Klausimas: Nebežinau kaip gyventi… Dažnai aplanko jausmas, kad prieš pradedant gyventi trūksta išsamios instrukcijos kaip prie vaistų dėžutėse.

Esu 26 metų mergina. Turinti didelį bagažą sudėtingos praeities, bet norinti gražios ateities. Dilema ta, kad neaišku kaip gyventi, o kitas dalykas AR pavyks kitaip gyventi nei anksčiau.

Gyvenau disfunkcinėje šeimoje. Tėvai išsiskyrę. Prieš 7 metus netekau tėvo, nusižudė. Šeimoje iš mamos pusės vyrauja depresija. Šeimoje teko matyti girtuoklysčių. Suprantu, kad šie dalykai galimai persiduoda genetiškai. Tai baugina. Esu, o gal buvau, stipri, atsakinga, sąžininga sau ir kitiems, nuoširdi, bet… Viskas baigėsi. Išsekau.

Nutrūkus 7 metų draugystei, kurią nutraukiau aš, pajaučiau tuštumą. Tai nebuvo mano vyras, tai buvo greičiau brolis, kurį pastoviai mokiau, stačiau ant kojų… Jaučiau didelę atsakomybę, kad mums pavyktų. Bet ne toks vyras turi būti šalia. Juk ir aš būsiu kažkada silpna… Ir man reikės pagalbos. Esant panašiai situacijai, jis manęs nepalaikė.

Sutikau kitą – vyrišką, šiek tiek vyresnį, bet… be išsilavinimo, tikslų, ambicijų. Gyveno šia diena, plaukė pasroviui, kol atplaukė iki nusigėrimo, tuščių pažadų, kad daugiau taip nebus, nes pagavo kablį. Apmaudžiausia, kad per girtus pokalbius, šis žmogus pasiūlė nusižudyti, nežinant mano praeities, tiesiog girtais tarstelėjo, kad nusižudyk tu su savo norais, reikalavimais, prašymais.

Rezultatas… Dabartis. Turiu vaikystės traumų, turiu netinkamos šeimos pavyzdžių, tikėtina, kad nemoku kurti darnių santykių, juos per daug kontroliuoju ir tikiuosi per daug. Galiausiai tam nepavykstant, pykstu. Bet pati dalinai suprasdama psichologiją, suprantu, kad tas pyktis iš nevilties, iš didelio noro mylėti, būti mylimai, suprastai, saugiai…. Kaip tai pasiekti, sukurti? Ką daryt su savo sukurtom schemom, kaip pasikeisti? Kiek dar reikės iškęsti gyvenimo smūgių, kad kažkada pasijausti užtikrintai laimingai? Nejaugi žmogus toks bus tik miręs, kai nebejaus nieko?

Gyvenimas tapo kaip karuselė. Vieną akimirką atrodo visai neblogai, kitą norisi kaukti iš vienatvės, skausmo, baimės, apmaudo… Suprantu, negali būti visada gerai.

Draugų mažai, antros pusės nėra, šeima ne visada supranta… Jaučiuosi vieniša, o noriu laimingos šeimos, vaikų… Visiškai kitokio gyvenimo.

Ačiū.
Austėja

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus:

Labas, Austėja,

Džiugu, jog ieškai pagalbos ir atsakymų į išties sunkius tavo gyvenime susiklosčiusius klausimus. Tavo laiške jaučiu daug skausmo, vienatvės, bejėgiškumo, tačiau tuo pačiu ir vilties, noro kurti kitokią, šviesesnę ateitį. Pamėginsiu pasidalinti su tavimi kilusiomis įžvalgomis ir pastebėjimais skaitant tavo istoriją.

Tavo minimi išgyvenimai – nežinojimas kaip gyventi, vidinio „kompaso“ nejautimas, bandymas gelbėti partnerius iš priklausomybių, per didelis atsakingumas santykiuose bei aštri kontrolė – primena žmonių pasakojimus, kurie vaikystėje augo su girtuokliaujančiais tėvais. O tu ir pati savo laiške mini, jog šeimoje buvo matyti besaikis alkoholio vartojimas. Jei išgyvenai tokią vaikystę, tikriausiai tau pažįstamas ir stiprus nesaugumo jausmas, vis nelauktai apsilankantis nerimas, savų jausmų slėpimas, o iš kitos pusės – kartais išsprūstantis impulsyvumas, nepasitikėjimas savimi bei savų poreikių atsisakymas vardan kitų. Dažnai žmonėse iš disfunkcinių šeimų vis dar gyvena tas sužeistas vaikas, kuris siekia meilės, globos ir rūpesčio. Jis nespėjo suaugti, nes pernelyg anksti buvo priverstas prisiimti atsakomybes, kurių dar nepajėgė išlaikyti. Kas vyksta šeimoje, mažas vaikas prisiima ant savo pečių. Juk penkiamečio pasaulyje sninga ne todėl, kad vandens garai kondensuojasi į debesis ir esant minusinei temperatūrai virsta snaigėmis, bet todėl, kad jam tėvelis vakar nupirko naujas rogutes. Deja šis magiškas pasaulis turi ir savąją tragediją – jei tėvelis grįžta namo vis girtas, tikriausiai kažką ne taip darau, nepakankamai myliu ir esu blogas vaikas. Užaugus tokioje šeimoje, vis stengiamasi „atpirkti“ savo kaltes, išgelbėti jau nebe tėtį, o vyrą ar žmoną, išlieka iliuzija, jog galime kontroliuoti savo artimus, kad galime juos pakeisti, jei tik dar labiau pasistengsime. Visgi svarbu suvokti, jog tai – iliuzija. Negalime priversti artimo žmogaus pasikeisti, negalime jo priversti pamilti, mumis rūpintis. Galų gale pastebėjus dabartinės situacijos panašumus su tuo, kas vyko vaikystėje, galime šiek tiek atsitraukti nuo to, kas vyksta, suprasti, kad elgiamės automatiškai, vis kartojame išmoktus elgesio modelius, vis ridename tą nelaimėlį alkoholiką partnerį į kalną kartu su Sizifu, o jis vis nusirita ir nusirita žemyn. Jei gyvenai disfunkcinėje šeimoje, jei kažkuris iš tėvų buvo priklausomos nuo psichoaktyvių medžiagų, labai siūlau pasiskaityti knygutę, kitą apie šią temą (pvz. Andriaus Navicko ir Kęstučio Dvarecko „Sveikas, gyvenime“ ar J. G. Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai) bei nepabijoti apsilankyti suaugusių alkoholikų vaikų grupėje, kurios vyksta daugelyje didžiųjų miestų. Problemos sprendimas prasideda nuo jos identifikavimo, todėl savos istorijos ir problemų šaknų supratimas gali padėti atrasti konkretesnį kelią sveikimo link.

Savo laiške mini, jog mama sirgo depresija, pačią aplanko tuštumos, vienatvės jausmai, vidinis skausmas. Kaip ir tu pati sakai, polinkis į depresiją gali būti paveldimas, todėl reikėtų atidžiai patyrinėti ir šį tavo gyvenimo aspektą. Apie depresijos pasireiškimą bei skirtingas jos rūšis ir galimus sprendimo būdus jau rašiau atsakymą vienai mūsų svetainės skaitytojai, todėl nesikartosiu. Jį visą gali rasti čia.

Taigi jei vaikystėje augai disfunkcinėj šeimoj, labai suprantama, kad nejauti, kaip pati norėtum gyventi. Juk nuo pat mažumės reikėjo spręsti suaugusių problemas, neliko laiko saugiam žaidimui ir savęs tyrinėjimui. Vienas iš tiesiausių būdų suvokti ko nori – pradėti leisti sau jausti visą spektrą jausmų, gyvai reaguoti į aplinkui verdantį gyvenimą. Tikėtina, jog tau tai padaryti trukdo daug įvairių vidinių stabdžių. O be santykio su pasauliu, lieka tik apatija. Bus smagu, jei kažkas iš mano išvardintų dalykų tau padės. Galbūt geriau suprasi savo situaciją, gal kils ranka paimti knygą ar užsirašyti į grupę. Visgi tave matau tik kelių eilučių išraiška ir individualesniam problemos supratimui reikalingas gyvas susitikimas :) Taigi mėginti kreiptis pas specialistą tikrai būtų viena iš išeičių ir bent pradinis taškas tavo kitokio gyvenimo link.

Sėkmės!
Psichologas Dominykas Šimkus | Psichologo konsultacijos
Iliustracija: Cristian Newman

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!