reakcijas pabandyk paieškoti bendrumų tarp situacijų. Kuo jos panašios, ir kuo skiriasi. Tikslas nėra nebejausti gėdos. Paradoksalu, tačiau padėti atsipalaiduoti gali šio jausmo geresnis atpažinimas ir supratimas. Taigi, apgalvok kokių mygtukų spustelėjimai tau iššaukia šį jausmą. Taip pat svarbu ir tai, kaip išgyveni gėdos jausmą. Ar jis tave paralyžuoja, ar kyla noras atsitraukti, o gal kaip tik norisi greičiau atlikti užduotį ir ignoruoti šį jausmą. Pastebėk kaip kinta gėdos stiprumas bėgant laikui ir nuo ko priklauso ar jis didėja ar mažėja. Antras paradoksalus dalykas,tai leisti sau gėdytis ir dėl to nesijausti nepatogiai. Pajutusi, kad skruostai rausta pabandyk pasakyti apie tai aplinkiniams. Tavo gėda nėra nei gera nei bloga. Tai tiesiog tau kylantis jausmas, tavo reakcija į aplinką ir tai kas vyksta aplink. Jokiu būdu nereikia teisintis ar kažką bandyti paaiškinti. Tiesiog pabandyk tai priimti ir kitiems parodyti kaip natūralų dalyką, kaip čiaudulį, kurio negalime valdyti. Juk nesiteisiname dėl to, kad nusičiaudime ar ne?

Taip, kaip tamsą prasklaido aušra, taip ir gėdos jausmą prasklaido viešumas. Kuo daugiau pavyksta pasidalinti savo gėdos išgyvenimu, tuo labiau jis mažėja. Ir atvirkščiai, kuo labiau tai slepiame, imame gėdytis pačios gėdos, tuo labiau ji sustiprėja. Žinoma atvirumo lygį reikia pasirinkti. Artimiems draugams ar partneriui galbūt gali papasakoti daugiau apie tai kas tave jaudina, kaip jautiesi kai kyla gėda ir kaip tai paveikia tavo santykius su juo, galbūt net paprašyti pasidalinti savo gėdos išgyvenimais. O bendraudama su bendradarbiais gali tiesiog leisti sau pasakyti, kad šiuo metu įsitempei, pasijutai nepatogiai ir tau reikia pertraukėlės atsigerti vandens.

Taigi gėdos įveikimas susideda iš jos atpažinimo, supratimo ir leidimo jai būti. Kai šie žingsniai padaryti, kai gėda prisijaukinta galima ja ir pasidalinti su kitais. Pasidalinimas gali padėti ne tik tau sumažinti gėdos jausmą, tačiau ir aplinkiniams, kurie kamuojasi vieni ir nedrįsta kalbėti apie savo gėdą.

Psichologas Andrius Katarskis
www.katarskis.lt

loading...