Gyvenimo dabartimi menas

0 (0)

Bene 50 procentų sveikatos priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo, nusiteikimo ir gebėjimo džiaugtis tuo, kas vyksta čia ir dabar. Bet žmogus tokia būtybė: nevertina to, ką turi ir ilgisi to, ko nėra, jaudinasi dėl ateities ir mąsto apie praeitį. Kai dirbame, svajojame apie atostogas, kai atostogaujame, kankinamės mintimis apie didėjančią darbų krūvą. Budizme tai vadinama „beždžionių mąstymu“ – nevertiname šio momento ir šokame nuo minties prie minties kaip beždžionės nuo vienos šakos ant kitos. O dabartis lieka antrame plane, nors kaip tik nuo jos priklauso ir ateitis, ir tai, kas taps praeitimi.

Negalvokite, kas bus. Galvokite, kas yra

„Kaip čia gražu! Noriu kada nors čia sugrįžti!“ – taip dažnas sušunka patekęs į kokią nors nuostabią vietą. Reikia daug pastangų žmogų įtikinti, kad jis jau čia ir kad mėgautųsi šiuo momentu užuot planavęs apsilankymą ateityje, kurio gali ir nebūti.

Žmonės, kurie sugeba gyventi dabarties momentu yra laimingesni. Mintys apie ateitį arba praeitį dažnai taip užspendžia į kampą, kad užmirštame džiaugtis tuo, kas vyksta dabar. Kuo daugiau kapstomės tame, ko negalime kontroliuoti, tuo labiau pradedame nerimauti dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Markas Tvenas kartą pasakė: „Aš jaudinausi dėl daugelio dalykų, bet jie taip ir neįvyko“.

Mėgavimasis ir malonumas – išskirtinai dabarties momentai, kai išmoksite juos vertinti, nustosite rūpintis dėl dalykų, kurių nėra šalia jūsų dabar.

Sustok, akimirka žavinga!

Tikroji gyvenimo dabartimi būsena – tai pasidavimas akimirkai ir nuklydimas nuo iki smulkmenų apgalvoto plano. Kai įsitraukiame į kokią malonią veiklą, pametame iš akiračio visus kitus dalykus, nesirūpiname bėgančiu laiku.
Veikla teikia daugiau malonumo, kai nežvilgčiojame į laikrodį. Tiesa, sunku į jį nežvilgčioti, kai viskas paremta laiko tikslumu: į darbą privalome atvykti laiku, projektą priduoti iki nustatytos datos… Netgi vartojame sąvoką „Dead line“, kurios pažodinis vertimas skamba bauginančiai. Galvose nuolat sukasi mintis: „Kad tik spėčiau, kad tik spėčiau“. Tiesiog peršokame dabartį ir žiūrime vien į horizontą.

Mėgautis akimirka reikia išmokti ir geriausia pradėti nuo laisvalaikio veiklos, kuri nepriklauso nuo laiko. Tarkime, jūsų hobis tapyti. Ši veikla atpalaiduoja, nes visai nesvarbu, paveikslą nutapysite šiandien, rytoj, ar kitą savaitę. Mėgaujatės momentu. Tai yra psichologinis nusiteikimas. Suvokiate, kad laikas nestovi, tiesiog išmokstate jį jausti intuityviai. Kitaip nei laikrodžio rodyklių sekimas, tai nekelia nerimo.

Nebėkite nuo dalykų, kurie neramina. Eikite jų link

Dažnai nuo dabarties bėgame dėl to, kad ji skaudina, kelia nemalonių minčių, jausmų ir pojūčių. Skaitydami pranešimą ar ne savo noru atsidūrę dėmesio centre norime, kad viskas greičiau baigtųsi. Atsisėdę į stomatologo kėdę trokštame būti bet kur, tik ne čia.

Kai žmogus yra susisielojęs ir apimtas stipraus liūdesio gali bandyti kovoti su šiais jausmais, drausdamas sau juos jausti. Tačiau bėgimas nuo to, ką jaučia dabar, liūdesio laikotarpį tik ilgina. Neigiami dabarties jausmai yra neišvengiami, juos reikia priimti ir leisti sau išgyventi. Tik užbaigdami situaciją iki galo paleisime įvykius ir galėsime judėti pirmyn.

Nemalonios būsenos pripažinimas nereiškia, kad nebematome ateities ar nuolankiai pasiduodame. Atvirkščiai, tai rodo, kad situaciją, kuri vyksta dabar, paimame į savo rankas.

Į senus dalykus pažvelkite naujai

Kartais iš dabarties mus išstumia „autopilotiniai momentai“ – laikas, kai taip stipriai pasineriame į mintis, kad atitrūkstame nuo realaus momento. Pavyzdžiui, skaitome knygą, bet apie ką buvo paskutinis puslapis neturime jokio supratimo, nes mintys nunešė toli nuo romano.

Taip ir gyvenimas – jis eina, o mes ir nepastebime, nes nustojame kreipti dėmesį į tai, ką jau žinome. Kasryt į darbą važiuojame kaip migloje, nes tuo maršrutu keliavome jau kokį tūkstantį kartų. Bet jeigu į nusibodusį kelią pažvelgsime „šviežiomis“ akimis, pamatysime, kad kaskart viskas kitaip – medžių lapai, žmonių veidai ir net mūsų jausmai.

Viskas aplinkui nuolat keičiasi nepriklausomai, matome tai, ar ne, norime to, ar ne. Juk iš tiesų nežinome, kaip praeis susitikimas ir visa diena. Galime tik spėti. O spėliodami „parašome“ įvykiams scenarijų ir kai viskas klostosi ne taip, jaučiamės labai blogai.

„Jeigu tik būčiau…“

Atmintis turi bjaurų įprotį sugrąžinti mintimis atgal. Ir jeigu prisiminimai nemalonūs tampame atminties įkaitais ir dėliojame įvykius „Jeigu tik būčiau…“ principu. Kiekvienas, žinodamas, kur grius, pasidėtų pagalvę. Bet gyvename dabar ir tikrai neaišku, ar sprendimas, kurį ką tik priėmėme nepridarys rūpesčių.
Kai kurie praeitimi gyvena tam, kad galėtų ją kaltinti dėl nenusisekusio gyvenimo ir vienu kuriuo nesėkmingu gyvenimo įvykiu prisidengia kaip stipriausiu koziriu užuot ėmęsi veiksmų situacijai pakeisti. Nesakau, kad praeitį reikia ištrinti. Tačiau ji neturi tapti kliūtimi gyventi. Viskas, ką galime – tai iš jos pasimokyti.
Tas pats ir su džiaugsmingais praeities įvykiais. Malonu prisiminti tai, kas buvo gražu. Klaidą darome, kai norime sugrįžti į „tas dienas“. Įstrigę prisiminimuose atimame iš savęs galimybę atrasti naujų akimirkų.

„Kaip būtų gerai, jeigu…“

„Nuo pirmadienio laikysiuosi dietos“, „Nuo kitos savaitės pradėsiu sportuoti“. Bet po vieno pirmadienio ateina kitas, pažadas sau – taip pat. Ateities vizija tokia jau yra – matome save laimingais, sportuojančiais, teisingai besimaitinančiais, sėkmingai dirbančiais…

Svajoti reikia, nes svajodami nusibrėžiame tikslą. Bėda ta, kad dažnai svajonėms įgyvendinti pritrūkstame valios ir užsispyrimo. Tada pykstame ant savęs, kad esame silpni arba nirštame ant kitų, kad mums trukdo.

Ateitis visada susijusi su nerimu, nes jos nežinome. Bet mes žinome šiandieną, kuri yra ateities išvakarės. Ir jeigu tai, apie ką svajojame pradėsime įgyvendinti šiandien, riba skirianti mus ir mūsų įsivaizduojamą ateitį pradės dilti.

Oskaras Vaildas yra pasakęs: „Nė vienas žmogus nėra tiek turtingas, kad įstengtų nusipirkti praeitį“. Todėl gyvenkite šiuo momentu, kad nekankintų noras susigrąžinti praeitį ir kažką joje pakeisti. Juk išties praeities nepakeisime, o ateities nežinome.

Parengė: psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu
Tel. 8~659 53916, el. paštas: rasa.aukstinaityte@gmail.com
Iliustracija: Noah Hinton