GRĮŽIMAS PRIE ŠALTINIO: psichologiniai resursai Integruotoje šokio-judesio terapijoje

Užsiėmimuose, seminaruose ir individualioje terapijoje mes dažnai bandome suprasti kas yra resursas. Taisyklė čia tokia: prieš dirbdami su problema, pasitikrinkite ar tam pakanka resursų.

Panašu, kad nėra aiškiai ir suprantamai aprašyta, kas tie resursai yra, kokie jie būna, kur ir kaip jų ieškoti, ką su jais daryti. Todėl taisau šį apmaudų aplaidumą.

Man žodis „resursas“ pirmiausia asocijuojasi su ekonomika ir geologija. Greičiausiai mes vaikystėje dažnai girdėdavome apie „tėvynės (ar gamtos) išteklius“, ir tam įtaką daro ištekliais grįsta Rusijos ekonomikos prigimtis. Čia resursų vaizdinys asocijuojasi su kažkuo paslėptu nesąmoningoje ar kitoje slaptoje vietoje, sunkiai išgaunamu ir baigtiniu. Tačiau man svarbi yra angliška žodžio resursas etimologija: re-source (grįžimas prie šaltinio*). Tad prie kokių šaltinių mes galime grįžti ar juos susigrąžinti Integruotoje šokio-judesio terapijoje?

Kad geriau suprastume resursus, apie kuriuos kalbame psichoterapijos ir asmeninio augimo kontekste, mums padės trys didelės sritys, kurias įvardina Kenas Wilberas: objektyvioji (materiali, trečias asmuo, tai), subjektyvi (vidiniai pačios asmenybės resursai, pirmas asmuo, Aš-resursai) ir intersubjektyvi (santykių ir bendruomenės resursai, antras asmuo, Mes arba Aš-Tu resursai). Šiame tekste aš labiau akcentuosiu Aš-resursus, tačiau bus peržvelgtos ir kitos sritys.

Pirmojo asmens resursai

Nemažai jau yra rašyta apie vidinius resursus. Jais vadina motyvaciją, intuiciją, disciplinuotumą, atsparumą stresui ir t.t. Dažnai vartojamas daugiareikšmis žodis „energija“, turint omenyje bazinį aktyvumo lygį ir gerą nusiteikimą. Aš, peržiūrėdamas resursus, jau gana seniai pastebėjau tris svarbius dalykus: galią, malonumą ir prasmę. Na, gerai, remdamiesi pozityviosios psichologijos tyrimais, pridėkime dar ir susidomėjimą.

Tai geras ir paprastas pasitikrinimas:

1. Malonumas. Ar mano gyvenime pakanka įvykių ir dalykų, atnešančių malonumą (tačiau tuo pačiu negriaunančių)? Kaip dažnai man būna patogu, malonu, super? Kaip dažnai mažos gyvenimo smulkmenos man teikia džiaugsmo?

Mums nereikalingos ypatingos pastangos tam, kad iš gyvenimo gautume bazinį malonumo lygį (tačiau yra klinikinių išimčių). Mūsų kūnas pritaikytas malonumui, vidinio apdovanojimo sistema veikia nuolatos, tereikia netrukdyti natūraliam procesui ir rasti optimalų sutarimą su kūnu.

Mokiniai susirinko prieš Meistro mirtį tam, kad gautų paskutinius pamokymus, dauguma net tikėdamiesi kažkokio išmintingo pasisakymo apie dharmą. „Meistre, kalbėk mums“, paprašė vyriausias mokinys. Senukas pramerkė akis ir tarė: „Girdi, voverės ant stogo krebžda. Kaip gera!”. Ir numirė.

Ar galite tiesiog dabar surasti patį maloniausią judesį? Tai gali būti išsitiesimas ar gilus įkvėpimas ir atpalaiduojantis iškvėpimas, pasipurtymas ar šoktelėjimas. Bet koks judesys, kuris suteikia jums malonumą.

2. Susidomėjimas. Kas man įdomu? Kas įtraukia ar patraukia mane? Ir tas „įdomu“ gali būti visai nesusijęs su praktine nauda. Nors gali būti ir susijęs.

Vaikystėje turėjau daug įvairių pomėgių: užsiiminėjau aviamodeliavimu, gaminau su draugais kažkokių keistų įrenginių schemas, lankiau fotobūrelį, net trumpą laiką užsiiminėjau karate ir orientaciniu sportu. Tačiau visgi labiausiai aš mėgau skaityti. Skaitydavau valandomis, kartais praleisdamas mokyklą, užmiršdamas namų darbus ir visa kita. Mano tėvas buvo surinkęs gerą biblioteką, tad namuose visuomet būdavo kur „pasinerti“.

Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra išgyvenęs sveiką įsitraukimą, šio patyrimo tekėjimą, judėjimą išvien su intereso banga. Tai gali vykti darbe, santykiuose. Tai vyksta, kai aš šoku, kada pats judesys, muzika, viskas, kas vyksta aplink ar viduje, veda mane, mane visiškai visą.

Kada jūs paskutinį kartą jautėtės taip įsitraukę, judėję kartu su tėkme? Kas padeda ten patekti ir iš ten sėkmingai sugrįžti?

3. Galia. Ką aš galiu? Ką sugebu? Kokie veiksmai ar situacijos leidžia man jausti galią, kontrolę? Ar gebėjimą pasiekti, įveikti?

1 pavyzdys. Mano mėgstama šokio forma – kontaktinė improvizacija. Kadangi čia mes leidžiame pajusti vienas kito svorį, judant atsiranda palaikymas, mano partneris gali atsidurti ant mano nugaros, pečių arba atvirkščiai. Man visuomet būdavo lengviau priimti visą partnerio kūno svorį nei pačiam atsiduoti savo svoriu partneriui. Ir iš esmės dėl to, kad palaikymas šokyje man asocijuojasi su patyrimu „aš galiu“. Kada studentus mokau saugiai ir efektyviai priimti partnerio svorį, pastebiu tą patį man pačiam jau pažįstamą azartą ir malonumą, ateinančius iš „aš galiu“. Tokie išgyvenimai lengvai pasiekiami, jei mes tiksliai suderinsime žmogaus įsisavinimo ir gebėjimų žingsnius.

2 pavyzdys. Pati egzotiškiausia šokio, su kuriuo dirbu, forma yra šokis vandenyje. Šią formą kartais naudojame seminaruose – kelionėse į šiltus kraštus. Ne paslaptis, kad pakankamai daug žmonių jaučia baimę panirti. Paprastai tai susiję su vaikystėje patirtu nesėkmingu mokymusi plaukti arba trauma. Tai ne ta baimė, kuri stipriai trukdo gyventi, dažnai žmonės gali tiesiog normaliai plaukioti, tačiau veidą panėrus po vandeniu kyla nemalonūs pergyvenimai. Ir tai tampa kliūtimi mokantis šokio vandenyje. Prieš dvejus metus viena seminaro – kelionės į Tailandą dalyvė panoro įveikti šią baimę. Mes labai atidžiai suskaidėme panirimą etapais ir veiksmais, kuriuos ji galėjo atlikti. Tuos etapus mes kartojome tiek kartų, kiek jai reikėjo, kiek tam užteko jėgų ir pasiryžimo. Po dvejų metų ji dalyvavo somatinėje šokio vandenyje laboratorijoje, atlikdama sudėtingus ir dezorientuojančius judesius po vandeniu tiek jūroje, tiek baseine. Kaip pasakojo pati dalyvė, ši patirtis jei suteikė galimybę ne tik laisvai plaukioti ir šokti po vandeniu, bet ir išmokė ją kaip elgtis sudėtingose ir gąsdinančiose gyvenimo situacijoje.
Kur ir kada kyla pojūtis „aš galiu“? Su kokias veiksmais ir gebėjimais jis susijęs? Ar galite susiorganizuoti įvairių praktikų/patyrimų, kur toks savęs pajautimas būtų stiprinamas tiek, kad jį galėtumėte pagrįstai pritaikyti kitose gyvenimo srityse?

4. Prasmė. Kas man svarbu? Ar mano gyvenime yra veiksmai, įvykiai, projektai, žmonės, kurie man svarbūs? Svarbūs iš tiesų, esmingai?

Prasmė – ypatinga, sunkiai apibrėžiama žmogaus patirties kategorija. Egzistuoja skirtingos prasmės suvokimo perspektyvos. Idealistinė, kada prasmė – ypatinga idėja, paremta pačiu savo egzistavimo statusu, atskirtu nuo objektyvaus ir subjektyvaus (Platonas, Frege). Sisteminė, kada prasmė – tai vaidmenys, kuriuos veiksmai ar įvykiai atlieka visumos kontekste. Analitinė – pragmatiška, kai prasmė – tai nauda ar panaudojimas (meaning in use pagal Wittgensteiną). Egzistencinė, kai prasmė – tai, ką žmogus sukuria. Empirinė, kai prasmė – tai pergyvenimas (feeling sense, J. Gedlinas). Tokia požiūrių/perspektyvų gausa gali rodyti tai, kad ši kategorija yra viena iš esminių norint suprasti žmogaus prigimtį.

Praktiniame, terapiniame kontekste mums svarbu suvokti „jaučiamą“ ar „išgyvenamą“ prasmę bei prasmės ir vertybių ryšį, kuris reiškiasi žmogaus gyvenime.

Pavyzdžiui, mano asmeninės laisvės vertybė reiškiasi tuo, kad dirbu sau, o ne kokiai nors struktūrai (nėra išorinės kontrolės), tuo, kad aš daug keliauju (judėjimo laisvė), tuo, kad galiu rinktis improvizacines šokio formas (judesio laisvė) ir t.t.

Kada paskutinį kartą išgyvenote akimirkos reikšmingumą? Su kokiu veiksmu, aplinka, buvimo kokybe tai buvo susiję?

Kada matau ir jaučiu, kad gimsta ypatinga šokio erdvė, ypatingas grupės, poros ar asmeninio šokio patyrimo grožis, vadinu tai malonės akimirka. Tokias patirtis sunku aprašyti, neįmanoma sulaikyti, bet būtent tokio dalyvavimo ir išgyvenimo kokybė suteikia vidinę prasmę. Kas nepaneigia dėmesio praktinei naudai.

Resursai ir Šešėlis

Svarbu suprasti, kad kiekvienas resursas gali tapti „skyle“, būdu sugriauti savo gyvenimą. Kiekvienas resursas turi savo „šešėlinę“ dalį, jei nėra susijęs su šaltiniu (kad ir ką tai bereikštų), jei juose nėra šokio (kad ir ką tai bereikštų).

Tuomet malonumas tampa „kaifo“ vaikymusi, t.y. vaikymusi paprasto dopamino proveržių su minimaliais indėliais ir maksimaliais šalutiniais efektais. Susidomėjimas gali tapti priklausomybe. Galia tampa poreikiu hiperkontroliuoti ir poreikiu išsiskirti adrenalinui. O sureikšminta prasmės svarba – fanatizmu ir apsėdimu idėja fixe.

Resursinės pozicijos

Neblogai suprasti, kad be to, KOKIE yra resursai dabartiniame gyvenimo kontekste, svarbu KAIP aš su jais elgiuosi ir iš kokios POZICIJOS (KAS). Paskutiniuose mano vedamuose seminaruose iškildavo „resursų pozicijos“ tema: kokios būsenos ir santykiai/ryšiai padeda man judėti, vystytis, tvarkytis su sunkumais? Galiausiai aš sudėliojau tris pozicijas:

1. Tyrinėjimo: malonumas ir susidomėjimas aiškintis, kaip viskas sudaryta, gebėjimas atskirti išjudinančias ir auginančias vidinių ir išorinių įvykių sroves; remiasi ieškojimu, numano išvystytą kognityvinį lygmenį, Struktūros aspektą; šios pozicijos personažas – Mokslininkas.

2. Kūrybinė: malonumas ir suinteresuotumas iš bet kurių išgyvenimų sukurti užbaigtus ar akimirksniu išnykstančius artefaktus, dėmesys vyksmo grožiui; remiasi instinktyviu žaidybiniu elgesiu, Tėkmės aspektu; personažas – Menininkas.

3. Stebėtojo: nusišalinimo malonumas, suinteresuotumas priimti gyvenimą tokį, koks yra, kokiu jis bebūtų; tylėjimo stiprybė, Buvimo aspektas; personažas – Liudytojas.

Suprantama, kad kiekvienoje tokioje pozicijoje yra praktikos ir tam tikro lygio įgūdžių, ir yra kiti personažai (kituose subjektyviuose pasauliuose). Tačiau galima užduoti sau klausimą – iš kurios pozicijos dabar žvelgiu į šią gyvenimo situaciją?

Antrojo asmens resursai

Vienas iš žmogaus psichikos vystymosi požiūrių teigia, kad subjektas vystosi iš intersubjektyvumo arba, kaip teigia I. Kalinauskas, „Žmonės padaryti iš žmonių“. Integruotoje šokio-judesio terapijoje naudojamas modelis, kuriame dirbame su santykiais su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. Santykiai su savimi numano sveikus, tenkinančius patį žmogų santykius su savo kūnu, savo jausmais, adekvatų savęs vertinimą bei priėmimą. Santykių su kitais žmonėmis sferoje mes dirbame su gebėjimu sukurti ir išlaikyti kontaktą, reikšti savo norus ir jausmus, nustatyti ir išsaugoti savo ribas ir t.t. Santykiai su pasauliu gali būti traktuojami kaip santykiai su grupe, bendruomene, sociumu ar gamta.

Santykiai su kitais žmonėmis gali būti tiek resursiniai, tiek neresursiniai – griaunantys, disfunkciniai. Psichoterapijos ir asmeninio augimo kontekste mums svarbu rasti resursinius santykius ir/arba tuos elgesio ir strategijos būdus, kurie galėtų užtikrinti sveikus santykius. Mes remiamės tuo, kad yra resursiniai „terapeuto – kliento“ santykiai, kuriuose klientas gali mokytis prašyti paramos, išreikšti savo teisę asmeninei erdvei ir laikui, iš tikrųjų mokytis matyti Kitą, atsisakyti projekcijų ir lūkesčių. Santykių srityje šokis suteikia daugybę galimybių tam, kad išmoktume balansuoti tarp vienišumo ir kontakto, nustatytume adekvatų ir kintantį atstumą, pamatytume vedančio ir vedamojo kaitą ir kitus santykių aspektus.

Trečiojo asmens resursai

Materialiniai resursai – tokie kaip pinigai, nuosavybė, laisvas laikas – paprastai netampa pagrindine integruotos šokio judesio terapijos užsiėmimo tema, tačiau mes galime tirti tai, kaip žmogus savo gyvenime elgiasi su šiais resursais, kokie scenarijai ir veikimo modeliai pasireiškia šokyje su resursais.

1 pavyzdys. Labai mėgstu savo darbą, patinka vesti užsiėmimus, tyrinėti judesio pasaulį, palaikyti žmones jų gyvenimo šokyje. Mano vedami užsiėmimai yra paklausūs, tad galėčiau dirbti visą laiką. Tačiau prieš 5-6 metus tapo aišku, kad jei nesuplanuosiu sau išeiginių ir atostogų, galiu nepastebėti, kad jau perdegiau, o tai atsilieptų pačiai darbo kokybei. Be to, visiškas įsitraukimas į darbą gali trukdyti santykiams šeimoje. Dėl to specialiai pradėjau planuoti atostogas, per kurias galiu leisti laiką su šeima, vaikais, ir neužimti šio laiko jokiais nuostabiais ir svarbiais projektais.

2 pavyzdys. Kartais pinigų tema susijusi su pusiausvyra tarp duoti ir imti bei su neverto, neturinčio-teisės-būti-materialiai-apdovanotam išgyvenimu. Priėmimas – tai ne tik psichologinė sąvoka. Tai visuomet vidinis veiksmas, turintis varančią dalį. Tyrinėjant šią temą, mes galime gilintis į veiksmų spektrą „gauti – imti – priimti“, kuris susijęs su raumenų tonuso padidėjimu ir autoriaus pozicijos (agency) sustiprėjimu. Čia būtų tinkamas pratimas: mes keičiamės pinigais, visiškai suvokdami šį veiksmą ir sąmoningai kvėpuodami, tai yra priimdami su įkvėpimu ir atiduodami su iškvėpimu.

Aš pabandžiau išvardinti tuos psichologinius resursus, su kuriais dirbame integruotoje šokio-judesio terapijoje ir šios srities mokymuose. Tai klientų palaikymas – kaip jie gali elgtis su materialiais resursais, kaip gali kurti resursinius santykius ir kaip jie atranda savo vidinius resursus.

Pagrindinė šio teksto idėja – tiek jūs, tiek jūsų klientai turi daug resursų: įvairių, pasiekiamų tiesiog dabar, ir tų, kuriuos dar reikia atrasti. Arba, lengvai perfrazuojant Miltoną Eriksoną, žmogus visuomet turi pakankamai resursų tiems pokyčiams, kurie jam būtini.

*vertėjos pastaba

Aleksandras Giršonas – psichologijos mokslų daktaras, šokio-judesio terapeutas, improvizacijos dėstytojas, performeris, choreografas, mokomųjų šokio-judesio terapijos programų kūrėjas ir vedantysis, kelių knygų autorius. 2008 – 2011 m. Lietuvoje vedė mokomąsias šokio-judesio terapijos programas.

Vertė Auksė Luišaitė-Jauniškė | manojudesys.lt
Šokio ir kūno judesio terapeutė