Gyvenimas eina, noriu turėti savo namus, šeimą, bet draugas netaupo. Ką daryti?

1
pora
Foto: : Eric Parker

Klausimas: Norėčiau patarimo, susijusio su mano ir draugo santykiais. Pabandysiu plačiau pateikti savo situacija.

Su draugu esame 2 metus kartu. Prieš metus laiko nusprendėme išvažiuoti į užsieny ir užsidirbti pinigų būstui Lietuvoje. Jau daugiau negu metai kaip dirbame užsienyje, tačiau iš draugo pusės nematau pastangų taupyti ir siekti bendro tikslo. Iš pradžių jis kalbėjo, kad taupysime ir t.t., tačiau dabar perka visokius daiktus, rūbus ir pan., o taupymui pinigų nelieka. Bandžiau kalbėti ir jį suprasti. Jis kalbėtis nėra linkęs, nusiteikęs priešiškai, kad kalbėjimasis, tai kaip moralizavimas ir aiškinimas jam ką jis turi daryti (nors ir gražiai, ne piktai su juo bandau kalbėti).

Jis pyksta, kad aš skaičiuoju jo pinigus, nors bandžiau paaiškinti, kad taip darau todėl, kad mes atvažiavome siekti bendro tikslo ir domiuosi ar jis yra pasitaupęs pinigų. Toks pokalbis dažniausiai pasibaigia tuo, kad jis pažada taupyti ir susipykstame.

Jo pažadai taip ir lieka pažadais, laikas eina, turime jau po 27 metus. Aš jau noriu turėti savo namus, noriu vestuvių. O jis, kaip supratau, visiškai negalvoja į priekį, tiesiog gyvena šia diena. Nėra kalbėjęs su manimi nei apie vestuves, nei apie vaikus. Kartais pagalvoju, gal jis nesieja ateities su manimi? Nors jis teigia, kad nori būti su manimi visą gyvenimą, iš ko galima spręsti, kad galvoja apie ateitį kartu.

Darbas užsienyje nėra lengvas, man vienai taupyti pinigus būstui yra per sunku Taupau kiek galiu, tačiau kai nematau jokių jo pastangų, nebėra ir noro. Esu jam sakiusi, kad jeigu neišeina taupyti, gal grįžkime į Lietuvą ir gyvenkime ten, taip, kaip gyvename čia, bent būsime su artimais žmonėmis ir draugais. Jis grįžti nenori, nes čia uždirba daugiau pinigų ir gali save lepinti visokiais daiktais, tuo tarpu man tiek visokių daiktų nereikia. Aš noriu taupyti ir grįžti.

Nežinau, ką daryti tokioje situacijoje, nes išvažiuoti ir gyventi Lietuvoje viena, be draugo, nenoriu, būtų per skaudu, tačiau čia gyventi ir sunkiai dirbti man irgi per sunku.

Nežinau ar jis gali pasikeisti, galbūt visada toks ir liks išlaidus, ir niekada nesusitaupysime būstui, o viena to padaryti nepajėgiu. Be to ir ūpas dingo, nes žinau, kad vienai taupyti ir dirbti užsienyje tektų dar labai ilgai, ko visai nenoriu. Dažnai pagalvoju, kad jis toks ir liks. O mano gyvenimas eina, tačiau ne taip kaip norėčiau.

Gal galite duoti patarimą, kaip elgtis tokioje situacijoje?
Lina

Atsakymas: Labas, Lina, ačiū už laišką. Tai, kad rašai dėl savo ir draugo santykių, rodo Tavo iniciatyvą ir pastangas išspręsti santykių problemas. Kaip suprantu, prieš metus su draugu išvažiavote į užsienį vedami bendro tikslo – užsidirbti pinigų būstui. Ar prieš išvažiuojant atvirai kalbėjote apie šį bendrą tikslą? Ar tai buvo tikslas suprantamas “tarp eilučių”? Ar kalbėjote apie uždarbį bendram būstui ar kiekvieno atskirai?

Ši informacija labai svarbi, kad suprasti, ar draugo tikslas pasikeitė ar jis niekada ir nebuvo jūsų “bendras tikslas”. Labai pagirtina, kad dedi pastangas ir bandai kalbėtis šia tema, jį suprasti. Bandant suprasti kito žmogaus motyvus ir tikslus, svarbu klausti atvirais klausimais (pavyzdžiui: Kokie Tavo tikslai ateinantiems metams? Kaip įsivaizduoji mūsų santykius po metų?) Tinkami klausimai yra neprimetantys atsakymo, ne kaltinantys (“kodėl”), ne siūlantys vieno ar kito varianto.

Žinoma, kartais net užduodant ir tinkamus klausimus, žmogus nebūna linkęs kalbėtis. Tuomet kyla kitas klausimas: kokios priežastys tokio nekalbėjimo? Kaip jis norėtų, kad elgtumeisi? Ar jis pyksta, nes jūsų tikslai nebesutampa ir jaučia tikslo primetimą? Ar jis pyksta, nes jam sunku taupyti, dėl taupymo jis jaučia diskomfortą, kurį ant Tavęs ir išlieja?

Skaitant Tavo laišką kyla tiek daug klausimų! Atrodo, kad ir pati nesi tikra, ką Tavo draugas galvoja apie Jūsų tolimesnę ateitį (“kaip supratau”, “iš ko galima spręsti”). Atviras pokalbis apie Jūsų bendrus ir atskirus tikslus nereikštų Jūsų santykių “diagnozės” ar vieno iš Jūsų norų įgyvendinimo. Tai galėtų būti jūsų kompromiso dėl tikslų pradžia.

Kartais atrodo, kad darbe, versle, daugelyje socialinių situacijų iškilus problemai pakalbame, tačiau apie santykius ir jų ateitį racionaliai ir aiškiai kalbėti yra “nejauku”, “neromantiška”. Visgi į intymius santykius investuojame labai daug: laiką, pinigus, sveikatą, santykius su kitais žmonėmis ir pan. Būtų naivu tikėtis, kad šitiek “pastačius” galima vadovautis tik jausmais, svarbiais momentais neįjungiant ir loginio mąstymo.

Matau, kad Tu ir neplauki pasroviui: keli klausimus, ieškai sprendimo, Tau svarbu, nes jauti, kad “investuoji” ir nori būti tikra, kad neveltui.

Kalbant apie santykius su draugu svarbu kalbėti ne apibendrintai (“visada”, “niekada”, “visi”, “niekas” ir pan.), kalbėti apie tai, kaip būtent Tu jautiesi dėl tokio draugo elgesio, klausti atvirais klausimais Tau rūpimų klausimų, klausant įsijausti į kalbančiojo situaciją. Kaip ir visus rimtus pokalbius, šį taip pat reikėtų sutarti iš anksto, jam pasiruošti, sudaryti tinkamą aplinką. Jeigu net po tiek pastangų ir tinkamų sąlygų sudarymo, pokalbis neįvyks, gal vertėtų pabandyti parašyti vienas kitam laišką arba tiesiog paklausti draugo, kiek jis turi motyvacijos stengtis dėl santykių. Svarbu atsiminti, kad santykiai yra mažiausiai dviejų žmonių atsakomybė, todėl net jei ir užduosi geriausius klausimus, nebūtinai kito ausys juos išgirs.

Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė Eglė Malokviejūtė
Kontaktai: +37062058759, egle@seimospsichologija.lt

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Psichologo komentaras kaip visada nieko per daug nepasako. Visas atsakymas apie tai, kaip prieiti prie žmogaus kalbėtis. O aš supratau, kad autorė nori atsakymo kaip spręsti bėdą, ko tikėtis iš tokio vyro, o ne kaip kalbėtis.
    Mano manymu tai yra toks vyro būdas. Tiesiog jis toks yra, ir autorė arba turės susitaikyti su situacija, arba ieškoti žmogaus, kuris siekia bendrų tikslų. Iš patirties sakau, kad tai tiesiog toks žmogaus būdas. Kartais net ir dėl kito žmogaus, net ir mylimo, nesugebame pasistengti. Mano situacija labai panaši, norisi daugiau pastangų iš vyro. Ir pati stoviu kryžkelėje – susitaikyti su situacija ir priimti žmogų koks jis yra, ar ieškoti šeimyniškesnio žmogaus. O pasirinkti lieka autorei. Ar jūs pajėgi susitaikyti su tuo, kad žmogus galbūt nepasikeis.

Comments are closed.