Grupių interesai ir socialiniai konfliktai

Jau rašiau apie grupių konfliktus, turėdamas omenyje socialinius konfliktus, kurie kyla tarp verslo/valdžios siekių ir atskirų bendruomenių. Tokių konfliktų apstu tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse. Savo prigimtimi jie nėra unikalūs. Konfliktai kyla dėl skirtingų pozicijų nesuderinamumo, o jei pasigilinsime – dėl skirtingų realių ar tariamų interesų. Interesus skatina įvairūs poreikiai bei motyvai, tačiau šį kartą trumpai apžvelgsiu ne jų kilimo priežastis, o realizacijos galimybes.

grupiniai-procesai

Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms iš 107 pretendentų buvo atrinktas inžinieriaus-konstruktoriaus Eifelio projektas. Paryžiaus inteligentija, tame tarpe ir įžymybės Aleksandras Diuma, Gi de Mopasanas ir kt. piktinosi, kad bokštas užgožia miesto architektūrą ir parašė 300 asmenų protestą, remiantis kuriuo buvo pasiektas susitarimas su merija, kad Eifelio bokštas bus demontuotas po 20 metų. Paryžiaus simbolis, kurį pagal įvairius skaičiavimus aplankė apie 200 mln. žmonių galėjo išnykti istorijos kuluaruose.

1962 metais Japonijos vyriausybė dėl padidėjusio krūvio nutarė plėsti tarptautinį Tokijo oro uostą Hanedą ir analizavo įvairias alternatyvas. Pasirinkta vieta tarp Sanridzukos ir Sibajamos kaimų kėlė nerimą vietos gyventojams. Žibalo į ugnį pylė ir kairiojo judėjimo dalyviai, skelbdami gyventojams, kad tikroji būsimojo oro uosto paskirtis ne tarptautiniai skrydžiai, o JAV karinė oro bazė karo atveju su tuometine Sovietų Sąjunga. Buvo organizuota pasipriešinimo grupė, kuri, naudodama propagandą, teisinį bylinėjimąsi ir grasinimus griovė valdžios planus. Oro uosto eksploatacijos pradžia buvo numatyta 1971 m., tačiau dėl nuolatinių gyventojų protestų, riaušių ir susirėmimų su policija pirmi skrydžiai pradėti tik 1978 m. Oro uosto statyba kainavo kelias gyvybes ir šimtus sužeistų asmenų. Valstybė buvo priversta imtis privalomo žemės supirkimo iš gyventojų bei kompensacijų išmokėjimo. Šiandien naujas oro uostas Narita pagal gabenamų krovinių kiekį užima lyderio pozicijas Japonijoje ir trečią vietą pasaulyje.

2012 m. Vokietijos gyventojų protestus prieš Miuncheno oro uosto plėtrą išvaikė policija. Vis tik, protestuojantis pasiekė, kad naujas pakilimo-nusileidimo takas būtų naudojamas nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, o labiausiai nukentėsiantys nuo triukšmo ir užterštumo gaus kompensacijas. Tais pačiais metais panašūs, tik gausesni protestai vyko ir Nanto mieste Prancūzijoje. Konflikto objektas – naujas tarptautinis oro uostas. Laikinai pasiektas susitarimas tarp valdžios ir protestuotojų ir statybos atidėtos dviems metams. Fermeriai protestuoja prieš Romos oro uosto plėtrą, Sankt Peterburge kilo didelis visuomenės konfliktas prieš Gazpromo planus statyti Ochta centrą (kitaip vadinamą Gazpromo bokštu). Visuomenė pasiekė ženklių rezultatų ir bokštas buvo statomas kitoje vietoje, 9 km nuo istorinio miesto centro ir pervadintas Lachta centru (galime „didžiuotis“, kad brangiai mokėdami už dujas prisidedame prie ambicingo projekto statybos).

Tokių konfliktų kaina atsiliepia kompanijų ir valstybės ar savivaldos pajamoms, tačiau dauguma valdžios atstovų vis tiek lipa ant tų pačių grėblių. Visi aukščiau minėti, kaip ir konfliktas Žygaičiuose turi labai daug bendrų bruožų. Pagrindinis jų – realaus dialogo nebuvimas su visomis suinteresuotomis grupėmis. Juk kiekviena jų turi savo interesų.

Jau paminėti oro uostų bei kitų reikšmingų ir galbūt naudingų projektų realizavimo planai nukeliami, stabdomi arba peržiūrimi, o tai papildomai kainuoja. Beje, nemažai.

Kas trukdo įmonėms ar valdžios institucijoms pasitelkti nepriklausomus ir nesuinteresuotus, t.y. nešališkus profesionalus pravesti derybas, išgryninti šalių interesus ir mediacijos būdu pasiekti visiems naudingą susitarimą dar prieš pradedant veiksmus?

Ko gero, jos nebūtų labai trumpos, tačiau blokuoti ar atidėti projektai nerealizuojami greičiau. Vietoje to, kad kompanijų ar valdžios atstovai siųsdami savo atstovus įtikinėti, papirkinėti ar visaip kitaip klaidinti savo oponentus – geriau iš pat pradžių sėsti prie derybų stalo ir aptarti visų suinteresuotų grupių poreikius. Tuomet yra daug didesnė tikimybė, kad derybų oponentai gali virsti derybų partneriais.

Konfliktas savo esme nėra blogai. Žymus vokiečių sociologas Georgas Zimelis, laikomas konflikto teorijos tyrimų pradininku, šį reiškinį apibūdino taip: „Konfliktas – universalus reiškinys. Visiškai vieninga ir harmoninga grupė arba visuomenė negalimos. Jeigu jos ir egzistuotų, tai, neturėdamos vidinio vystymosi mechanizmo ir neveikiamos impulsų, skatinančių pasikeitimus, nesugebėtų išlikti gyvybiškos”. Tačiau vietoje to, kad iškilsiančias problemas spręstume iki jų pradžios – skambiname varpais, kai nueita per toli. Kaip, pvz., Žygaičiuose sėsti prie derybų stalo, kai sukeltos tokios bangos, visuomenė galimai suklaidinta, nes informacija apie žalą gamtai ar naudą šaliai yra specifinė ir vargu ar daug Lietuvoje žmonių kurie pasvėrę visus už ir prieš galėtų nustatyti bendrą projekto perspektyvą valstybės ateičiai.

Belieka tik kurti sąmokslo teorijas, iš kurių dominuoja trys:

  1. Skalūnų dujų gavyba, tai Amerikos kompanijos noras pelno sąskaita išprievartauti Lietuvos gamtą kaip kurioje nors Afrikos valstybėje, o nepasiduodantys gyventojai yra tikri Lietuvos patriotai;
  2. Protestai prieš dujų gavybą – geopolitiniai Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešininkų žaidimai ir interesas (Lachta centrą reikia pabaigti). Manipuliuojama informacija, pateikiami klaidingi faktai. Gyventojus užvaldė emocijos;
  3. Bendruomenės, nutuokdamos, kad projektų vertė didžiulė – norėtų savo pyrago dalies, nes žemė tai jų.

Kiek žmonių dabar gali atsakyti, kuri teorija arčiau tiesos? Vietinės bendruomenės jau taip toli nuėjo, kad bet kokie įtikinėjimai ar pastangos susitarti kels tik dar didesnius įtarimus. Ko gero, dar sulauksime ir naujų aktyvistų-žvaigždžių, o gal didvyrių? Trečia teorija irgi nėra beprasmiška. Pamename, kaip žinodami apie stambius projektus (aplinkkelis, LEZ ir kt.) apsukrūs piliečiai pirko žemes norėdami uždirbti iš perpardavimo valstybei.

Projekto realizacija, netgi žvalgyba nejuda. Jei tai Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešininkų žabangos – jiems pavyko. 1:0 ne mūsų naudai.

Parengė:
Šarūnas Mačiulis
www.mediator.lt

LPK ir Derybų centras organizuoja mediatorių mokymus

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Edvinas parašė:

    Šiaip tai keista, kai šalys pačių viduje ir su kitomis šalimis nesugebėjo bendradarbiauti. Kiek metų turėjo praeiti, kad būtų išvystyta sklandi logistika tiek uostais, tiek keliais… Dabar gali džiaugtis pasėkmėmis ir išsikovojimu. Gerai mums, Europoje, kai laisvai galim važinėti vieni pas kitus, logistams bėdų nesudarydami

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.