GĖDA. PYKTIS. KALTĖ. BAIMĖ5 (1)
Gėda nėra įgimtas jausmas. Tai socialinė reakcija. Mes ją „užgyvename“, kaupdami įvairiausias patirtis, gimstančias, bendraujant su mums svarbiais asmenimis. Ir dar – gėda negyvena viena. Ji dažniausiai mumyse įsitvirtina kartu su pykčiu, kalte, savigrauža ir baime. Tai galingas emocijų mišinys, nuo kurio priklauso mūsų savijauta, savivertė, karjera, asmeniniai ir socialiniai santykiai, sveikata.
Visa tai susiformuoja apie 5 – 6 gyvenimo metus ir lydi visą gyvenimą. Ne tik lydi – per automatines mūsų reakcijas bei poelgius valdo mus. Galima sakyti, kad šis mumyse įsitvirtinęs emocijų ir išgyvenimų kamuolys ir tampa tikruoju mūsų šeimininku, už mus priimančiu daugelį sprendimų. Ir taip bus tol, kol patys to norėsime ir leisime tam būti.
Gėda negyvena viena. Pyktis, kaltė ir baimė – ištikimiausi bendražygiai. Kaip jie taip susidraugavo?
Paprastas pavyzdys. Kažkurioje tai situacijoje, kurios, tikėtina, dabar ir nebeprisimename, mus labai stipriai sugėdijo mama. Ir, negana to, kad tuo metu jaučiamės sumišę, nelaimingi, ji dar priduria, kad, jei ir toliau taip elgsiuosi, Kalėdų senelis man neatneš dovanų, su manimi nedraugaus sesė, iš manęs juoksis kiti vaikai ir pan. Tą akimirką pajaučiu tokį PYKTĮ mamai, tokį norą, kad ji nutiltų, kad tik nebegirdėčiau visų tų baisių žodžių. Dabar labiausiai noriu, kad ji nutiltų, iš viso dingtų, numirtų, kad jos nebebūtų. O tada galvoje šmėsteli kita mintis – taip būtų dar blogiau, nes be jos aš neišgyvenčiau. Aš myliu mamą labiau už viską pasaulyje. Ji taip rūpinasi manimi. Kaip galiu taip galvoti?
O jau tada pradedu jausti KALTĘ. Prie jos prisideda SAVIGRAUŽA, kuri ateityje taps dar vienu ištikimu palydovu – „vidiniu kritiku“. Mane vis stipriau atakuoja ir graužia mintys: kaip aš taip galėjau galvoti, to norėti, koks aš blogas ir kaip gerai, kad nepasakiau garsiai, ką galvojau ir ką jaučiau… Springdamas ryju ašaras ir pasižadu niekam niekada net neprasitarti, koks pabaisa galiu būti ir nutariu išmokti būti toks, kokį visi myli, su kuriuo nori draugauti, kuriam Kalėdų senelis neša dovanas… Ir kad niekas niekada nesužinotų, kad aš ne toks, kokį jie nori matyti. Taip atsiranda BAIMĖ.
Baimė neatitikti normų. Išsiskirti iš kitų. Kalbėti viešai. Bendrauti su nepažįstamais. Prašyti pagalbos. Pasakyti „NE“. Būti atstumtam ar paliktam. Turėti savo nuomonę. Išsakyti, ką jaučiu. Baimė pačiam sau pripažinti savo jausmus. Užmegzti ryšius ar įsipareigoti. Intymumo baimė…. Visos mūsų baimės gimsta iš praeities patirčių ir tik fantazijos dėka yra perkeliamos į ateitį. Bėda yra tai, kad tas fantazijas mes priimame, kaip realybę. Kaip faktą. Tokiu būdu daugybę kartų pergyvename praeitį ateityje, net neleidę sau stabtelti, kad susivoktume, kas vyksta dabar ir ko iš tikrųjų aš bijau, kaip jaučiuosi ir ko aš noriu. Dabar. Remdamasis dabartiniu savimi iš esmės naujose aplinkybėse ir naujoje situacijoje.
Gėda. Tas vidinis savo menkumo pojūtis
Gėda atstumia mus nuo pačių savęs, nuo mūsų esybės. Kai man gėda, aš nebejaučiu savęs. Tas vidinis menkumo pojūtis verčia mane apmirti, sustingti, slėptis, prasmegti, sulįsti į kokią tai skylę ar įsirausti į gilią duobę, iš kur galiu, jei noriu, saugiai stebėti kitus, išlikdamas nematomu. Arba priešingai. Savo gėdą kompensuoju “sėkmingumu“, būdamas „pačiu geriausiu“, save tapatindamas su „nugalėtoju“, o visus kitus laikydamas „nevykėliais“. Bet gyventi su ta sėkmingo žmogaus kauke ilgam nelemta. Ji išnuomota. ir ne visam gyvenimui. Tik atkarpai. Fragmentui. Iki to momento, kol susidursiu su trauminiu išgyvenimu: netektimi, atstūmimu, liga, nelaimingu atsitikimu, išsekimu…Ir tai galės tapti dar viena GALIMYBE VĖL ATRASTI SAVE.
Pamačiusi, kas slepiasi už tos kaukės, galima žengti dar vieną žingsnį – leisti sau suvokti, o kokie gi tikrieji mano poreikiai. Taip po truputį pradedant formuoti savąjį Aš, kuris pažįsta visas savo patirtis ir nei vienai jų neleidžia jo praryti, suvalgyti, paskandinti. Galima išmokti priimti visas skausmingas patirtis, visus, net sunkiausius, jausmus. To reikia, kad taptum laisvas, plėstum savo galimybių ribas, jaustumei komfortiškai su savimi vienumoje ir kitais. Ir visa tai galima išmokti.
Danguolė Krupovnickienė | esukmc.lt
Geštalto psichoterapijos praktikė konsultantė, Įsisąmoninimu grįstos psichologijos (Mindfulness) sertifikuota mokytoja instruktorė, Konsultacijų ir mokymo centro “ESU“ vadovė.
Iliustracija: Geralt /pixabay.com