Gyvenimo prasmės ir beprasmybės

Kiekvienam žmogui vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu iškyla savo egzistencijos prasmės apmąstymų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš einu, kodėl aš čia esu, kam aš čia esu, kokia viso to prasmė? Dalis žmonių šiuos klausimus priima kaip natūralią savo egzistencijos dalį ir, beieškodami savęs ir savo vietos gyvenime, „suranda“ save. Deja, dalį žmonių šie apmąstymai nuveda į savęs „pametimą“, beprasmybės jausmą, neviltį ir neišvengiamos gyvenimo pabaigos baimę.

Paradoksalu, bet labiausiai mirti bijo tie, kurie labiausiai vengia gyventi. Galima ginčytis – juk, regis, labiausiai mirties turėtų labiau bijoti tie, kurie turi daugiau ką prarasti. Tačiau tiesa yra tokia, kad mirties, ko gero, daugiau ar mažiau baiminasi kiekvienas, bet gyvenant pilnavertį, prasmingą gyvenimą, šiai baimei tiesiog lieka mažiau erdvės. Tuo tarpu vengiant imtis veiklų, vengiant kurti santykius, vengiant spręsti savo sunkumus, vengiant jausmų, vengiant atsiverti visoms spalvotoms gyvenimo patirtims, visiškai natūraliai iškils mintys, kad gyvenimas tuščias ir beprasmis, kad ateis gyvenimo galas, o gyvenimas iššvaistytas veltui. Tokios mintys tiesiogiai veda į nerimo sutrikimus ir depresiją. Atsiranda užburtas ratas: negyvenu – nerimauju ir kenčiu – dar labiau negyvenu – dar labiau nerimauju ir kenčiu.

Kitaip tariant, savo būties baigtinumo suvokimas ir gyvenimo prasmės klausimai gali sukelti nepakeliamą siaubą, o gali veikti kaip postūmis likusias savo gyvenimo dienas leisti taip, kad paskutinę gyvenimo dieną nebebūtų vietos baimei, nusivylimui ar kartėliui dėl tuščiai prabėgusio gyvenimo. Čia ir išryškėja gyvenimo prasmės svarba: gyvenimas be prasmės įmanomas, bet neretam kelia kančią, o prasmingas gyvenimas tolygu kryptingam ir pilnaverčiam gyvenimui.

Galima sakyti, kad gyvenimo prasmė veikia, kaip „variklis“, kuris kreipia žmogaus elgesį, veikia bendravimą ir tai, kaip žmogus interpretuoja pasaulį bei gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius. Šiam „varikliui“ sutrikus, trinka žmogaus funkcionavimas: sumaištis kyla tiek vidiniame pasaulyje, tiek sąveikoje su aplinka. Tai kur gi ieškoti tos prasmės? Kaip „surasti“ save ir savąją vietą, kai jautiesi lyg nieko nereiškiantis taškas niekieno neskaitomos knygos paraštėje?

Kur slypi gyvenimo prasmė?

Psichologai Michael J. MacKenzie ir Roy F. Baumeister (2014) svarsto, kad gyvenimo prasmė susideda bent iš keturių dalių – tikslų, vertybių, kontrolės ir savivertės. Tikslas teikia žmogaus gyvenimui kryptį; vertybės atspindi, kiek žmogaus mintys ir elgesys yra „geri“ ir teisingi tam žmogui; kontrolė suteikia jausmą, kad žmogus gali efektyviai siekti tų tikslų ir gyventi pagal savo vertybes; galiausiai, savivertė būtina savęs priėmimui. Panašiai kaip atskirų žodžių kratinys įgauna prasmę sulipdytas į sakinį, taip ir gyvenimas įgauna prasmę, kai jo atskiros dalys „susiklijuoja“ į nuoseklią visumą.

Tuo tarpu sociologijos mokslų daktaras, profesorius Anthony Synnott (2011) teigia, kad, visų pirma, kalbėti reikėtų ne apie tą vienintelę prasmę, o apie daugelį prasmių. Prof. A. Synnott manymu, žmonės turi daugiau nei vieną pasirinkimą net ir tada, kai kalbama apie tokį egzistencinį reiškinį, kaip gyvenimo prasmė. Jis išskiria bent dvylika galimų gyvenimo prasmių:

1. Hedonistinė prasmė. Gyventi ir mėgautis – džiaugtis kiekviena diena ir tenkinti savo hedonistinius poreikius (pavalgyti, miegoti, mylėtis, linksmintis). Hedonistinėmis vertybėmis gyvenime besivadovaujančių žmonių šūkis – „Carpe diem“ arba „Gyvenk šia diena“.

2. Materialistinė prasmė. Gauti iš gyvenimo tiek daug, kiek įmanoma, dirbti ir užsidirbti, kaupti turtus, kelti status visuomenėje.

3. Altruistinė prasmė. Duoti kitiems tiek, kiek įmanoma, padėti žmonėms, palikti žemę po saves geresnę.

4. Ilgaamžiškumo prasmė. Gyventi tiek ilgai, kiek įmanoma, rūpintis savo sveikata ir vengti rizikų bet kokia kaina, kad kuo ilgesnis būtų gyvenimas (kokia bebūtų jo kokybė).

5. Patirtinė prasmė. Patirti kiek įmanoma daugiau – rizikuoti, veikti, tyrinėti, griebtis naujovių per daug nesirūpinant pasekmėmis. Patyrimų siekiantys žmonės daug ko imasi vien dėl smalsumo ar sportinio intereso, o pėdsaką žemėje svajoja palikti atsidūrę rekordų knygoje.

6. Biologinė prasmė. Susilaukti palikuonių, pratęsti giminę ir ja rūpintis, siekti savo tęstinumo per genų “perdavimą” savo vaikams, anūkams.

7. Tikėjimo prasmė. Būti dvasingu, tikinčiu, kad yra kažkas daugiau nei žmogus. Tikėjimas užtikrina sielos nemirtingumą arba bent jau įprasmina gyvenimą, jo džiaugsmus ir kančias kaip didesnio dievo(ų), visatos ar pan. „plano“ dalį.

8. Saviaktualizacijos prasmė. Realizuoti save, įgyvendinti savo potencialą, būti geriausia savo versija, aktualizuoti save. Šios prasmės vedamiems žmonėms egzistencija reiškia nuolat veikti ir daryti kažką savęs realizavimo link.

9. Išlikimo prasmė. Kautis ir išlikti yra misija, kuri veda per gyvenimą, – nes gyvenimas šios prasmės vedamų žmonių akimis yra nuolatinių kova prieš kitus, save, išorės jėgas, ligas, neteisybes ir visa kita, kas pasitaiko kelyje.

10. Meilės prasmė. Mylėti ir būti mylimam, kurti santykius, palaikyti draugystes, siekti meilės ir, priešingai nei vadovaujantis hedonistinėmis vertybėmis, siekti tos meilės ilgalaikiškumo.

11. Žinojimo prasmė. Siekti žinių, išminties ir tiesos, mąstyti, vadovautis protu. „Žinios išlaisvina“, “mąstau, vadinasi esu” – tai racionaliųjų, tiesos ir žinių paieškų vedamų žmonių gyvenimo principai.

12. Egzistencialistinė prasmė. Kas prasminga, o kas ne – kiekvieno asmeninis pasirinkimas, kiekvienas žmogus pats kuria savo prasmę. Koks gyvenimas bebūtų – linksmas, absurdiškas, skausmingas, sudėtingas, paprastas, pripildytas džiaugsmo ar kančios – jame yra prasmės tiek, kiek jame mato pats žmogus.

Pasak prof. A. Synnott, žmogus gali turėti vieną, o gali turėti kelias gyvenimo prasmes. Niekas jų žmogui prievarta „neįdeda“ į galvą, pats žmogus gali rinktis, kokiomis gyvenimo tiesomis vadovautis (nors kai ką gali „pasiskolinti“ ar perimti iš aplinkos – šeimos, kurioje augo, draugų ar kitų svarbių asmenų, kultūros, visuomenės). Svarbiausia, kad tai, kad jei šiuo metu gyvenimas atrodo turintis mažai prasmės, tai nereiškia, kad jame iš tiesų nėra (ir niekada nebus) jokios prasmės – tai, kas šiuo metu yra prasmė (ar beprasmybė), gali ne kartą keistis gyvenimo eigoje.

Paklauskite savęs: kas jums svarbu? Šeima? Darbas? Vaikai? Antroji pusė (jos turėjimas ar neturėjimas)? O gal aplinkos tausojimas, kūryba, knygų skaitymas, kova už teisybę, beglobiai gyvūnai, o gal pasinerti į nuotykius ar paprastus kasdienius malonumus? O gal dar kažkas kito? Kokie jūsų tikslai, kokios vertybės? Kiek kryptingai gyvenate pagal tai, kas jums svarbu, pagal savo tikslą ir pagal savo vertybes? Gal jums trūksta ryžto, gebėjimų ar drąsos gyventi pagal tai, kas jums svarbu? Gal jus stabdo aplinka, o gal jūsų vidiniai įsitikinimai?

Gal kančia yra ne tame, kad neturite ar nematote prasmės, o tame, kad tai, kas svarbu, eina vienu keliuku, o jūs traukiate į priešingą pusę ar stovite vietoje?

Psichologė – psichoterapeutė Kristina Paradnikė | www.psicentras.lt | fb.me/paradnike
Iliustracija: Tavis Beck

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Andrius parašė:

    https://lt.wikipedia.org/wiki/Hedonizmas

    Taip kiaules hedonistine prasme yra: valgyti, miegoti, myletis.

    Bet zmogus sudetingesne struktura, jis ant auksciausio evoliucijos laiptelio, todel gali „Gyventi, mėgautis – džiaugtis“ drugeliais, gamta, vaikais, savo artimaisiais, ziniomis, mokslo pasiekimais, naujausiomis technologijomis, SAVO PASIEKIMAIS!!!

  2. Andrius parašė:

    pavalgyti, miegoti, mylėtis tai tik gamtiniai zmogaus poreikiai, lygiai tokie pat kaip ir tustintis. Kaikurie ir sita poreiki pavercia i gyvenimo dziaugsma.
    Bet zmogus moka dziaugtis ir daugeliu grazesniu bei idomesniu dalyku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.