Gimė mergaitė, tačiau man ji nerūpi, jaučiuosi tuščia0 (0)
Foto © marisagomez/Corbis
Klausimas: Prieš tris mėnesius su trupučiu gimė mergaitė. Sveika, iš pažiūros rami. Pirmas žvilgsnis nebuvo kupinas meilės, kai man ją parodė aš tylėjau ir nesugebėjau nieko pasakyti ar padaryti kol galiausiai ją patraukė ir paklausė ar pirmas vaikas. Pirmas. Kol siuvo pjūvį aš žiūrėjau į lubas, nemačiau kada išnešė mergaitę. Man nerūpėjo, jaučiausi tuščia tikra ta žodžio prasme, tik perkėlus mane į lovą, su kuria vežė į reanimaciją aš ranką paliečiau pilvą, kuriame neliko to kauburėlio, kurį jausdavau.
Nežinojau ko laukiuosi, gydytojai nepatvirtino, bet jaučiau, kad tai mergaitė. Nežinau, kuri dalis manyje norėjo ir tikėjo, kad bus mergaitė. Iki nėštumo maniau, kad jei kada ir turėsiu per klaidą vaikų tai bus berniukas. Žinojau vardą. Bet pastojus viskas apsivertė, kažkas man pakuždėjo, kad tai mergaitė. Vedina hormonų norėjau mergaitės visa savo esybe. Auginu ją viena, „tėvas” jei galima jį taip vadinti, tiesiog nedalyvauja šiame spektaklyje ir šioje gyvenimo dalyje.
Pykstu ant jo, bet nieko nejaučiu. Pykstu dėl streso patirto per nėštumą nuo pat pirmų savaičių, pykstu už visus melus, už viską ką man padarė. Nuskambės klaikiai, bet nemyliu tos mergaitės. Jaučiuosi nevaldoma, ji gan neramus vaikas, dažnai klykia, verkia ir nuraminti ją yra mažai šansų. Tada prarandu savitvardą, aš bijau likti su ja viena, kad kas nors nenutiktų, nemąstau blaiviai, pagauta pykčio galiu padaryti bet ką, dažnai palieku ją klykti vieną, o pati sėdžiu vonioje uždarytom durim ir tekančiu vandeniu, kad jos negirdėčiau. Pradėjau bijoti pati savęs.
Mano mama su šeimos gydytoja privertė nueiti pas psichologę, deja, negaliu atsiverti. Kai tenka kalbėti apie bėdas mane kažkas blokuoja iš vidaus, negaliu. Nenoriu. Būdama nėščia norėjau atiduoti ją įvaikinti, teko grįžti į Lietuvą (gyvenau svetur). Dažnai verkiu, esu jautri, bet man negaila verkiančios mergaitės… nenoriu būti mama… mano mama man priekaištauja „srėbk košę. Jei nenorėjai vaikų reikėjo saugotis labiau.”
Saugojausi, bet įvyko „avarija”. Vaikas atėmė iš manęs visą save, neturiu laiko niekam, gyvenu Lietuvoje, pas tėvus. Su ilgesiu pamenu gyveniną svetur, dirbau nelengvą darbą, bet mėgau jį, gyvenau svajonių šalyje. Ir viskas griuvo per kelias sekundes. Prisirišau prie vaiko, kuris buvo pilve, o ne prie to, kuris gimė. Ta mergaitė lyg ne mano, lyg ne ji buvo manyje, ji man svetima. Pasiilgau to vaiko viduje, dažnai pagaunu save glostant pilvą… noriu to vaiko, bet ne jos. Suvokiu, kad tai vienas ir tas pats vaikas, bet neina su tuo susitaikyti. Noriu nusipirkti bilietą ir išvažiuoti palikus mergaitę. Tegul daro su ja ką nori, aš nenoriu, negaliu. Ji nusipelnė mylinčios šeimos, o ne vienišos mamos, kuri jos nemyli. Net vardą išrinko tėvai, daviau kelis pirmus pasitaikiusius variantus. Man buvo nesvarbu kaip ją reikės vadinti… , sakydavau, kad nekenčiu, vėliau viskas pasikeitė, nelaukiau tos dienos, kai pilvelis išnyks, bet ji atėjo ir tai nebuvo laimingiausia diena mano gyvenime. Dar dabar pamenu savaitę ligoninėje, tiksliau nepamenu, nežinau kodėl, bet atsimenu tik nuotrupas, viskad miglota ir begalo keista. Eidama pas psichologę nesijaučiu geriau. Nežinau ar man iš vis gali kažkas padėti.
Tikslaus klausimo neturiu, noriu tik komentaro, kaip pasijausti vėl pilnaverte? Daryti kažką sau, dėl savęs, bet aš nenoriu, galiu per dienas sėdėti namie, nenoriu eiti į lauką ar bendrauti su žmonėmis. Ką man daryti? Ar vis gi išvykti būtų geriausia? Kitos išeities aš nematau.
Jolita (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sujaudino mane Jūsų laiškas. Jis kalba ne tik apie Jus, bet dar ir apie mažą žmogutį. Tikriausiai pati sąmoningai to nesuprantate, bet laiškas alsuoja rūpesčiu ir meile savo dukrai. Tik šiuos jausmus gožia skausmingi netekties ir vienatvės išgyvenimai bei sau keliami ypač aukšti nerealistiški reikalavimai.
Motinystė – didžiulis įvykis moters gyvenime. Virsmas. Užgimsta nauja gyvybė, moteris pereina į tikrąją suaugystę. Motinystė ne tik naujos gyvybės atsiradimas, bet ir dalinai savęs praradimas. Jis reiškia buvusio gyvenimo pabaigą ir naujo pradžią. Juk prarandate savo laisvę, lengvabūdiškumą. Tad natūralu, kad jaučiatės, jog vaikas iš jūsų atėmė save. Normalu, kad moterį lanko ne tik patys šilčiausi, bet ir sunkūs jausmai: bejėgiškumas, pyktis, nesaugumas, didžiulė atsakomybės našta ir nerimas dėl ateities už du žmones. Ir ypač stipru, kai nėštumas neplanuotas. Dažnai jis paženklintas gedėjimu. Gedima prarasto gyvenimo, koks buvo iki nėštumo. Šis laikotarpis yra labai jautrus ir trapus. Tad natūralu, kad moteriai labai svarbus aplinkinių palaikymas, ypač iš savo vyro arba partnerio. O jūs ne tik šio palaikymo nesulaukėte, bet dar ir likote viena.
Jums tenka išgyventi netektį dėl nutrūkusių santykių. Kiek suprantu iš jūsų laiško, dukrytei užgimti reikėjo cezario operacijos. Tai dar vienas didžiulis stresorius: galėjo būti nėštumo komplikacija, sudėtingas gimdymas. Tad labai natūralu, kad jūs susiduriate su tiek daug intensyvių ir skausmingų jausmų. Nieko blogo tame nėra, kad susilaukusi vaikelio jūs pykstate, aplanko liūdesys. Jūsų savijautą labiausiai komplikuoja tai, kad neleidžiate sau išgyventi šių skausmingų jausmų. Leiskite sau būti su savo jausmais. Išgyvenkite juos. Tik pažinti, priimti ir išgyventi jausmai mus palieka. Vis tiek jūs esate vienintelė ir nepakartojama, pati geriausia mama savo dukrytei.
Normalu, kad jūs dar nejaučiate meilės ir prieraišumo savo kūdikiui. Šie jausmai užgimsta per laiką, kuriant ir puoselėjant ryšį su vaikeliu. Prieraišumas – procesas, kuriame dalyvauja tiek mama, tiek mažylis. Jūs labai gražiai rašote apie savo ryšį su negimusia dukrele. Jūs įsisąmoninote, pažinote ir priėmėte savyje augančią naują gyvybę. Jūsų laukia tie patys žingsniai su dukrele, tik šiame procese svarbus aktyvus dalyvavimas. Gimsta kūdikis, gimsta ir naujoji moters kuriančioji asmenybės dalis. Kurkite ir puoselėkite judviejų, motinos ir dukros, santykį. Jūs esate ramybės ir saugumo šaltinis savo dukrytei. Imkite ją ant rankų, glauskite prie krūtinės, kalbinkite. Jūsų balsas ir kvapas, širdies plakimas ramins jūsų dukrelę. Šie pojūčiai ją lydėjo nuo pat jos pradėjimo. Įsiklausykite į savo motinišką intuiciją ir ja vadovaukitės.
Jus su dukrele dar sieja glaudus ir stiprus ryšys. Taip, kaip jūs jaučiatės, taip jaučiasi ir jūsų dukra. Labai svarbu, kad pasirūpintumėte savimi. Prašykite ir priimkite kitų pagalbą. Pagalbos ieškojimas yra ne silpnybė, o stiprybė ir sveikas protas.
Pabaigai norėčiau pasiūlyti pasižiūrėti į Jūsų neplanuotą nėštumą, kitu kampu. Sakoma, kad neplanuotų nėštumų nėra. Juos planuoja mūsų sąmonė arba pasąmonė. Kai santykiai su partneriu, vyru “stringa” nieko nekuria ir neduoda, mūsų gyvenimą ištinka sąstingis. Moters pasąmonė nori gyvenimą padaryti vaisingą, suteikti jam gyvąją tėkmę. Taip pasąmonė “suorganizuoja avarijas” mylintis, pagalbon pasikviečia dėdulę “išsiblaškymą”. Ir… gyvenimas pradeda tekėti nauja vaga. Jeigu moteris atvira gyvybei, ryžtasi išnešioti ir pagimdyti kūdikį, šia vaga ima tekėti srauni upė. Kelionė šia upe yra fantastikas ir nepakartojamas nuotykis keliautojams, o “srebiama” košė (apie kurią jums mama priekaištavo) maitina ir džiugina ne vieno suaugusiojo sielą.
Su Motinos diena, miela Jolita,
Meilės, ramybės ir stiprybės šioje kelionėje
Šeimos ir vaikų psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609
neturiu vaiku ir nenoriu tureti, tad del sios priezasties ir perskaiciau sia istorija. Vel, eilinis pscihologo papilstymas is tuscio i kiauria, ka sutraukus i viena sakini butu – jauciate daug nemaloniu jausmu, neleidziate jiems buti isjaustiems, ir stai is kur jusu nepasitenkinimas.
Negalima pykti ant psichologes, nes psichologo uzduotis – ne spresti problema, bet ka daryti, turint tokia ar anokia problema, kad pasijustumete geriau. I tai jus ir gavote atsakyma.
As tik tiek noreciau pasakyti – jus ne viena pasaulyje, kuri nenori vaiku. Musu yra daugiau – kai kurioms, kaip jums, vaikai gimsta. As neseniai domejausi Maria Kiuri, jos biografija – nezinia, ar si moteris taip pat nenorejo vaiku, bet faktas tas, kad iki pat nestumo pabaigos ji dirbo (nors tuo laikmeciu moterys nestumo metu buvo itin pasyvios), o jos abi dukras praktiskai augino jos tevas (viena lyg ir iki pat gyvenimo galo jai to neatleido). Bet dukros uzaugo. Marijos darbas nesustojo, o dave tikrai ispudingu vaisu – dvi nobelio premijos, ko niekas iki siol nera pasiekes. Viena jos dukteru taip pat gavo nobelio premija – taigi nebuvo Marijos tevo auklejimas labai prastas.. Ieskokite, domekites stai tokiais pavydziais. Prasykite tevu praktines pagalbos, kad ir kokia ju nuostata (o dabar ji yra smerkianti: „srebk kose”, ir tt). Jums dabar reikia ne asaroti, „kokie tevai besirdziai”, o imti gyvenima i rankas, kad jo neprarastumete, ir zinoma, jusu dukra nebutu kaltinama, jog nutrauke, sugriove jusu gyvenima.
Skaitai psichologų patarimus ir supranti kodėl žmonės psichologais nusivilia – kažkokie svaičiojimai apie samonės planuojamus nėštumus… Po išprievartavimų kieno samonė nėštumą suplanuoja? Geriau nurodytumėt gydytojų, specialių tarnybų numerius, adresus, o ne tuščiai papilstytumėt „kaip aš jus suprantu „…
Primena pogimdyvinę depresiją. Reikia kreiptis pas BPG. Kodėl psichologė to nepaminėjo?
Primena pogimdyvinę depresiją. Reikia kreiptis pas BPG. Kodėl psichologė to nepaminėjo?
Mane kamuoja panašūs jausmai. Aš vaikų irgi nenoriu. Nebūčiau gera mama. Bet yra kitas dalykas – aš nenoriu to mamos ir vaiko artumo, mane jis gąsdina. Laikyčiau atstumą, elgčiausi kaip noriu – noriu eiti su draugais – vaiką auklei, ir einu. Mano vaikas paskui pats su savo vaikais nemokėtų tinkamai elgtis. Ir dar. Bijau ir nėščia būti, tikrai reikėtų man cezario, negimdyčiau natūraliai. Aš suprantu, kad tai vaikas, ir kad visą laiką taip buvo, bet man kyla tokios mintys – kodėl aš turiu kentėti tą gimdymo skausmą? Nėštumo visus sukeliamus negerumus? Žinau kad laukčiausi ir pan., kad čia mano vaikas būtų. Bet vistiek.
Dar paauglystėj nusprendžiau, kad vaikų nenoriu. Bet visi aplinkui man sakė, kad praeis tokios mintys. Neparėjo. Visi aplinkui gimdosi, o aš ne ir man gerai taip. Aš esu už žmogaus pasirinkimo laisvę, kiekvienas galim elgtis kaip mums norisi, nes gyvenam už save.
Panašu, kad ir man reikėtų pas psichologą apsilankyti, nes mano nuomonė šia tema tikrai skamba ne kaip, atrodo, tarsi turėčiau dėl šito kokių psichikos problemų. Visos moterys džiaugiasi motinyste. Aš, matyt, būsiu kitokia. Bet kol neturiu vaikų ir neplanuoju turėt, tol pas psichologą neisiu.
Tikrai ne visos moterys nori būti mamom ir aš nenorėjau, bet…
Panaši istorija: netyčiukas, partneris pasitraukė, paliko, cezaris, berniukas.Bet dabar sūnui 12 metų, esu ištekėjus ir kuriu gyvenimą kaip tik įmanoma geriau. Daugiau vaikų neturiu ir nenoriu turėti. Bet sūnų myliu ir neįsivaizduoju kitaip.
reikia vaistu, nes panasu i depresija. Tiesiog susidejo viskas, ir negera sielai. Gerkit vaistus, pageres,kai vaikas paaugs bus lengviau. Cia tikrai ne nemeile, cia depresija. Norvegijoje jei taip parasytu, ta vaika iskart atimtu.
Maniau, kad man tiesiog nelemta butu mama. Niekada nesidomejau vaikais, nekalbinau ju, tiesiog nenorejau. Pirmagimis buvo netyciukas. Nestumas buvo skausmingas ir varginantis. Nepatiko jausmas, kad manyje kazkas krebzda. O kai pirmakart pamaciau ji, norejau paprasyti, kad ji isnestu. Vaikas buvo labai neramus, nuolatinis klyksmas, riksmas kiauras paras ir begalinis nuovargis… Kai prisimenu vis dar pasiurpstu. Uzteko sveiko proto, kad suvokciau, kad vaikas ligonis kaip beje ir as. Pirmiausia radau pagalba vaikui. Tada gydytoja itikino kreiptis i psichologa. Po truputi (labai letai) pradejau atsigauti. Psichologe patare tiesiog priimti jausmus tokius, kokie yra ir del to sau nepriekaistauti. Pradejau i vaika ziureti kaip i svetima, bet kartais faina zmoguti. Praejo jau 10 metu. Depresija praejo. O savo vaika su kasdiena myliu vis labiau. Esu gera mama, nes del savo vaiko stengiuosi buti geresniu zmogumi. Esame artimi. O stai svetimi vaikai man vis dar nerupi.
Nuosirdziai jauciu gailesti tokioms moterims. Laimes ir gyvenimo pilnatves jums.
gaila mergaites, gaila mamos.. tikrai pogimdyvine depresija, ieskokit pagalbos.
Aš galėčiau gimdyt ir gimdyt. nerealiai myliu vaikus. Nesu davatka, labiau pgl vadinamas fyfas – mada domiuosi, kartais su draugėm susitinku ir pan. T.y. nesu visa pasinėrus vien į vaikus. Tačiau norėčiau dar turėt vaikų, tačiau susilaikau vien dėl to, kad vaikus reikia šiuos kokybiškai išauginti, o ne kiekybiškai prisigimdyti. Aš vaikus savo pradėjau mylėti jau užsimezgus mano įsčiose. Kasdien myliu vis stipriau. O atrodo kaip galima dar stipriau mylėti?. Ryt tai sužinosiu. Tai mano mergaitės, mano didžiosios meilės… nesuprantu kaip galima nemylėt savo vaikų?.. mano meilė kaip liūtės, kiekvienam snukį išmalčiau nuskriaudus mano vaiką. Tai MANO mergaitės. Manyje užgimusios. Beje, viena planuota, kita ne. Glauskit savo vaiką arčiau savęs, gal taip ižgims ta motiniška meilė. Tai nuostabus dalykas.
paskaiciau komentarus, smagu, kad ir kitos atsiliepia, kurios nenori vaiku ir tai pripazista. Tai yra faktas, jis tiesiog toks yra – kazkas nenori atrasti naujo cheminio elemento, kazkas nenori vaiku. Cia kazkas rase – gaila zmogaus, kiek jis praranda, nesidziaugdamas motinyste. Bet jus gal irgi nesidziaugtumete, jei ir atrastumete nauja chemini elementa? Reikia stengtis suprasti kitu jausmus, poziuri, gyvenimo filosofija – ji tokia yra, ir tiek. Tik nepulkite manyti, jog vien todel, kad jus nejauciate motinystes instinkto, vien todel reikia pas psichologa eiti, nes „visos aplink gimdo”. Jei ziuresit, seksit visas, tai jusu gyvenimas ir bus toks, kaip tu visu. Ar jus tikrai jo tokio norite, kaip visu?..
Tu jai irgi nerupesi.