Gera naujiena tėvams: vaikų charakterį galime formuoti

2

Dažnai bibliotekoje tenka stebėti liūdną vaizdą: vaikai čia ateina ne knygų skaityti, bet pažaisti su kompiuteriais. Biblioteka to nedraudžia, nes kitaip vaikai čia iš vis neateitų. Su kompiuteriu vaikai gali žaisti dvi valandas. O jei dar kelias valandas žaidžia namie, per pertraukas mokykloje žaidžia telefonu, po to mažiausiai valandą prasėdi prie televizoriaus? Šiuolaikiniams tėvams tai atrodo normalu, tačiau šie kasdieniai, atrodo, nekalti žaidimai nejučiomis formuoja mūsų vaiko charakterį.

Vaikų ugdymui trūksta krypties

Kaip šiandien mes ugdome savo vaikus? Švietimo sistemos tikslas – prikimšti vaikų galvas žiniomis. Namuose stengiamės iš visų jėgų atsikratyti savo vaikų, nes čia trokštame tik ilsėtis: suorganizuojame jiems įtemptą būrelių grafiką, o po to leidžiame „atsipūsti“ prie televizoriaus ir kompiuterio.  Kaip rašo vaikų psichologas Džeimsas Stensonas (James B. Stenson), dauguma vaikų nemato savo tėvų dirbančių, patiriančių iššūkius ir su jais susidorojančių. Mato tik nesibaigiančius malonumus, kuriuos jiems suorganizuoja tėvai, ir galvoja, kad toks yra gyvenimas. Tačiau pabaigus mokyklą jų laukia didelė staigmena – prasideda realus gyvenimas. Ir jie būna tam visiškai nepasiruošę.

Ko iš tiesų šiandien trūksta vaikų ugdyme, tai vizijos, kokį vaiką norime matyti suaugusį. Bet ne apie tai, kokią profesiją jis pasirinks, o kokiu jis bus vyru ar moterimi, kokiu bus žmogumi.  Taip pat trūksta supratimo ir žinių apie tai, kad vaiko charakteris yra ugdomas, o ne „duotas iš aukščiau“. Ir kad charakteris ugdomas per kasdieninius įpročius, o atsakomybę už charakterio ugdymą prisiima tėvai.

Charakteris formuojamas įpročiais

Kas tai yra charakteris? Stensonas duoda puikų pavyzdį: tai žmogaus dvasinės savybės, kurį darbdaviai apibūdina kaip „asmenines savybes“. Viena įmonė, kuriai teko dirbti, nuolat ieško darbuotojų, kurių „akys žibėtų“ ir labai sunkiai randa. Tai žmonės, kurie noriai dirba, nes jaučia pasitenkinimą darbu. Tačiau tokių žmonų bus vis mažiau ir mažiau, jei mes ir toliau nesirūpinsime savo vaikų charakterio ugdymu. Vartotojiško požiūrio visuomenė ugdo vaikus, kurie jaučia pasitenkinimą tik iš malonumų. Jie neišmoksta (nes nemato pavyzdžio, iš kurio gali mokytis) jausti malonumo iš savo darbo vaisių ir yra tik vartotojai, bet ne kūrėjai.

Dažniausiai galvojama, kad vaikus reikia “auklėti” moralizuojant apie tai, kas yra gerai, kas blogai – perduodant jiems savo vertybes.  Tačiau ko vertos vertybės, jei jos lieka tik žodžiais – nevirsta darbais? Pasakoti apie vertybes yra svarbu, tačiau kur kas svarbiau įskiepyti vaikui gerus įpročius. Charakteris ugdomas ne žodžiais, bet darbais. Per pasikartojantį, nuolatinį vaikų elgesio koregavimą tinkama linkme. Tai yra sunkus darbas, nes vaikai priešinasi, kyla konfrontacija. Tačiau atsisakymas vykdyti šią tėvų pareigą veda prie katastrofos ne tik pačią šeimą, bet ir visą visuomenę. Kaip rašo vokiečių psichiatras Michaelis Vinterhofas (Micheal Winterhoff), ribų ir tėvų korekcijų nepatyrę vaikai pasilieka su egocentriška trimečio psichika, nesugebantys prisiimti atsakomybės, rūpintis kitais, ieškantys tik malonumo ir savęs patenkinimo. Tokie žmonės ne tik nemoka užmegzti socialinių ryšių, yra nejautrūs kitiems žmonėms, bet dėl to serga depresijomis, nes gyvenimo sunkumai jiems yra nepakeliami: jie nemoka palaukti, bet koks darbas jiems yra nuobodus.

Apie vaikų auginimą sakoma taip: “arba kentėsime dabar, arba kentėsime paskui”.  Mūsų, tėvų, svarbiausia pareiga yra išugdyti savo vaikams keturias pagrindines dorybes: išmintį, atsakomybę, drąsą ir savikontrolę. Jei augindami vaikus negalvosime apie savo patogumą, koreguosime netinkamą jų elgesį, nebijodami kartais būti „blogi“, taip formuodami tinkamus įpročius, jiems užaugus galėsime džiaugtis savo darbo vaisiais.

Aušrinė Černiauskienė | Šeima svarbiausia

Iliustracija: Noah Hinton

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Pradėkime nuo to, kad vaikai pasineria į virtualų pasaulį nenorėdami priimti jų namuose, mokyklose esančios psichologinės sitiacijos
    Jie atsisako priimti realybę, galbūt ji juos žeidžia? Gal jaučiasi nedaugūs,? Yra tekę girdėti kad labao užimti ir patanojiškai nusiteikę tėvai įtaiso kameras namuose ir stebi vaikų elgesį, sugalvoja menamus vaikų prasiksltimus, kad pateisintų savo elgesį. Virtualiame pasaulyje vaikai žaisdami kontroliuoja situaciją patys, yra nugalėtojai, jaučiasi saugūs. Kaip tokią psihologinę būklę reikia keisti? Atstatyti vaikų pasitikėjimą savimi. Sakoma,jei nori ką nors išauklėti, tavo ego turi būti mažesnis už aguonos grūdą, kitaip tai bus ne kas kita o muštras. Pagarbiai.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here