„Harė Krišna“ patirtis. Savigrauža ir baimė palikti sektą (V dalis)

Wasfi Akab / flickr.com

Nesu kovotojas su sektomis, bet negaliu pasakyti, švelniai tarianti, kad jas mėgstu. Analizuoju bei gilinuosi, kad pačiam ir kitiems, taptų suprantamiau, kas tai per reiškinys. Tie, kas skaito mano straipsnius, spėju, jog greičiausiai kažkur įsitraukę ar yra greta sektos. O galbūt yra susirūpinę ten atsidūrusiais giminaičiais, draugais.

Žodžiui „sekta“ neteikiu žeminančios prasmės, tai tiesiog trumpas ir suprantamas žodis, kuris atitinka „Iskcon‘ui“ būdingus kriterijus. Sektą suprantu kaip organizuotą pseudoreliginį mokymą, neretai sunkiai atskiriantį nuo dogmatinės[1] religijos, sukonstruotą pagal vieną ir ta patį šabloną[2], būdingą sektoms ir veikiantį tinklinės rinkodaros principu. Nepaisant to, jos kažką gelbėja nuo alkoholizmo, narkomanijos, savižudybių, gilios depresijos. Tai kaip vaikų darželis, kuris padeda užaugti, atskirti tikra nuo netikra, jei sugebi laiku atsipeikėti.

Ši ciklo dalis ypač dedikuojama[3] tiems, kurie yra „Iskcon“ sektoje, nori išeiti, bet negali. Negali, nes bijo, yra kankinami kaltės jausmo. Tai gali pasirodyti gana baisus dalykas. Žmogus gyvena tarsi pasirišęs sau akmenį po kaklu. Silpsta pojūtis, kad išties gyveni. Nešiojiesi su savimi griaunantį ir kenksmingą jausmą, juo labiau – jis neturi jokio realaus pagrindo. Negali kažkas mus valdyti, jokie guru, pusguriai ar kokie mentoriai. Derėtų pradėti mąstyti pačiam ir suaugti.

Kiekvienas žmogus bendruomenėje gauna kažkokias savo realizacijas, pamokas ir patirtį. Gaudami naują patirtį, integruoja ją į savo naująjį gyvenimą. Bet didžiajai daugumai, laikui bėgant, buvimas sektoje tampa nuobodus, ankštas, dirbtinas. Jiems norisi išeiti, tačiau jie bijo. Kodėl? Nes yra baisu palikti šį kelią ir atsisakyti duotų įžadų.

Baimė palikti šį kelią ir atsisakyti duotų įžadų

Laikui bėgant ir gyvenant sektoje, anksčiau ar vėliau prieinama iki pilno iniciacijos ritualo, kur vyksta įšventinimo į mokinius apeigos. Įšventinimas suteikiamas iki gyvenimo galo. Iniciacijos metu žmogus prižada pakartoti per dieną bent 16 ratų „Harė Krišna“ mantros su specialiais mediniais karoliais, kas trunka dvi ar dvi su puse valandos. Mokinys gauna „dvasinį“ vardą. Jie ne tik pažada kartoti mantrą visą gyvenimą, bet ir laikytis keturių reguliatyvių principų: 1. Nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, svogūnų, česnakų. 2. Nevartoti intoksikantų: narkotikų, alkoholio, kavos, juodos ir žalios arbatų. 3. Nežaisti azartinių žaidimų. 4. Neturėti nesantuokinių lytinių santykių, o santuokoje – tik vaikams pradėti ir ne bet kokiems, o Krišnos sąmonės.

Savo guru įžadus davęs žmogus jaučiasi skolingas ir įsipareigojęs. Žmogus nori išeiti, o prižadėjo mokytojui, kad bus jo mokinys visą gyvenimą, tad kaip jis gali nebijoti? Ten nedaromas akivaizdus spaudimas, tačiau gąsdinama karma. Jei tu išduodi savo guru, prieš jį maištauji, jam prieštarauji, pagal karmos dėsnį tai labai atsiliepia, nes tu nepasitiki šventu žmogumi. Tai kenkia, nes gali prarasti sveikatą, gyventi trumpiau ir t.t.

Žmonės rimtai nuo to kenčia ir nemato išeities, nežino kaip elgtis. Jie gyvena tokioje būsenoje, kai likti nenori, o išeiti bijo. Kur kas paprasčiau tiems, kurie iniciacijos negavo. Todėl, kuomet sektos pasekėjas duoda įžadus, vėliau susiduria su vidiniu konfliktu, sveika sąmonė kovoja su indoktrinuota sąmone, įprasta realybė su kulto realybe. Žmonės susiruošia išeiti iš sektos, o pseudo atsakomybės virvės laiko, todėl nusprendžiama grįžti. Gali atrodyti, jog kovoti su tuo pernelyg sunku, patirtis per daug kankinanti, tad lengviau pasiduoti ir užsimiršti. Tiems, kas niekada nebuvo sektoje, gal ir sunkiau suprasti, apie ką čia kalba. Panašumų galima rasti ir kitose gyvenimo srityse, kai nesuvokdami daliname veltui savo gyvenimus, dėl kažkieno paspęstų manipuliacijų. Priežastys verčiančios žmogų pasilikti sektoje gali atrodyti kvailos, naivios, ar tiesiog juokingos. Neišsiaiškinus ir neįsisąmoninus kaltės jausmą sunku įveikti. Padėti gali psichologai, psichoterapeutai.

Jeigu susvyruoja apsisprendimas, dėl pasirinkto kelio, ne visi sugeba likti nuoširdūs su savimi. Kodėl? Žmonės bijo apkalbų, bijo prarasti draugus, su kuriais užmezgė ryšius, su kuriais leido laiką kartu sektoje. Bijo pajausti vidinę kaltę, diskomfortą ir sau prisipažinti, kad buvo kvailinami. Dažnai norintys palikti sektą, tai padaro tik po kelių mėnesių ar pusės metų, kartais net vėl grįžta. Kodėl? Žmogų užvaldo emocijos, jaudinimasis ir kiti jau minėti jausmai, savęs nuvertinimas, nes jie nebegauna to besąlygiško savo vertės patvirtinimo ir palaikymo, kurių susilaukdavo sektoje. Tai savotiškas apsivalymo ir susilaikymo laikotarpis, kuris užtrunka. Nustojama repetityviai murmėti mantrą. Dingsta priklausymo kažkam didesniam pojūtis, o tas sukelia kančios ir laikinai užslėptos vidinės tuštumos jausmą. Žmogui gali atrodyti, kad degraduoja ir gyvenimas praranda tikslą. Todėl kažkas neatlaiko ir sugrįžta.

Bendruomenėje, jei kas nors nepasiseka, vyksta konfliktas, randama priežastis kodėl žmogus pats kaltas ir dažnai kaltinamas praėjęs gyvenimas, dėl kurio įsiskolinta šiame gyvenime. Atėjus pas „Iskcon“ „psichologą“, užuot taikius psichoterapiją, siūloma melstis, ir sakoma, jog problema išsispręs pati savaime. Tiesiog reikia atpirkti savo karmą. Kaip galima tuo tikėti?

„Iskcon“ nariai dažnai gėdijasi, vengia šiuolaikinės santvarkos pagalbos, nes jie – pasaulio gelbėtojai nuo degradacijos. Paradoksalu[4], adeptai[5] mokslo pažanga naudojasi, tačiau vis vien yra nepatenkinti esama situacija. Visa ši kulto sistema yra tarsi atskira visata. Jei kartais nepaklūstama šios sektos taisyklėms, niekas nebaudžia – tai atliks jų „sąžinė“, įskiepytas kaltės ir gėdos jausmas. „Aš kaltas dėl visko, kas vyksta pasaulyje. Esu to dalis. Aš jaučiu gėdos jausmą bet kokiu atveju. Kaip žmonės taip gyvena? Kaip taip įmanoma? Aš jaučiu gėdos jausmą ne tik už kitus, bet ir už save. Aš nuodėminga egzistencija, todėl turiu valytis ir valytis, dirbti ir dirbti su savimi.“ „Turiu eiti į gatves, dainuoti, siūlyti knygas, kad išgelbėčiau žmoniją.“ Ten daug nuoširdžių žmonių, kurie gero visiems linki, širdingi, bet jie patys save taip paplatins kartu su knygomis, kad toliau jau nėra kur. Sunku patikėti, tačiau taip žmonėms susukamos galvos ir jiems įprasta realybė perrašoma į kulto pasaulėvaizdį.

Agresijos atsisakymas

Visas žmonių būrys, susirinkęs „Iskcon“ sektoje, turi vieną bendrą bruožą – atsisako agresyvumo. Ar to reikia? Žmonės, kaip ir kiti primatai, yra gamtos padarai. Žmoguje turi būti natūrali dalis sveikos gyvenimiškos agresijos, nes vis tik, mūsų dvi trečiosios dalys – gyvūnai. 99,6 procento žmogaus aktyvių genų yra tokie patys kaip šimpanzių. Turime vienodų chromosomų, ir vienas nuo kito skiriamės tik nedidele dalimi. Žinoma, galima šimpanzę išmokyti „pasakyti“ kažką panašaus į „duok man bananą“, bet pasakyti kažko labai sudėtingo ji niekada neišmoks, nes tikrų kalbinių sugebėjimų turi tik žmonės.

Taigi, priėmęs naują kultūrą, tradiciją „Iskcon“ sektoje, atsivertęs žmogus mokosi nuolankumo, atsisako agresijos. Negalima nuskriausti nė vienos gyvos būtybės, įskaitant save. Jaudinanti mintis, bet iš tiesų, jei žmogus neigia agresiją, jis neigia gyvenimą ir kovą už jį. Vis tiek mes jaudinamės, kasdien kovojame, susiduriame su įvairiomis nepalankiomis situacijomis. Nors ir gyvename civilizuotoje visuomenėje, esame civilizuoti žmonės, vis dėlto dalis gyvūno elgsenos išlieka. Kartais, norėdami išlikti, mes pasitelkiame į pagalbą savo viduje glūdintį plėšrūną. Manau, to neverta ignoruoti. Be abejo, svarbu atminti, kad yra mūsų žmogiškosios, „angeliškos“ savybės. Galime mokytis tai suderinti. Žmogaus energetiniai sluoksniai – žemutiniai gyvūniški [kūnas], vidurinieji žmogiški [jausmai] ir aukštutiniai dangiški [protas]. Mes esame tarsi trys viename, trys gijos. O žmonės, kurie nupjauną žemesnę dalį, tą gyvūniškumą, nupjauna ne tik agresiją. Jie pasielgia radikaliai[6], nustoja tarsi savo noru būti įgalūs, suluošina save. Manau, kad sveikata svarbiau, nei ideologija. Pasirinkus radikalią augalinę mitybą, prisiminkite reguliariai tikrintis sveikatą.

Esame laisvi žmonės

Norint išvengti kaltės jausmo, svarbu suprasti, kad mes esame laisvi žmonės ir galime bendruomenėje elgtis laisvai. Atėjome į judėjimą, kaip į vieną didelę šventę, ir išėjome. Davėme įžadus, pasiėmėme juos atgal. Kaip žodžio šeimininkas – daviau žodį ir pasiėmiau. Sugalvojau, kad būsiu guru mokinys, apimtas emocinių šuorų ir aplinkinių spaudimo, kitą dieną apsigalvojau – kam nepasitaiko. Užsinorėjau ir išėjau. „Sudie, mano „saldžioji vyšnia“, nebenoriu būti tavo mokinys, turiu kitą gyvenimą.“ Kodėl mes negalime taip elgtis? Kodėl guru laikomas svarbesniu nei įsipareigojimas žmonai ar vyrui ir bendram gyvenimui? Paklusnumas ir nusižeminimas mus verčia taip elgtis, todėl ir susiformuoja priklausomybė. Kadangi sektos nariai vis kalba apie „besąlyginę meilę“, yra didūs pasaulio gelbėtojai ir žmonijos mylėtojai, jie nuolat nusiteikę darbui su savimi tam, kad įrodytų savo tobulumą. Iš tiesų, taip pasireiškia depresyvus charakteris, kur žmogus nori save kiekvieną dieną šlifuoti ir nuolat savyje ieškoti kažkokių trūkumų bei su jais dirbti. Tai gali nesibaigti niekada.

Iliustracija: Rolandas Vičys

Išeiti iš sektos sudėtinga

Žmonės, kurie ilgai prabūna sektoje, praranda socialinius kontaktus. Jie praranda sugebėjimus prisitaikyti ir normaliai elgtis visuomenėje. Kadangi sektoje vartojamas savas slengas, sava kalba, jiems sudėtinga bendrauti su kitokiais. Čia užmegzti ryšiai, visi draugai ir kaip dabar iš naujo kurti gyvenimą norint išeiti? Nei kažką dirbti, nei normaliai komunikuoti. Jie patys to neįsivaizduoja. Kuo ilgiau prabūni, tuo didesniu apologetu[7] tampi. Jei kulto narys kažkuo nusižengė, niekas jo rimbu neplaka, bet kaltė labai subtiliai iššliaužia iš pasąmonės. Išmoktas bejėgiškumas tarsi skverbiasi į visas kūno ląsteles, nes kasdien skaitomos kulto knygos, kasdien susiduriama su draudimais, pagundomis ir t.t. Tuo labiau, kad Krišna viską mato.

Vienok šis visas gąsdinimas yra tiesiog nesusipratimas, suvienytas obskurantizmas[8]. Iš tiesų nėra ko bijoti. Nėra jokio reikalo kamuotis apsigobus kalte ir savigrauža. O jei tai nutiko, eikite pas tikrą psichologą, psichoterapeutą, su oficialiu universitetiniu išsilavinimu ir patirtimi šioje srityje. Kaltės jausmas pasikeis į pyktį. Kai esate tokioje situacijoje, priklausote sektai, jums tiesiog reikalingas sveikas žmogiškas pyktis. Išeikite, apsidairykite aplink ir žiūrėkite į gyvenimą naujomis akimis. Jei egzistuoja pyktis, agresija – pirmam etape, tai naudinga, ir nėra ko bijoti. Mano supratimu, tai natūrali ir ilgą laiką slopinta reakcija į apgaulę. Pyktis – gelbėjanti energija.

Nustokime stengtis būti per daug gerais, čia ne ta vieta. Tai žemė. Jūs kol kas dar ne rojuje, o jei rojus yra, kai į jį pateksite, tada ir būsite palaiminti. Čia būtinos visokios žmogui naudingos energijos – nustokime save kaustyti.

Kitame straipsnyje – apie priklausomybę, depresyvumą ir užslėptą savęs išaukštinimą.

Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Anksčiau skelbta:
1 dalis: Dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą?
2 dalis: Kokie žmonės patenka į sektą?
3 dalis: Kaip ištraukti žmogų iš sektos?
4 dalis. Neįtikėtinas bendruomenės triumfas

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.


IŠNAŠOS:
Dogmà[1] [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1. sen. Graikijoje – iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filos. mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams; 2. teol. kanonizuotas tikėjimo teiginys, skelbiamas tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa; 3. teiginys, nuomonė, teorija, be įrodymų ar praktinio patikrinimo laikoma neginčijama tiesa.
Šablònas[2] [vok. Schablone]: 1. pavyzdys, pagal kurį masiškai gaminami vienodi daiktai; 2. prietaisas gaminių formai patikrinti; 3. archit. detalės natūralaus dydžio brėžinys; 4*. nuvalkiota išraiškos forma; pavyzdys, kuriuo aklai sekama.
Dedikúoti[3] [lot. dedicare], paskirti kam nors savo kūrinį ir parašyti apie tai kūrinio pradžioje.
Paradòksas[4] [gr. paradoxos – netikėtas]: 1. neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikam galvojimui; 2. log. samprotavimas, įrodantis ir teiginio teisingumą, ir jo klaidingumą; 3. fiz. netikėtas reiškinys, prieštaraujantis įprastai sampratai.
Adèptas[5[lot. adeptus – pasiekęs]: 1. asmuo, žinantis sektos, religijos arba kitas paslaptis; 2*. idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas.
Radikalùs[6] [lot. radicalis]: 1. pagrindinis, esminis, griežtas; 2. kraštut. pažiūrų, griežtas, ryžtingas, beatodairiškas.
Apologètas[7][gr. apologeomai – ginuosi], kurios nors idėjos, mokslo gynėjas, garbintojas.
Obskurantizmas[8] [pranc. obscurantisme < lot. obscurans (kilm. obscurantis) – užtemdantis], priešiškumas mokslui, švietimui, pažangai; tamsumas, tamsuoliškumas.

Share Button

You may also like...

3 Responses

  1. Andrius Anuttama says:

    Kaip jau tapo tradicija, kadangi esu Harė Krišna judėjimo sekėjas, skyriau laiko aptarti straipsnyje pastebėtus dalykus. Kai kurie dalykai yra tikra tiesa, tačiau daugiau informacijos pateikiama per labai nutolusį požiūrį, labiau remiantis į retus atvejus, išimtis, o ne į tai kaip paprastai gyvena ir mąsto judėjimo nariai. Norintiems susidaryti pilnesnį vaizdą, siūlau perskaityti šiuos pastebėjimus, apie konkrečias straipsnio vietas:

    • “Žodžiui „sekta“ neteikiu žeminančios prasmės, tai tiesiog trumpas ir suprantamas žodis, kuris atitinka „Iskcon‘ui“ būdingus kriterijus.”
    – Kriterijų neatitinka, o ISKCON arba “Harė Krišna” yra oficialiai, teisiškai pripažinta religinė bendrija, ginama LR ir kitų šalių įstatymo, todėl tai ne sekta. Bet to, neatitinka visų pagrindinių šiuolaikinių sektos apibrėžimo punktų: nėra vieno lyderio (nariai individualiai renkasi savo asmeninį dvasinį mokytoją, o organizacinius klausimus sprendžia kiekvienos atskiros bendruomenės viduje paskirti asmenys), nėra vieno finansinio fondo (visos bendruomenės individualiai tvarko savo lėšas, kurios pagrindei būna pinigai surenkami per šventes, ir išleidžiami kitoms šventėms – maisto produktams ir kt. taip pat salių nuoma, komunalinės paslaugos, kuriomis naudojasi visi nariai ir svečiai.), organizacija nesikiša į asmeninį žmogaus gyvenimą (tik pats žmogus gali kreiptis į bendraminčius ar jam patinkančius vyresnius narius, jei nori patarimo ar pamokymo kažkuriuo gyvenimo klausimu, tačiau niekas kitas, be pačio žmogaus sutikimo neturi teisės reguliuoti kito pasirinkimų)…

    • “Ši ciklo dalis ypač dedikuojama[3] tiems, kurie yra „Iskcon“ sektoje, nori išeiti, bet negali. Negali, nes bijo, yra kankinami kaltės jausmo.”
    – Tai labai retas reiškinys, nes visi kas nori – išeina. Durys atviros ateinantiems ir išeinantiems. Kaip tik daug didesnė problema ir daug didesnės baimės kamuoja tuos, kurie nori ateiti ar prisijungti, bet bijo artimųjų ar aplinkinių nuomonės. Kai kuriuos kamuoja įsisenėjęs požiūris nuo tarybinių laikų, kai bet kurio tikėjimo susibūrimus lankantys žmonės būdavo griežtai baudžiami, taikomos įvairios sankcijos, ribojama laisvė ir galimybės visuomenėje, taip pat taikomas moralinis ir ideologinis spaudimas. Bet šios baimės nėra nepagrįstos ir dabar. Nors dabar oficialiai Lietuvos įstatymas gina tikėjimo laisvę, tačiau vis dar pasitaiko darbdavių ar kitų žmonių, kurie rodo tiesioginį nusistatymą prieš tikinčiuosius ir jų vertybes, dėl ko, jautresniems žmonėms kyla baimė dėl savo ateities, baimė ateiti į meditacijas ar renginius, baimė būti pastebėtu šokant ar dainuojant viešoje vietoje, baime jog kažkas sužinos jog namuose meldiesi, medituoji, kartoji mantra ir tt… Kai kurie žmonės bijo netgi to, kad kažkas sužinos jog nevalgai mėsos, negeri alkoholio, nes vis dar įmanoma susilaukti patyčių ar pažeminimo, daugybės nepatogių situacijų dėl šių klausimų. Didžiausios ir dažniausios baimės būtent tokios.

    • “Jie gyvena tokioje būsenoje, kai likti nenori, o išeiti bijo.”
    – Baimė palikti judėjimą – yra labai reta išimtis, tačiau ji pasitaiko nebent tokiu atveju, kai asmuo buvo ilgai išlaikomas bendruomenės, pvz gyveno vienuolyne ar panašioje bendruomenėje, gaudavo valgyti, stogą virš galvos, nereikėdavo galvoti apie darbą, mokslą, šeimą, savęs išlaikymą ir tt. T.y. jeigu žmogus užsibūna dėl savo patogumo. Tačiau ir tokiu atveju minėta problema nesitęsia ilgai, nes jeigu neliko jungiančių vertybių, žmogus vis tiek išeina.

    • “Kur kas paprasčiau tiems, kurie iniciacijos negavo. Todėl, kuomet sektos pasekėjas duoda įžadus, vėliau susiduria su vidiniu konfliktu”
    – Deja, bet šiais laikais net įžadai, remiantis statistika, mažai ką sulaiko. Tiksliau – nieko nesulaiko. Visi kas norėjo išeiti – išėjo, nepriklausomai nuo jokių įžadų.

    • “Visas žmonių būrys, susirinkęs „Iskcon“ sektoje, turi vieną bendrą bruožą – atsisako agresyvumo. Ar to reikia?”
    – Agresijos atsisakymas, arba “ahimsa” yra visų pagrindinių rytų dvasinių tradicijų pagrindas. Net gyvūnai nebūna agresyvūs be svarbaus reikalo, tai kodėl to neturėtų reguliuoti žmonės? Be to apie tai kalba ir kitos didžiosios pasaulio religijos. Tačiau niekur nėra akcentuojama aklas agresijos atmetimas. Priešingai, akcentuojama jog kiekvienas jausmas ar savybė turi savo vietą gyvenime. Tiesiog, destruktyvioms emocijoms dvasiniai mokymai siūlo rasti kuo kultūringesnę vietą ir paskirtį, jog nebūtų daroma žala nei sau nei kitiems. Viena iš išimčių – “žala dėl didesnės žalos sustabdymo” – tai puikiai iliustruoja policininko pareigos, kario pareigos, gaisrininko pareigos ir pan… Sąmoningas žmogus naudoja prievartą ar gadina kitų turtą tam, kad sustabdyti nusikaltimą, apsaugoti kitus žmones ir pan. Kitais atvejais, tradiciniai mokymai rekomenduoja susikaupusią negatyvią energiją išlieti sporte, fiziniame darbe, šokiuose, jogos pratimuose, kvėpavimo pratimuose ir tt.

    • “jei žmogus neigia agresiją, jis neigia gyvenimą ir kovą už jį.”
    – Niekur vedų mokyme nėra kalbama apie agresijos ir kovos už gyvenimą neigimą. Priešingai, Bhagavadgytoje teigiama, jog žmogus turi kovoti dėl gero savo pareigų atlikimo, bei neatsisakyti savo pašaukimo, net jeigu jis yra sunkus ir keliantis iššūkius. Tačiau agresija arba pyktis nelaikoma kriterijumi kuriuo derėtų vadovautis labiau nei ramiu protu.

  2. Andrius Anuttama says:

    TĘSINYS:

    • “žmogus nori save kiekvieną dieną šlifuoti ir nuolat savyje ieškoti kažkokių trūkumų bei su jais dirbti. Tai gali nesibaigti niekada.”
    – Pagal vedų mokymus – “savęs šlifavimas” yra tik 4 iš devynių pagrindinių dvasinės praktikos pakopų. Jis tikrai baigiasi. Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus lieka be trūkumų, tačiau ketvirtoje pakopoje žmogus išmoksta priimti tai kas savyje yra nepakeičiama, bei išmoksta pakeisti tai ką galima pagerinti, o po to einama prie visiškai kito lygio uždavinių. Skaitantiems noriu palinkėti nebijoti darbo su savimi, tačiau tas darbas turi būti apgalvotas ir vedinas ramybės…

    • “Žmonės, kurie ilgai prabūna sektoje, praranda socialinius kontaktus.”
    – Šis teiginys kartojosi ankstesniuose straipsniuose bet jis yra klaidingas. Nes žmonės “Harė Krišna” judėjime dažniausiai kaip tik sukuria daugiau socialinių kontaktų nei turėjo anksčiau, ir daugiau nei turi kiti žmonės, nes bendruomenė apjungia labai įvairių profesijų ir sričių specialistus, su kuriais tenka dažnai sėdėti “prie vieno stalo”, kartu šokti, medituoti, bendrauti, keliauti į išvykas… Taip užsimezga labai daug ryšių, susikuria net šeimos, draugų ir bendraminčių būreliai. Ir tai ne tik Harė Krišna judėjimo ribose, nes bendruomenės veiklos apima ir daugybę bendravimo su kitais žmonėmis. Tai garantuoja daugybė organizacinės veiklos per festivalius ir šventes, įvairius minėjimus, taip pat daugybė veiklos su socialiniais projektais, kai remiami alkstantys, kai vystomos edukacinės programos ir tt…

    • “Kadangi sektoje vartojamas savas slengas, sava kalba, jiems sudėtinga bendrauti su kitokiais.”
    – Sava kalba yra visur, net kiekvieno žmogaus specialybėje, pvz programuotojas, chirurgas, teisininkas, agronomas – visi turi savo srities slengą ir terminus, tačiau tai netrukdo bendrauti su kitais žmonėmis. Lygiai tas pats su dvasine praktika. Visų dvasinių mokyklų atstovai turi savo mokymus ir unikalią kalbą bei terminus. Tiek musulmonai, tiek katalikai, tiek judėjai, tiek romuviečiai, ar kitų tradicijų atstovai. Bet tai netrukdo jiems bendrauti su kitų tikėjimų ir kitų pažiūrų žmonėmis.

    • “Vienok šis visas gąsdinimas yra tiesiog nesusipratimas, suvienytas obskurantizmas[8]. Iš tiesų nėra ko bijoti. Nėra jokio reikalo kamuotis apsigobus kalte ir savigrauža. ”
    – Kamuotis ir bijoti tikrai nėra reikalo. Jjeigu taip nutiko, kad žmogus prisijungė prie judėjimo, o paskui suprato, kad ne ten papuolė – bijoti tikrai nėra ko. Net pagrindinis mūsų dvasinio mokymo šaltinis Bhagavadgyta teigia, kad žmogus metęs dvasinį kelią – nepraranda to, ką įgijo jame. Kitą gyvenimą jo kelionė vėl atsinaujina ir tęsiasi nuo tos vietos, kur buvo sustota.

    Yra žinomų atvejų, kai bendruomenę palikęs žmogus ima ieškoti vis naujų pasiteisinimų ir vis naujų kaltinimų kitiems, kad įtikinti save, jog jis elgiasi gerai. Tai sudėtingas psichologinis procesas. Tačiau išsprendžiamas paprastas – žmogui reikia tiesiog pripažinti sau pačiam kad jam netinka tokia dvasinė praktika, o ne kaltinti pačia praktiką, jos tradicijas, kaltini kitus ar ieškoti pasiteisinimų. Paradoksaliai, žmonės kuria atvirai tai pripažįsta, lieka gan artimi judėjimo narių draugai, pasitaikius progai net užsuka į susitikimus ar renginius, tiesiog pabendrauti, pavalgyti vegetarinio maisto, paklausyti kokios paskaitos, paklausyti smagios meditacinės muzikos, tačiau be jokių pretenzijų. Jie žino savo pasirinkimą, o kiti žino jo situaciją ir norus. Niekas nieko nekaltina ir nekelia jokių lūkesčių. Atvirumo ir paprastumo “ginklas” nugali visas kitas kliūtis, baimes, gėdas ir tt… Tam, kad būti atviru – visiškai nereikia kaltinti savęs ar kitų. Pas kaltinimo aktas neišsprendžia problemos, o tik įvelia dar daugiau nesusipratimų ir sukelia baimes kitiems. Tuo tarpu atvirumas ir paprastumas – gelbėja nuo nesusipratimų, išlaiko žmogiškumą.

    Svarbiausia pastebėti, kad faktiškai net neegzistuoja joks “išėjimas”/”atėjimas”. Niekas nelaiko pririšęs ateinančių ar išeinančių, niekas neveda sąrašų. Iš Harė Krišna judėjimo išėjęs narys gali elgtis ko ne identiškai kaip ir jame esantis. Skirsis tik tai, kad vienas savo įkvėpimu laiko Harė Krišna judėjimo vertybes ir jomis domisi, jų siekia, o kitas – ne. Tuo tarpu abu gali gyventi visiškai nepriklausomą gyvenimą, net neturėti tiesioginių ryšių su kitais bendruomenės nariais.  Tiek judėjime esantys nariai, ne visi seka visomis praktikos detalėmis, bei yra žmonių, kurie seka mokymu ir užsiima dvasine praktika net nebūdami judėjimo nariu, arba būdami net kitų tradicijų nariu – yra žinoma daug atvejų kai Harė Krišna mantrą kartoja katalikai, pravoslavai, o kitas tradicijos detales priima net musulmonai, romuviečiai, ar netgi ateistai. Harė Krišna judėjimo tikslas nėra surinkti kažkokius narius ir juos pririšti prie savęs, esminis tikslas tėra skleisti žinias apie Dievą ir mokinti gražių senovinių dvasinės praktikos metodų. Visa kita kiekvienas renkasi asmeniškai – ką daryti papildomai, kad labiau įsigilinti į praktiką ir mokymą, arba ko nedaryti. Ačiū visiems kas skaitė.

  3. Adeptas says:

    Visi tie primąstymai per sektos prizmę yra klaidinga kryptis. Netiki, netikėk. O tie, kas tiki, rūpinasi tuo, ar sekimas tradicija yra autentiškas ir tikras, o ne pseudo. Tokiom tikresnėm problemom. Ir nekrikštyk religijos pseudoreligija bei sekta. Šiek tiek gaudykis terminuose ir būk susipažinęs su religijotyra.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.