Iliustracija: Jeremy Bishop / unsplash.com

Kiekvieno mūsų tikslas čia, šioje žemėje, tapti laimingais. Laimingais ne ta mums primesta prasme – daug pinigų, gera karjera, graži šeima, bet laimingais viduje, savo jausmuose, kurie yra mumyse, nepriklausomai nuo materialių gyvenimo sąlygų. Tapti laimingu paprasta, reikia tik atverti duris į giluminių jausmų pasaulį, įsileisti juos į savo gyvenimą.

Šis paprastas aiškus supratimas ateina, jei pradedi dirbti su savimi, pažinti save, matyti, kas mumyse priešinasi mūsų laimei, vidinei laisvei. Nuoširdžiai pasižiūrėjus į savo vidų, galima pamatyti tą, kuris mums nuolat pasakoja, kad kažkas vistiek negerai, dar nepadarei to ar ano, dar trūksta vieno ar kito daikto, ir apskritai, nieko ten, tavo viduje nėra. Ir mes klausome, mes taip įpratome klausyti šio taip vadinamo “proto balso”, kad tikime, jog mes ir esame tuo balsu.

Ar tikrai? Ar patikrinome tai patys? Ar nenuėjome lengviausiu keliu – patikėjome, nes taip galvoja ir gyvena dauguma. Tas mūsų racionalus protas, kuris vis klausia: – kas ta vidinė laimė? Ar ji iš viso yra? Geriau pagalvok, kaip užsidirbti naujam telefonui, automobiliui, kelionei. Lyg ir teisybė, nusipirksime naują daiktą, džiaugsmas aišku bus, pajusime kruopelę laimės. Kiek laiko ji truks? Kelias valandas, dienas, gal savaites? Paskui vėl grįšime į pradinį tašką, pakylėta nuotaika kažkur dings, o balsas galvoje pradės tą patį žaidimą – tau reikia kažko naujo, va tada tai jau tikrai būsi laimingas. Ir nesvarbu, ar tai bus daiktas, nauji santykiai, kelionė, svarbu, kad tu ieškosi išorėje, ne savo viduje. Taip eina gyvenimas, ir turbūt pastebite, kaip greitai bėga mums duotas laikas – savaitės, mėnesiai, metai. Kas lieka? Lieka pabodę daiktai, drungni prisiminimai ir balsas galvoje nenuilstančiai diktuojantis, kaip reikia gyventi.

Vis dėlto mes galime pradėti gyventi kitaip, galime mokytis jausti, ne emocionuoti, kad ir ką mums balsas galvoje kuždėtų ar rėktų, štai taip, nepaisant jo, priešingai jam, į save, į vidų, kur šaltinis tyrų jausmų, panirti į jį ir būti. Eiti ten, ką žmonės žinojo esat ir vertino labiau už materialų komfortą nuo neatmenamų laikų. Apie ką kalbama visose religijose – Siela, Dvasinis pasaulis, Atmanas, Nirvana, Dievo karalystė. Nesvarbu, kaip tai pavadinsi, svarbu tai pajausti savo viduje. Pajausti ir likti ten bet kokia kaina, nepaisant, ką mums kalba balsas galvoje: pažiūrėk, kokios problemos, jas reikia spręsti tuoj pat, kaip gali būti laimingas, reikia tuoj pat susirūpinti. Ir jei nepasiduodi šiam spaudimui, problemos pradeda sklaidytis, atsiranda paprasti jų sprendimo būdai.

Kaip svarbu suvokti, kad balsas tavo galvoje – tai ne tu. Kiekvienas galime patikrinti, kas šeimininkauja mūsų galvoje, ar tikrai mintys yra mūsų? Pabandykite penkias minutes apie nieką negalvoti, arba galvoti tik pozityviai. Pamatysite, kad tai neįmanoma arba labai sunku. Reikia daug pastangų, yra aiškus jausmas, kad kovoji su kažkuo, su jėga iš išorės. Galima aiškiai pajusti, kad tai yra mums svetimos jėgos spaudimas. Dažnai ši valia reiškiasi patarimais, ateina mintys, kaip naudingiau pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, balsas galvoje mums primena, ką turime padaryti, su kuo susitikti, ką nusipirkti. Dauguma pasakysite: geri patarimai, jie padeda patogiau gyventi. Taip, padeda, bet tik tol, kol kalba eina apie materialų komfortą. Juk tas pats balsas mūsų galvoje ima visai kitaip kalbėti, kai mes jaučiame poreikį, pavyzdžiui: dvasiškai tobulėti, padirbėti su savimi, kad taptume laimingesni viduje, atsisakyti žalingų įpročių. Tuoj kyla mintys apie nepadarytus buities darbus, abejonės, ar reikia keistis, ar įmanoma pasikeisti, ar iš viso yra dvasinis pradas mūsų viduje, galų gale, ar yra Dievas.

Balsas galvoje gali būti geras patarėjas materijos pasaulyje, bet jis niekada neparodys mums kelio į savo vidų, nepadės pajausti savo Sielos. Kam dar, be balso galvoje, ar taip vadinamo “proto balso” galime atiduoti savo dėmesį? Mums lieka jausmai, giluminiai jausmai – mūsų intuicija, sąžinė ir tas tylus gėris spinduliuojantis kažkur iš gelmių. Skirdami daugiau dėmesio jiems mes iš tiesų pradedame jausti ir pažinti save. Šie giluminiai jausmai yra tai, į ką mes galime nukreipti savo dėmesį ir taip išsivaduoti iš proto diktato. Daugiau laiko praleisdami su šiais jausmais, mes keičiame save, mes augame kaip asmenybės. Ryšys tampa abipusis – kuo daugiau dėmesio ir meilės atiduodame šiems jausmams, tuo daugiau dvasinės šilumos gauname atgal. Taip mes pradedame jausti ir pažinti savo Sielą, duris į Dvasinį pasaulį. Ir šis ryšys atneša mums vidinę ramybę, laisvę, nes materialus pasaulis su visomis jo problemomis praranda galią, mes pradedame suprasti, kad jis ne vienintelis ir ne svarbiausias. Ir taip atsiranda gyvenimo prasmė – eiti gilyn į save, jausti kaip vidinė šiluma liejasi į tave ir per tave į pasaulį. Ir tada gyvenimas tampa tokiu, kokiu ir turėtų būti kiekvienam – ne kova už išlikimą, o vidinės laimės puoselėjimu ir dalijimusi ja su kitais.

Psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt

Šaltiniai:
1. Allatratvlietuva
2. Books.allatra.org

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!