Gedulo etapai arba atsisveikinimai visam laikui

0 (0)

Kai apima sielvartas, viena diena tęsiasi lyg trys rudenys…

Le Thanh Tong, Vietnamo imperatorius (1442-1497)

Mus, kaip žmones, vienija tai, kad mes visi esame mirtingi. Kol esame gyvi, tenka kitus palydėti už ribos, iš už kurios niekas negrįžta ir niekas tikrai nežino, kas laukia. Viduje kažkur giliai glūdi ir savo mirtingumo nuojauta. Kito žmogaus mirties, pavojaus gyvybei, didelio skausmo akivaizdoje mirties neišvengiamybė paprastai taip išryškėja, kad užstoja visa kita. Gyvenimo viršūnėse apie mirtį žmogiškai pamirštame, gal net atrodo, kad apskritai nemirštame.

Kalbant apie netektis pirmiausiai turbūt galvojame apie artimojo mirtį, tačiau galima netekti žmogaus ir tada, kai jis lieka gyvas – pavyzdžiui, įvyksta skyrybos, vaikas palieka šeimą, draugas supykęs nustoja bendrauti. Galima netekti ir kitokių dalykų: sveikatos, laisvės, socialinio statuso, darbo, daikto, kuris buvo brangių prisiminimų simbolis, mėgiamos veiklos. Netektis yra negrąžinamas praradimas – “amžiams”.

Geštalto terapijoje į viską žvelgiama kaip į procesą, kuris turi savo pradžią ir pabaigą. Mirtį galėtume vertinti kaip vieno ilgo proceso – gyvenimo – pabaigą. Tačiau kai miršta artimas žmogus, likusiems gyviesiems baigiasi ne procesas. Geštalto terminais kalbant, išnyksta aplinka. Tai reiškia, kad mes liekame, mes tebetrokštame gauti tai, ką gaudavome iš bendravimo su tuo žmogumi, tačiau jo nebėra.

Buvęs balansas tampa pažeistas. Praradimas yra jaučiamas, o žmogaus nebuvimas – patiriamas. Kartais tik netekę suprantame, kiek daug kitas žmogus mūsų gyvenime reiškė. Mes liekame “tušti”, “alkani”, frustracijoje. Įtampa auga, nes turime poreikių, o aplinkoje nebėra kam juos patenkinti. Tenka priimti pasikeitimus kaip neišvengiamus ir su netektimi susitaikyti. Prisitaikyti prie kitokios aplinkos, joje atrasti naujus būdus vėl gauti tai, ko reikia.

Gedėjimo procesas

Greta geštalto teorijos aš noriu paminėti ir psichiatrės Elisabeth Kubler-Ross suformuluotą teoriją. Tai iki šiol  bene plačiausiai naudojama teorija, kuria remiamasi, kai kalbama apie netektis ir gedulą. Ši psichiatrė buvo viena iš pirmųjų, kuri stengėsi daugiau sužinoti apie mirimo ir gedėjimo procesą.

Ji kalbėjosi su žmonėmis, kurie serga nepagydomomis ligomis ar su jau mirusių ligonių artimaisiais. Pradžioje vienas iš didžiausių pasipriešinimų, kurį jai teko įveikti, buvo ligonius gydančių ir slaugančių medikų požiūris. E.Kubler-Ross prašymai pasikalbėti su beviltiškai sergančiais tuomet buvo mažų mažiausiai neįprasti. Tačiau ilgainiui atviresnės ir progresyvesnės ligoninės pradėjo netgi kviesti Elisabeth ir jos komandą pas mirštančius ligonius.

E.Kubler-Ross savo patirtį su jautrumu ir pagarba žmonėms, kurių istorijos buvo pateiktos kaip pavyzdžiai, aprašė savo knygoje “Apie mirtį ir mirimą” (1969). Ši knyga per pirmuosius trejus metus po pasirodymo buvo išleista dar aštuonis kartus. Knygoje psichiatrė pateikė per pokalbius išryškėjusius gedėjimo proceso dėsningumus. Kaip ji įvardina, gedėjimo dėl netekties procesas turi tokius etapus:

1. Neigimas. Žmogus dar sunkai įsisąmonina netektį, pavyzdžiui, gali kalbėtis su žmogumi, kurio nebėra, tarsi jis vis dar būtų šalia. Vis dar tebėra viltis, kad “tai tik blogas sapnas”. Šiame etape gedintis žmogus dažnai spontaniškai ir noriai kalba apie išėjusįjį, jam svarbu dalintis gerais ar nelabai gerais prisiminimais. Žmogus paprastai labai detaliai prisimena mirties ar atsisveikinimo momentą. Į mirties ir gedėjimo temas besigilinanti Madrido Geštalto terapijos mokymo instituto vadovė Carmen Vazquez Bandin šiame etape siūlo dvi “gydančias” veiklas: gražiame sąsiuvinyje rašyti su išėjusiu žmogumi susijusį dienoraštį, laiškus, prisiminimus ir surinkti muziką, kuri yra reikšmingai susijusi su buvusiu santykiu.
2. Derybos. Ypač ryškiai šis etapas pastebimas, kai pats žmogus ar jo artimasis sužino mirtiną diagnozę. Jis bando susitarti su dievu, likimu, gyvenimu ar dar kažkuo, kad gasdinanti perspektyva neišsipildytų. Tačiau ir įvykusios netekties atveju ši stadija egizstuota, tik ne tokia akivaizdi. Žmonės tuomet gali nustoti daryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, niekada nebeklausyti “tos dainos” arba atvirkščiai – kasdien nešti į kapus “tas gėles”. Tai yra tam tikras ritualas arba “auka” išėjusiajam. C.V.Bandin teigia, kad gydančiai veikia savo veiksmo įsisąmoninimas.
3. Pyktis. Kai žmogus nebegali ilgiau neigti, pratrūksta pyktis. Žmogus klausia: “kodėl man? už ką? kodėl gyvenimas toks neteisingas?” Gali kilti kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų ar nepadarytų dalykų prarasto žmogaus atžvilgiu. Tikintis žmogus šiame etape suabejoja dievo egzistavimu, netikinčiam kyla dvejonių dėl gyvenimo prasmės, vertybių. Beprasmiška stengtis duoti atsakymus į šiuos klausimus. Atsakymų tiesiog nėra. “Kalbėti apie dievo valią ar dievo meilę šioje stadijoje yra tiesiog žiauru,” – sako C.V.Bandin. Svarbu išklausyti ir priimti. Pyktis nuo abstrakčių dalykų gali nukrypti į konkrečius žmones: medikus, avarijos kaltininką, kitą moterį, su kuria dabar gyvena vyras, patį išėjusįjį. Pyktis yra reikalingas, kad būtų sunaikinta netekties kančia. F.Perls rašė, kad “visumos sunaikinimas būtinas tam, kad likusios dalys būtų sudėliotos į naują visumą”; “Per pyktį ir gedulą ardomas nepasiekiamo poreikis”. Apie pykčio etapo pabaigą signalizuoja atsiradusi baimė pamiršti išėjusį žmogų, nebe tokie ryškūs prisiminimai.
4. Liūdesys. Tačiau irimo ir nykimo procesas kelia liūdesį. Liūdesys gali būti toks gilus, kad žmogus gali nustoti rūpintis savimi, prarasti susidomėjimą aplinka. Gali pasireikšti depresijos simptomai, savižudiškos tendencijos, kaltė. Žmogus šiame etape natūraliai verkia ir šiame etape iš tiesų padeda “išverkti širdį”. Uždarius ašarų upes sielvartas gali taip ir likti viduje, persikeldamas į kūną ligų pavidalu ar kankindamas kaip “nebaigtas geštaltas”, rašo C.V.Bandin.
5. Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas ir tarsi atgimimas. Žmogus gali padaryti kokius nors veiksmus, kurie įprasmintų praradimą, padėtų galutinai atsisveikinti, pavyzdžiui, paaukodamas labdarai ar pasodindamas medį. Jis ima matyti kitus ir aplinką ryškiau nei prarastą žmogų ar savo skausmą. Jis vėl gyvena labiau “čia ir dabar”.

Rašydama šį tekstą, pagalvojau, kad miršta, pamiršta, užmiršta – tos pačios šaknies žodžiai. Ir mirties tema visgi yra gana nepopuliari. Bet būtent mirties suvokimas daro gyvenimą gyvesniu: kuo aiškiau suvokiame savo laiko žemėje ribotumą, tuo labiau norisi giliau išgyventi kiekvieną akimirką, spėti sukurti, duoti, būti natūralaus gamtos virsmo dalimi. “Būtų gerai, jei daugiau žmonių kalbėtų apie mirtį ir mirimą kaip apie natūralią gyvenimo dalį. Lygiai taip pat, kaip natūraliai žmonės kalba apie naujos gyvybės atėjimą” (Elisabeth Kubler-Ross).

Šaltiniai: E.Kubler-Ross “Apie mirtį ir mirimą”, gisc.org, stephaniesabar.com

Parengė Geštalto blogas