„Harė Krišna“. Kokie žmonės patenka į sektą? (2 dalis)

Iliustracija: Rolandas Vičys

Ką savyje turi arba tiksliau – ko neturi žmogus, kad užkibtų ant tokio „kabliuko“? Nesu giliai susipažinęs su kitomis sektomis, tad rašysiu tik apie dora ir gera vadinamą „Harė Krišna“ sektą „Iskcon“ [1 dalis].

Kokie žmonės įsilieja į sektą?

Greičiausiai visi gatvėje esate sutikę malonius berniukus, dėvinčius šviesius indiškus rūbus ir siūlančius knygutes. Jie šiek tiek papasakoja apie veiklą, kviečia į programą, šventes, dalina skrajutes. Kartais jie vaikšto ir po butus. Tai buvo ypač populiaru kiek anksčiau. Toli gražu ne visi perka siūlomas knygutes ar pakviesti sutinka atvykti į šventes, tačiau atsiranda tuo susižavinčių. Kodėl?

Tai dažniausiai reikalinga žmonėms, kurie vaikystėje patyrė kažkokią traumą, mano pastebėjimais. Tokie žmonės gyvenime nesijaučia saugūs ir nori kažkam priklausyti. Jie trokšta priklausymo kažkokiai didesnei visumos daliai. Pavyzdžiui, galbūt to jausmo, kurį dabar siūlo sekta, jie niekada nepatyrė su mama ar kitais šeimos nariais. Galbūt nesijautė šiame gyvenime mylimi ir reikalingi, nepatyrė šiltų ir artimų santykių su tėvais. Ir štai – viduje liko trauka, poreikis, tarsi skylė, kurią reikia užpildyti.

Ir šį poreikį patenkina ir taip žmogų pamalonina beveik bet kuri sekta. Čia netrūksta apkabinimų, priėmimo, supratimo. Pabrėžiama, kad būtent tavęs buvo seniai laukta, kad esi mylimas, tavimi bus pasirūpinta, šventykloje galėsi išsivalyti, būsi pamaitintas ir sušildytas. Atrodo, jog sektos veikia tarsi vaikų darželio principu. Naiviems, galbūt ne iki galo suaugusiems žmonėms sekamos pasakos, jie įspraudžiami į rėmus. „Auklėtiniams“ susirinkus jų veiklą prižiūri „auklėtojai“ – mentoriai ar guru. Visi kartu organizuoja įvairias šventes, programas, išvykas ir pan. Šie reikalai struktūrizuoja, organizuoja, sureguliuoja ir tvarko žmogaus gyvenimą, o tai reiškia – struktūrizuoja ir reguliuoja žmogaus sąmonę, priveda jį prie stabilios bei ramios būsenos. Tai tarsi savotiška terapija. Ne veltui dažnai susiklosto taip, kad jaunesniems nariams asmeninius susitikimus organizuoja vyresni mentoriai, kurie padeda atsakyti į opius klausimus, pasijusti saugiai.

Viskas lyg ir atrodo gerai, tad kur slypi problema? Čia svarbu tai, kad bendrija ką nors duodama, reikalauja kažko mainais. Žmogus atsiduria sektos rėmuose – žiaurioje totalitarinėje sistemoje. Taikomos tam tikros taisyklės, ribojimai ir įžadai, kurie gali būti ir labai žiaurūs. Pavyzdžiui, seksualinio gyvenimo draudimas, maisto produktų ribojimas, tam tikro elgesio draudimai ir t.t. Apribotas šių taisyklių žmogus užsilieka vaikiškoje būsenoje ir nesivysto ir neauga, neįgauna atsakomybės.

Gali būti, jog sektos rėmuose atsidūrusį žmogų, iš tikrųjų kamuoja lengva depresija, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės praradimas. Tuomet sektoje jis atranda džiaugsmą: čia sukasi specialūs žmonės, organizuojamos šventės, dainavimai, šokiai, paskaitos. Jaukumas kuriamas bendru maisto valgymu, ritualais, paskaitomis. Šventės labai ryškios: indiški rūbai, dekoracijos, daug gėlių. Iš pirmo žvilgsnio, ypač naujokams, tai sukelia pozityvias emocijas – kvepia, gražu, ryšku, pozityvu. Depresiją į šalį nuveja ir ramina bendras dainavimas. Žmonės į tai pasineria labai stipriai, jaučiasi tapę „dvasingais“, truputį atitrūkę nuo realybės. Įprastame gyvenime jie gyventi neprisitaikę ir negali deramai įsitvirtinti: jiems sunku rasti gerą darbą, pakankamai uždirbti, jaustis esant savo vietoje. Žemiški dalykai nepatvirtina jo reikšmės ar vertės ir visa tai pasiūlo sekta, priimdama kiekvieną ir kartais net specialiai ieškodama tų, kuriems labiausiai nesiseka.

Ką padaro sekta?

Sekta įdiegia, nustato kontrolę mūsų sąmonėje. Ji kontroliuoja mūsų smegenis ir pakeičia mūsų įprastą realybę į kulto realybę. Manipuliacinių technikų pagalba keičia mūsų mąstymą. Tai egzistuoja ir su metais vis tobulėja. Visa tai remiasi neva tvirtu moksliniu pagrindu, kuris slepiasi po panacėjiniu[1] žodžiu „vedos“. Tai pateikiama kaip dvasinio mokslo forma. „Iskcon“ atrodo geranoriškas: indiški motyvai, šokiai, linksmybės, bet iš tiesų tai judėjimas, kuris keičia žmogų be jo sąmoningo sutikimo. Ir iš tikros realybės, įprasto gyvenimo viskas virsta kultine realybe.

Atsidūrę „Iskcon“ sektoje neleis pameluoti – vyksta tarsi persikėlimas į pasaką. O iš tikro tai kulto realybė su griežtais kanonais, įstatymais, principais, įžadais, taisyklėmis. Žmogus verčiamas dėvėti kitokius rūbus. Dvasiniai drabužiai vadinami dhotis[2], saris[3]. Kakta puošiama tilaka[4]. Sektos nariai sako, jog visa ši išvaizda priklauso dvasiniam pasauliui, tad apsirengusysis iš karto pasijaučia labiau dvasingu.

Jau minėta, kad tenka sutikti gatvėje vaikinus, apsigobusius su oranžinėmis paklodėmis. Jie vaikšto po miestą, muša būgną, groja mažomis lėkštelėmis ir dainuoja. Dažnai su jais eina ir merginos. Jos šoka, dainuoja ir dalina saldumynus. Tai taip pat kultinės realybės atributai. Be išorinių atributų yra ir vidiniai. Tai rimti įskiepiai į smegenis, kurie žmogui diktuoja, ką ir kur reikia daryti.

Žinoma, žmogus pats save atiduoda į šias rankas. Savo asmenybę, laisvę, valią iškeičia į saugumo iliuziją, atramą, palaikymą, priklausymo kažkam daugiau jausmą. Negali sakyti, kad tai niekam nepadeda. Dažnai tai kažką gelbėja nuo alkoholizmo ar narkomanijos, savižudybės, gilios depresijos. Tokiems žmonėms gali būti naudinga, kad egzistuoja tokios iš pirmo žvilgsnio doros sektos kaip ši. Be abejo, kad kiekvienoje sektoje yra daug gero, meilės, pozityvių, šiltų santykių ir kt. naudingo ir malonaus. „Iskcon“ judėjimas teigia besiremiantis žiniomis, gėriu, vedine filosofija, ajurveda, vedine astrologija, vastu shastra[5] ir kt., gerais žmonėmis, siekiančiais kažko išaukštinto. Tačiau kokiais principais tai paremta?

Sunku tai priimti, nes tai žmogaus valdymas. Tarsi įdiegiama programa ar integruojama mikroschema, pagal kurią dabar turi dirbti. Įsigalioja griežti rėmai, taisyklės, normatyvai, ritualai, įžadai, priimti iki gyvenimo galo. Niekas nestovi virš tavęs ir kaip apsauginis nestebi, netikrina. Viskas siejama su kaltės jausmu. Juk žmonės visiems linki gero, yra širdingi. Kaltės, gėdos, skolos ir atsakomybės jausmas verčia jaustis taip, lyg sau nebe priklausytum. Viskas. Dabar tu – dalis kažko didesnio.

Jei tikite Dievu, žinokite, kad Krišnai nereikia, kad mes save parduotumėm. Jis palaiko vystymąsi, savastį, kūrybą, pasaulio praturtinimą savimi. Tai jokiais būdais nesisieja su banda, spaudžiančia iš savęs paskutinius syvus.

Taigi, žmogus dėl savo vidinių problemų patenka į sektą. Iš esmės tai yra savotiškas susinaikinimas – individas tarsi baigia gyvenimą šiame pasaulyje. Gali atrodyti patrauklu savižudiškų minčių turintiems žmonėms – jie tarsi nebegyvena šiame pasaulyje, nes sektoje jaučiasi lyg atsidūrę rojuje, apsupti nežemiškos nuotaikos ir nerealios būsenos. Gyvenimas tampa pasaka su šokiais ir nesirūpinimu realiomis problemomis. Ten netgi kažkiek nepatogu kalbėti apie darbą ir pinigus. Mat tai nesiderina su dvasingumu. Taip žmogus, kuris ten patenka, anksčiau ar vėliau atsisako savo giminaičių, draugų, šeimos. Atsisako tų, kurie nepalaiko jo naujame tikėjime. Atsisakymas nebūtinai fizinis atsiskyrimas, o „mano ir tavo pasaulis“ principu. Prisimenu save, kai neleidau mamai įdėti vegetarinio patiekalo į lėkštę, iš kurios buvo valgoma mėsa. Būtent taip ir sudarytos sektos – jos siekia panaikinti visus ryšius su išoriniu pasauliu.

Iliustracija: Rolandas Vičys

Gyvenimas per trumpas, kad skaitytumėte ne šventraščius, nes juk jūsų tikslas patekti pas Dievą, o tai padaryti gali padėti tik šventi raštai, todėl grožinės ar kitokios literatūros skaitymas yra nepageidaujamas. Taip judėjimo nariai po truputį nustoja skaityti knygas, kurios juos anksčiau domino, atsisako išvykų ir pramogų nepamokslavimo tikslais. Imama pasikliauti tik guru ir gyvenama taip, kaip jis pasako. Mąstyti savarankiškai nebesinori, nes vis dar esama vaikiškoje būsenoje, jaučiamasi psichologiškai silpnais. Beje, pas kai kuriuos narius intelektas, tiek emocinis tiek mentalinis, gali būti ir labai aukštas, tačiau visa tai įveikia vidinis silpnumas, atramos nebuvimas, savų ribų neapibrėžtis. Įsiliejimas į sektą jiems leidžia įsivaizduoti, jog bent likusį gyvenimą pavyks nugyventi kažkaip reikšmingai ir ne veltui. Sektos tikslas šias „aklas aveles“ suburti, skatinti guru kultą ir iš to uždirbti pinigų.

Anonsas: Trečia tekstų dalis – apie tai, kaip ištraukti žmogų iš sektos.

Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Išnašos:

[1] Panacėja [gr. panakeia – viską gydančioji; pagal sen. gr. deivės Panacėjos vardą]:
1. vaistas nuo visų ligų;
2. būdas išsigelbėti nuo visų sunkumų, įveikti visas problemas.
[2] Dhotis – Pietų Azijoje (ypač Indijoje) vilkimas vyriškas tautinis rūbas
[3] Saris- tradicinis moterų apdaras Pietų Azijos šalyse, Indijoje, Bangladeše, Nepale ir Šri Lankoje.
[4] Tilaka -ant kaktos virš nosies šviesiai rusva dėmelė iš molio kaip apsauga arba kaip religinės priklausomybės ženklas.
[5] Vastu shastra – tai mokymas apie architektūrą ir statybą, į kurį įtraukta daug Indijos tradicijų ir budistų tikėjimo.

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.

Share Button

You may also like...

5 komentarai

  1. Adeptas parašė:

    Arūnui reiktų paskaityti Lenkijos-Lietuvos šventosios, katalikų vienuolės Faustinos dienoraštį „Dievo gailestingumas mano sieloje“. Ten jis pamatys, kaip Dievas užvaldo žmogaus gyvenimą visiškai – nuo ryto iki vakaro ji meldžiasi, medituoja, regi Jėzaus vizijas, kalbasi su juo, girdi jo sakomus pamokymus ir paliepimus, atlieka savo darbus vienuolyne, dalyvauja mišiose ir adoracijose pagal visą regulą ir t.t. Žmogaus gyvenimas pagautas Dievo. Nieko daugiau ten nėra, tik Dievas, Dievas, Dievas, Dievas…

    Tokia yra ir mūsų sektos esmė. Taip, mes sekta, ir toks tas kelias, į panašią būseną, kur gyvenimas paskirtas Dievui 24 valandas per parą.

    Arūnui nepatinka toks sektos gyvenimas, kai žmogaus gyvenimas pagaunamas Dievo. Jam nepatinka toks intensyvumas, ir toks visokio kitokio gyvenimo netekimas. Jam tai baisu, ta tarnystė Dievui, kuri pasiima visą žmogaus laiką ir visą gyvenimą. Bet toks yra tas šventumas, tokia yra ta meilė Dievui.

    Ką galima tam priešpastatyti? Psichologiją? Laimingą gyvenimą be Dievo? Meilės per prievartą nebūna, todėl tuo meilės Dievui keliu reikia eiti natūraliai, laipsniškai, kiek širdis šaukia. Čia nėra prievartos, kad tu privalai būti sektoje, ar privalai iš jos išeiti. Kaip tu nori, taip daryk. Tikslas yra tas intensyvumas, pilnas pasišventimas, bet mes nesame priėję iki tokios sąmonės būsenos. Taigi. Bet jeigu mums tas tikslas pageidaujamas, trokštamas, mes jo laipsniškai sieksime. O jeigu tikslas nepageidaujamas, nenorimas, tada iš tikro nesinorės eiti tuo keliu, ir visa tai atrodys nesąmonė ir beprasmybė. Todėl ir patekimą į sektą, bei išėjimą iš jos norėsis racionalizuoti per psichologinę prizmę. „Žmonės ieškojo rojaus, šiltnamio“. „Pabuvo šiltnamyje, laikas išeiti“.

    Rimtesni klausimai ir nagrinėjimai, negu čia daro Arūnas, turėtų būti dėl to laipsniškumo; dėl to, ar tai, kaip viskas daroma, atitinka tradicijos esmes ir šventųjų nuotaikas, kurias jie nori mums suteikti; ar viskas daroma nuoširdžiai; ar visi, kurie bando imtis mokytojų vaidmens yra įgalioti Dievo ir tam pasiruošę, pasiekę atitinkamo šventumo lygmenį; ir pan. Tai daugiau vidinis tikinčiųjų žvilgsnis. O iš išorės dvasinio kelio suprasti neįmanoma, panašiai, kaip neįmanoma paragauti medaus laižant iš stiklainio išorės. Tai tik išorinės racionalizacijos. Sekuliarūs žmonės, jeigu jau nori kovoti su neigiamais sektų egzistavimo aspektais, turėtų kelti tik tokius klausimus, ar religija iš tikro seka savo mokymu ir laikosi moralės, kad žmonės nebūtų apgaudinėjami pateikiant gražią „prekę“, kurios turinys neatitinka įpakavimo.

    • Adeptas parašė:

      Turėčiau pridurti, kad žodį „sekta“ šiame komentare naudojau tokia prasme: „lot. secta — kryptis, doktrina, mokykla“, „žmonių grupė, atsiskyrusi nuo kitų, turinti savo įsitikinimus, interesus.“

  2. Andrius (Anuttama) parašė:

    Ačiū autoriui už eilinį tekstą. Bet kaip judėjimo narys vėl matau daugybė netikslumų, netgi ne tiesios. Kaip anksčiau minėjau – vertinimo netikslumai kyla kai žmogus remiasi arba nesėkminga patirtimi, arba nesėkmingais pavyzdžiais arba remiasi išvis tik nuogirdomis.

    Šį kartą pateiksiu žadėtą paaiškinimą, kaip straipsnyje įvardinti dalykai skiriasi nuo realybės kurioje gyvena iš tikro „Harė Krišna“ judėjime esantys nariai. Išvadas darykite patys. Mielai lauksiu klausimų ir komentarų. Pastebėjimai tokie:

    •  „Žmogus verčiamas dėvėti kitokius rūbus. Dvasiniai drabužiai vadinami dhotis, saris.“ – esu judėjime 8 metus, dalyvavau visose įmanomose šventėse, ritualuose, renginiuose. Nebuvo NEI KARTO, kad kažkas būtų vertęs kažką dėvėti per prievartą. Savotiška išimtis yra jei žmogus pats nori dalyvauti ritualuose, juos daryti, tuomet žinoma yra atitinkami prašymai, tiesiog bendrai sutartos tradicijos. Tačiau net ir tais atvejais būna daugybė išimčių, jei žmogus turi savo priežasčių dėl ko negali apsirengti tradicijos drabužių, bet vistiek nori dalyvauti ritualuose. Kita vertus kiekvienoje šventykloje į renginius prašoma ateiti švariais drabužiais, bei vengti per daug apnuoginančio pobūdžio aprangos, tačiau net ir ties šiais atvejais yra buvę pakankamai išimčių, tad prievarta šio judėjimo tikrai niekas neapkaltins, o straipsnio autorius pateikia neteisingą informaciją.

    • „Ten netgi kažkiek nepatogu kalbėti apie darbą ir pinigus. Mat tai nesiderina su dvasingumu.“- teiginys irgi labai subjektyvus. Nes judėjime kaip tik užsimezga daugybė darbinių santykių, susitikus būna proga aptari profesinius dalykus. Per 8 metus nesusidūriau su tuo, kad kažkam būtų buvę nepatogu kalbėti apie darbą.

    •“Viskas siejama su kaltės jausmu.“ – visame vaišnavų mokyme (kiek jo žinau) nesutikau nei vienos vietos kur būtų kurstomas kaltės jausmas. Priešingai, žmonės skatinami veikti ne iš baimės ar kaltės, o iš meilės ir sąmoningo pasirinkimo. Per 8 metus nebuvo tokio veiksmo kurį būčiau daręs vedinas kaltės ar baimės jausmo, ir negirdėjau nieko panašaus iš draugų.

    •“Prisimenu save, kai neleidau mamai įdėti vegetarinio patiekalo į lėkštę, iš kurios buvo valgoma mėsa.“ – taip, yra tokia mokymo dalis, kuri kalba apie specialių ir niekur nenaudotų indų vartojimą, tačiau ta mokymo dalis skirta šventyklų (arba „naminių šventyklų“) ritualams ir tradicijoms. Be abejo į šventyklą žmogus nesineš kažkokios keptuvės iš močiutės virtuvės ar pan… Tačiau čia ryškiai nesuprastas mokymas. Asmeniškai būdamas pas tėvus visada valgau iš bet kokių indų, nesvarbu kas juose buvo, niekad nekėliau tokio klausimo ir negirdėjau jokio priešingo nurodymo ar draudimo.

    •“Grožinės ar kitokios literatūros skaitymas yra nepageidaujamas. “ – tai irgi nesuprasto mokymo pasekmė. Jei žmogus kažkuriuo metu pasirenka vienuolio gyvenimą – net ir tada nėra draudimų pačiam nuspręsti ką skaityti o ko nę, išskyrus tą atvejį, jei žmogus, būdamas vienuolis pradėtų skaityti erotinio turinio literatūrą – daug kas tikrai nepalaikytų tokio pasirinkimo   Kita išimtis yra žmonės, kurie SAVO noru pasirenka apriboti savo veiklas, kad liktų daugiau laiko ir dėmesio kitiems dalykams. Tokie žmones neišvengiamai dalinasi savo įžvalgomis su kitais, bet tai nieko neįpareigoja perimti kito žmogaus gyvenimo būdą. Tuo tarpu judėjime yra menininkų, literatų, vertėjų, kurie daug skaito įvairios literatūros, ir ne tik skaito bet ir rašo patys, taip pat groja įvairią muziką, tapo paveikslus, domisi menais, mokslu, bet kuo… Tad kaltinimas visiškai nepagrįstas, neatitinkantis tikrovės.

    •“Būtent taip ir sudarytos sektos – jos siekia panaikinti visus ryšius su išoriniu pasauliu.“  – čia vėl maišoma su vienuolio įžadų davimu. Jei žmogus prisijungia prie kažkurio „Harė Krišna“ vienuolyno, tuomet žinoma gyvenimas būna labiau atskirtas nuo pasaulietinių dalykų, bet net ir tuo metu visada galima pakeisti savo pasirinkimą. Dažniausiai taip ir būna, pas mus įprasta jog vienuolystė laikoma tik tarpinė stadija, kol mokomasi dvasinės praktikos pagrindų, po to dauguma žmonių sukuria šeimas, ir tęsia dvasinę praktiką palaikydami visus norimus ryšius su „išoriniu pasauliu“. Rekomenduojamas vienuolystės periodas yra apie 5 metai, tačiau visi sprendžia individualiai. Dauguma išbūna keletą metų, kiti keletą mėnesių, kiti dar mažiau. Šiame pasirinkime nėra jokios prievartos. Priešingai – skatinama labai gerai apgalvoti, jei žmogus nori rinktis vienuolišką gyvenimo būdą.

    •“Mąstyti savarankiškai nebesinori, nes vis dar esama vaikiškoje būsenoje, jaučiamasi psichologiškai silpnais.“ – mokytojai šiame judėjime kaip tik skatina nebūti aklais sekėjais, ne tie laikai, niekas nenori kurti probleminių situacijų. Vedų mokymų esmė yra rasti aukso vidurį derinant savo suvokimą bei galimybes, su  mokymuose pateiktu suvokimu ir žiniomis. Kraštutinumai viską aklai atmesti ar viską aklai priimti čia nėra palaikomi.

    •“Sektos tikslas šias „aklas aveles“ suburti, skatinti guru kultą ir iš to uždirbti pinigų.“ – pinigai, kas įdomiausia, šitame judėjime vaidina mažiausią vaidmenį. Nes galima būti pilnaverčiu judėjimo nariu visą gyvenimą neišleidus nei cento. Netgi neturint nei cento. Priešingai – jei žmogus nepasiturintis, jis dar ir ras palaikymą iš bendraminčių, ir tai vyksta labai dažnai, net iki to, kad vyresni globėjiški nariai perka kažkam kojnes, perka autobuso bilietus grįžimui pas mamą, sergantiems perka vaistus, vežioja ir tt.. Yra atveju kai jauniems net padėdavo susimokėti už mokslus universitete ir tt. Jau nekalbant apie davimą kur gyventi ir maitinimą.  Per 8 metus aš asmeniškai esu paaukojęs kažkiek pinigų įvairioms šventykloms, bent jau už renginius, maistą ir pan, tačiau bendra suma nepadengtų net to, kiek aš būdamas jose suvalgiau, kiek naudojausi ištekliais jose gyvendamas, ir kiek gavau kito materialaus palaikymo. Tad šis kaltinimas yra daugiau nei netikslus, jis priešingas realybei.

    • „Galbūt to jausmo, kurį dabar siūlo sekta, jie niekada nepatyrė su mama ar kitais šeimos nariais. Galbūt nesijautė šiame gyvenime mylimi ir reikalingi, nepatyrė šiltų ir artimų santykių su tėvais. Ir štai – viduje liko trauka, poreikis, tarsi skylė, kurią reikia užpildyti.“- daugybė judėjimo narių praktikuoja kartu su savo šeimomis – su vyrais, žmonomis, vaikais, tėvais, net seneliais. Nors žinoma pasitaiko žmonių kuriems gyvenime trūko santykių ir kaip tik gerai jie gali kurti santykius su bendraminčiais. Bet nesu girdėjęs, kad kažkam tai būtų buvęs pagrindinis motyvas, dėl ko atėjo ar pasiliko Harė Krišna judėjime. Dažniausias motyvas yra – sutampančios vertybės ir tikslai. Kai prie judėjimo prisijungiau aš – net negalvojau apie santykius. Ir apie juos negalvojau dar daug metų po to. Santykius su kitais nariais pradėjau megzti tik po kokių 5 metų praktikos, kai pamačiau, kad iš ties labai daug žmonių judėjime yra artimi ir mieli širdžiai, jog neįmanoma nesusidraugauti. Iki tol į kitus narius stengiausi žiūrėti labai dalykiškai  

    • „Taikomos tam tikros taisyklės, ribojimai ir įžadai, kurie gali būti ir labai žiaurūs. Pavyzdžiui, seksualinio gyvenimo draudimas, maisto produktų ribojimas, tam tikro elgesio draudimai ir t.t. “ – niekas priverstinai nesikiša į žmogaus asmeninį gyvenimą. Tik pats žmogus su laiku gali nuspręsti – arba duoti vienuolio įžadus, arba priimti dorybingo šeimyninio gyvenimo principus, arba toliau gyventi pagal savo esamus poreikius ir dalyvauti benduomenės gyvenime vis tiek. Žinoma būtų keista jei žmogus norėtų ir duoti vienuolio įžadus ir užsiiminėti seksualiniu gyvenimu. Kam tuomet duoti vienuolio įžadus? Vis tik, jei vienuolis persigalvoja, niekas jam netrukdo atsisakyti vienuoliško gyvenimo ir kurti šeimą. Žinoma, tiems kurie nori palaido lytinio gyvenimo, alkoholio, tabako, narkotinių medžiagų, jiems vargu ar patiks mūsų bendrija. Tačiau tai nėra sąlygos kurios draustų žmogui būti kartu, mokintis prakikos ir pan. Kaip tik – dauguma žmonių prisijungia turėdami visiškai laisvą gyvenimo būdą, niekieno neribojamus įpročius, tik su laiku žmogus pats savo noru susidomi išbandyti vienus ar kitus principus. Man asmeniškai taip ir buvo. Nors man patiko reguliuojančių principų idėja, jaučiau kad tai labai geri pavyzdžiai, tačiau net neplanavau jų laikytis ir per visą laiką nesusidūriau, kad kažkas verstų. Principus pradėjau taikyti tik tada, kai pats pajutau kad labai noriu išbandyti. Net ir tada nepuoliau stačia galva. Domėjausi ką jie duoda, kaip jie taikomi, kaip elgtis kad jie nesukeltų problemų ateityje ir tt. Kur čia žiaurumas? Manau šis autoriaus kaltinimas visiškai nepagrįstas.

  3. Adeptas parašė:

    „Įsiliejimas į sektą jiems leidžia įsivaizduoti, jog bent likusį gyvenimą pavyks nugyventi kažkaip reikšmingai ir ne veltui. Sektos tikslas šias „aklas aveles“ suburti, skatinti guru kultą ir iš to uždirbti pinigų.“

    O šis Arūno teiginys yra tiesiog kvailas.

    Tai nepagrįstas bandymas priskirti piktybiškos savanaudės materialistinės „sektos“ savybes ISKCON’ui.

    Tikra tiesa greičiau tokia: kad ir kokių trūkumų turėjo ISKCON’o veikla per visą jo istoriją dėl jo narių netobulumo, jie visada stengėsi ne dėl pačių pinigų kaip tikslo, o dėl to, kad tarnautų savo dvasinio mokytojo dvasinei vizijai ir norams, jo suformuluotiems dvasiniams tikslams. Kiek gerai jie suvokė tą dvasinę viziją ir dvasinius tikslus atskirais laikotarpiais ir atskirose grupėse, tai kitas klausimas, bet iš principo jie visada tuo vadovavosi. Jeigu kuriuos nors iš patapusių lyderiais ir užvaldė egoizmas, ir kai kurie iš tokių lyderių galbūt prisikrovė kišenes grynųjų, o tada pabėgo, tai daugiau išimtys. Bendra kryptis – tarnauti dvasinio mokytojo misijai, ją tęsti.

    Nagrinėjant ISKCON istoriją po Šrilos Prabhupados išėjimo iš šio pasaulio 1977 m., kada buvo pasimetimas, „juodasis laikotarpis“ kokius dešimt metų ir daugiau, vaizdas yra toks: kai Šrila Prabhupada buvo kartu su jais, judėjimas buvo populiarus ir pritraukė daug narių. Tendencija buvo tokia, kad daugelis stengėsi gyventi šventyklose, visą laiką skirti dvasinei veiklai. Tai yra, iš esmės, ISKCON sukūrė dvasininkų krišnaitų sluoksnį pasaulyje, ypač JAV. Dvasininkams reikia iš kažko gyventi, išlaikyti šventyklas. Kokiu „produktu“ mainosi dvasininkai su visuomene? Dvasinėmis žiniomis. Kokia forma? Knygomis. Iš kur ateina pinigai? Daugiausiai iš knygų. Dar uždirbdavo pinigus parduodami smilkalus, kai kuriose šalyse gal ir iš vegetarinių restoranų verslo. Dar skaičiau, kad po 1977 m. pardavinėdavo sausainius. O kam skirti pinigai, ir koks viso to tikslas? Kodėl egzistuoja tas dvasininkų sluoksnis ir šventyklos? Visi pinigai panaudojami būtent tiems tikslams, kurie nurodyti ISKCON steigimo dokumentuose (CERTIFICATE OF INCORPORATION of INTERNATIONAL SOCIETY FOR KRISHNA CONSCIOUSNESS, INC., Dated July 13, 1966, Incorporated by: A.C.Bhaktivedanta Swami; Carol Baker; Raymond Marais):

    1. Sistemingai propaguoti ir skleisti dvasinį žinojimą plačiajai visuomenei bei mokyti visus žmones dvasinio gyvenimo technikų, siekiant atkurti palankią gyvenimo vertybių pusiausvyrą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.

    2. Skleisti Krišnos (Dievo) sąmonę, kokia ji buvo apreikšta didžiuosiuose Indijos šventraščiuose – Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.

    3. Suburti Bendrijos narius kartu ir arčiau Krišnos, pirminės esybės, tokiu būdu išugdyti bendrijos nariuose, ir visoje žmonijoje, mintį, kad kiekviena siela yra Dievo (Krišnos) kokybės dalelytės.

    4. Mokyti ir skatinti sankirtanos, kongregacinio šventų Dievo vardų šlovinimo, koks apreikštas Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu mokyme.

    5. Sukurti bendrijos nariams ir plačiajai visuomenei šventą transcendentinių žaidimų vietą, skirtą Krišnos asmenybei.

    6. Suburti bendrijos narius tam, kad mokytis paprastesnio, natūralesnio gyvenimo būdo.

    7. Siekant aukščiau išvardintų tikslų, leisti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitą literatūrą.

    Šrilos Prabhupados noras buvo toks, kad mokiniai užmegztų ryšį su Krišna, augintų tikėjimą ir meilę Jam, pradedant nuo pradinio tikėjimo ir baigiant aukšto dvasinio lygio meilės nuotaikomis ir tobulybe; ir kad mokiniai tą pačią dvasinę kultūrą paskleistų žmonijoje, platindami knygas:

    „Mūsų Krišnos sąmonės judėjime visos mūsų veiklos susitelkę apie Krišnos raštijos platinimą. Tai labai svarbu. Galima prieiti prie bet kurio asmens ir paskatinti jį skaityti Krišnos raštiją, kad ateityje jis irgi galėtų tapti bhakta.“ (Iš Šrimad Bhagavatam 10.32.27 posmo komentaro)

    Bet, tikriausiai, kadangi Arūnui atrodo, kad tie dvasiniai tikslai neegzistuoja, jis jais netiki, netiki nei tokia Dievo forma, nei tokia dvasine veikla, tai jam ir atrodo, kad čia viskas daroma dėl pinigų. Pinigai, kurie panaudojami Arūno požiūriu neegzistuojantiems tikslams, jam ir atrodo patys esą tikslas. Jis nepastebi, kad tie visi pinigai išleidžiami knygoms spausdinti ir šventykloms išlaikyti.

    Ir gerai Andrius pastebėjo, kad suvedus finansinį balansą, daugelis žmonių daugiau gauna iš judėjimo, negu jam paaukoja. Mano patirtis tokia pati. Aš nepriklausau ir niekada nepriklausiau ISKCON’ui, bet jeigu suvesčiau balansą, ar daugiau pinigų paaukojau kitų Gaudija vaišnavų bendrijų veiklai, ar už daugiau pravalgiau prasado, gautųsi, kad už daugiau pravalgiau prasado. Pinigų labai mažai paaukojęs esu, tik simboliškai.

  4. Anonimas parašė:

    Kodėl teisinatės? Tikros sektos požymis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.