fbpx

„Harė Krišna“ sekta. Dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą? (1 dalis)

Iliustracija: Rolandas Vičys

Straipsnių ciklo epicentras – „Harė Krišna“ – „Iskcon“ (Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija) bendrijos gyvenimas. Nekalbėsime apie kitas „Harė Krišna“ bendruomenių atšakas, nors principai yra panašūs. Iš anksto noriu pabrėžti, jog žodžiu „sekta“ nesistengiama be priežasties sužadinti reakciją ar neargumentuotai atkreipti dėmesį. Juo nenorima žeminti, užgaulioti ar supriešinti. Trumpas žodis „sekta“ aiškiausiai nusako bendrijos veikimo principus pagal sektoms būdingus veikimo požymius. Autorius pats keletą metų buvo „Iskcon“ bendruomenės nariu, tad susipažinęs su „Harė Krišna“ gana iš arti. Kitų sektų gyvenimo ypatumų neapsiimu apibūdinti ir aptarinėti, nebent abstrakčiais bendrais bruožais, nagrinėjama bus konkrečiai ši bendruomenė. Apie kitas užsiminta, tačiau nedaug. Straipsniai tyrinės psichologinį žmogaus branduolį. Siekis yra skatinti žmonių socialinę drąsą, norinčių palikti šį judėjimą, atsisakant kaltės graužaties.

Tekstai skirti prijaučiantiems tokioms organizacijoms, esamiems tačiau pasimetusiems organizacijos nariams, buvusiems nariams, potencialiems atsivertėliams, o taip pat tiems, kurie juos sutinka gatvėje ar kitose erdvėse. Remiuosi savo sukaupta patirtimi, atsiskyrimo metu išstudijuota ir išanalizuota psichologine literatūra, literatūra apie kultines organizacijas, klausymu ir bendravimu su psichologais – psichoterapeutais bei žmonių pasakojimais.

Ciklo tikslas – išanalizuoti bei įvertinti bendrijos religinius, filosofinius bei gyvenimo būdo elementus, kokią įtaką tai daro žmogaus psichologinei būsenai.

Pirma tema: dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą?

Ar kada nors uždavėte sau tokį klausimą? Priežasčių yra ne viena, tačiau yra esminė – žmogus ieško šeimos, kaip atramos.

Žmogus ieško idealios šeimos. Ieško idealaus pasaulio, rojaus kampelio, kur jis galėtų atsipalaiduoti, pasitikėti, matyti tik mylinčius, ramius ir džiaugsmingus veidus, nekeliančius nepageidaujamų jausmų. Ieško saugumo. Patekimo į sektą priežasčių gali būti daug – norima pasijausti didesnės visumos dalimi, norima pailsėti kokio nors guru ar kito stebukladario glėbyje, rūpi amžinieji klausimai: kas yra Dievas, tiesa, meilė? – Tarp priežasčių gali būti ir pernelyg mažas savarankiškumas, depresyvus charakterio bruožas, perdėta tėvų globa, vieno ar abiejų tėvų netektis, kitų artimųjų netektis, bet esminė priežastis yra minėtos šeimos paieškos. Idealaus tėvo, tėvų, artimųjų. O kalbant apie šią bendruomenę, idealaus tėvo, motinos ar abiejų vaidmenį atlieka guru ar net Dievas.

Kai žmogus patenka į sektą ar jis ten patenkina savo norus? Ar gauna idealų tėvą ar, – tėvus? Iš vienos pusės atrodo, kad taip. Kai kurios sektos sukonstruotos humaniškai ir taikiai, jos pripažįsta tave tokį, koks esi. „Turi teisę tokiu būti, su tavimi viskas gerai. Būk toks, koks nori būti. „Po tokio priėmimo, apkabinimų ir raginimo eiti į priekį, bendruomenė pradeda naudotis žmogumi, siekdama patenkinti savo interesus. Ir čia jau, aišku, apie idealią šeimą net kalbos nėra.

Aš savo gyvenime turiu patirties su „Iskcon“ sekta, ir suprantu, kodėl sektos gali būti reikalingos žmonėms. Jų ypač prireikia tiems žmonėms, kurių padėtis yra gana sunki. Pavyzdžiui, tiems, kurie išsekę, nebeturi gyvybinių resursų. Žmogus patekęs į tokią saugią erdvę, šeimos palaikymo, patogaus bendravimo iliuziją, pajutęs, jog rado kažką savo, kažkam priklauso, patiria tą stebuklingą jausmą esantis didesnės visumos dalimi. Asmuo dėl to nurimsta, stabilizuojasi, dingsta neurotinis fonas. Žmonės, kuriems labai sunku ir baisu gyventi šiame pasaulyje, susiburia į tokias „krūveles“, vienas kitą palaiko ir susišildo vienas kitą. Kol yra didelis vidinis silpnumas, kartu yra lengviau. Lengviau išgyventi stresą. Buvimas tokioje bendrijoje – tai labai gera pamoka, turtinga patirtis, suaugystė. Bet ne visiems.

Psichoterapija ar sektoterapija?

Psichoterapija žmogų augina. Psichoterapijos procese, susitikimuose su psichoterapeutu, psichologu, klientas ir pacientas ypač švelniai privedamas prie labiau subrendusios būsenos. Darbas vyksta taip, kad žmogus pats prisiimtų atsakomybę už save ir už savo gyvenimą. Siekiama, kad jis išmoktų susitvarkyti su iškilusiais sunkumais, būtų efektyvesnis, arčiau realybės, matytų viską neperdėtai. Psichoterapeutas padeda suvokti, kas darosi pasaulyje, jo paties aplinkoje, padeda suartėti su savo jausmais, juos suprasti ir įvardinti. Jis vykdo terapiją tam, kad išmokytų nustatyti, ką aš jaučiu ir kaip į tai reaguoju. Ir štai tokiu būdu laipsniškai augama. Čia skatinamas ego stiprumas, sugebėjimas toleruoti nerimą, ambivalencija[1]. Mokoma realiai vertinti šį pasaulį ir save. Psichoterapijoje žmogus įžeminamas, arba, vaizdingiau tariant, „jam įžnybiama ir priverčiama nusileisti nuo debesų“. Psichoterapijoje žmogus skatinamas būti nepriklausomu, reikšti įvairius jausmus, ypač sveiką agresiją.

Jei visa tai, ką išvardinau, egzistuoja psichoterapijoje, tai sektoje to ar net kažko panašaus nėra. Tam nėra intereso. Teigiama, jog ego – tai iliuzija, skatinama mąstyti apie būsimą gyvenimą, nes šis yra iliuzinis, raginama propaguoti paklusimą Dievo valiai, guru. Agresija negalima, nes tai nepalanku. Sektoje tam nėra instrumentų. Žmonės lieka tokiame pačiame lygyje, o kai kurie nusileidžia dar žemiau. Lieka savo infantilume[2], nebrandžioje būsenoje, laukime, kad jais kažkas pasirūpins, kad kas nors kažką duos. Sukuriamas įspūdis, kad jie šiame pasaulyje yra vargšai ir nelaimėliai. Tarsi jie neturintys valios, negalintys ko nors keisti. Tai toks išmoktas bejėgiškumas, kuris gali progresuoti. Mano akimis žiūrint, tai yra sektos pavojus.

Atsitraukimas

Man užteko kelių didelių smūgių sektoje tam, kad susidaryčiau įspūdį, jog tai netikra. Atėję į sektą, kai gyvenimas pažėrė sunkumų, kai kurie atsigavę vėliau tai pajaučia ir išeina. Įsitraukti nesunku. Išeiti sunku. Kaip sakoma įlipti į medį lengviau, nei iš jo išlipti. O gal žmogus gavo traumą ar atsidūrė nepageidaujamoje būsenoje ir netyčia pateko į sektą? Tai ne „kvailumas“, o silpnumas. Pasitaiko. Toks žmogus pabuvo ten kurį laiką, aklimatizavosi[3] šiek tiek, kaip sanatorijoje, paskui pajautė, kad ankštoka. Kiekvienas juk nori kažkokio augimo, permainų. Mes norime gyvenime patys kažką keisti, kurti, sugalvoti, bet sekta tai stabdo: to valgyt negalima, su tuo bendraut negalima, ir to negalima, ir ano negalima. Daug ribojimų ir draudimų.

Egzistuoja įžadai, o jei žmogus į bendruomenę priimamas su iniciacija, tai visam gyvenimui. Sakykim, žmogus yra priimtas ir jaučia, kad jam jau užteko šios pasakos ir rojaus žemėje. Laukia labai svarbus ir nelengvas atsitraukimo periodas. Kas jo metu vyksta? Skiepijamas kaltės jausmas, vyksta atsitraukusiojo paieškos, skambučiai, laiškai ir t.t. Tai sunku, bet šis momentas labai svarbus. Tai tarsi „atsiplėšimas“ nuo šeimos, nuo tėvų, nuo mamos, antros pusės. Kai kas išsiveržia, pragyvena šį momentą, bet išgyvena didesnę ar mažesnę krizę. Būna sektų, iš kurių išeiti sąlyginai lengva, tačiau būna ir tokių, kurios taip paprastai nepaleidžia. Jei nesi oficialiai priimtas (inicijuotas) ir neturėjai kažkokių didelių ryšių, iš „Iskcon“ sektos išeiti gana paprasta. Bet vidinius prisirišimus vis tiek reikia nutraukti. Tai suaugystės momentas. Žmogus tai pragyvenęs suauga ir labiau geba funkcionuoti visuomenėje. Jis tampa labiau atsakingas, įsijungia vidinis kontrolės lokusas[4]. Žmogus sustiprėja viduje ir nepalieka visko Dievo valioje. Eskternalams[5] tai būdinga. Jie linkę paklusti. Aišku, patvirtinimas, kad visur yra Dievo valia, iš tam tikros pusės yra naudinga. Tai nuima papildomą emocionalų foną, negatyvą, pergyvenimus, įtampas ir t.t. Iš kitos pusės, visur turi būti aukso vidurys, nes negalima pulti į kraštutinumus. Taigi, žmogus susiorientavęs ir atpažinęs save pradeda suprasti, kad nuo išmokto bejėgiškumo yra vaistai. Jis gali pradėti veikti, keistis, o kada mes lengviau išgyvename stresą? Kai žinome, kad galime jį kontroliuoti. Mes galime kažką padaryti ir išeiti iš situacijų, iš kurių, rodos, išeiti neįmanoma. Pažįstu ne vieną šeimą, kuri „pasigydė“ sektoje, grįžo į gyvenimą su įdomia patirtimi ir laimingai gyvena. Po išėjimo iš sektos žmonės, priima naują gyvenimo ir savęs suvokimą, naują gyvenimo prasmę, todėl tai yra įdomi patirtis.

„Iskcon“ organizacija susikūrė Amerikoje, o ne Indijoje, maždaug prieš 50 metų. Vėliau savo „bazę“ įkūrė ir Lietuvoje, kuri sėkmingai gyvuoja iki šiol. Daugiau dalykų atskleisiu kituose straipsniuose. Tikiuosi jums tai bus įdomu.

Kitame straipsnyje – išsamiau apie tai, kokie žmonės patenka į sektą.

Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Išnašos:
[1] Ambivaleñcija- [lot. valentia – jėga], jausmo dvilypumas, išgyvenimas prieštaringų emocinių būsenų, pvz., meilės ir neapykantos.
[2] Infantilùs- [lot. infantilis – vaikiškas], vaikiškas, nesubrendęs, pasižymintis vaiko amžiui būdingais bruožais.
[3] Aklimatizuotis – prisitaikyti, priprasti prie naujų (dažniausiai klimato) sąlygų.
[4] Kontrolės lokusas- psichologinė sąvoka, reiškianti žmogaus taikomą jo gyvenime vykstančių įvykių atribucijos (priskyrimo) būdą. Pagal žmogaus sampratą „dėl ko“ atsitinka koks nors įvykis, skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai.
[5] Eksternalai – žmonės su išoriniu kontrolės lokusu („eksternalai“) priskiria įvykius išorinėms aplinkybėms ir nesijaučia turintys jiems įtakos. Pastarieji žmonės yra labiau linkę į stresą bei depresiją.

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!, KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?, Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.

Share Button

You may also like...

11 komentarų

  1. Šatakula Dasa (Saulius Domarkas parašė:

    Turbūt reikia vėl ir vėl pabrėžti, kad straipsnio autorius niekada nebuvo Krišnos sąmonės bendruomenės narys, niekada nedalyvavo bendruomenės veikloje ir neturi bendruomeninės patirties. Jo žinios apie Krišnos sąmonę grindžiamos tuo, ką jis nugirdo iš kitų arba perskaitė knygose, kurios visiems prieinamos ir yra pasiekiamos atvirai internetu. Arūnas Šuopys visada buvo šalia Krišnos sąmonės bendruomenės, bet niekada nebuvo jos viduje, todėl jo samprotavimai kaip buvusio bendruomenės nario, nėra pagrįsti. Skaitant jo pamąstymus į tai reikia atsižvelgti.

    Lietuvos Krišnos sąmonės bendruomenių atstovas ryšiams su visuomene

  2. Adeptas parašė:

    „Priežasčių yra ne viena, tačiau yra esminė – žmogus ieško šeimos, kaip atramos.“

    O negali būti taip, kad žmogus ieško Aukščiausios Būtybės, iš kurios kyla jis pats, visi kiti, ir viskas? Ir kad tai Aukščiausia Būtybė iš tikro yra šeima, pirmapradė, amžina, dar iki šio laiko, šios erdvės ir šios materijos egzistavimo?

    „O kalbant apie šią bendruomenę, idealaus tėvo, motinos ar abiejų vaidmenį atlieka guru ar net Dievas.“

    O kodėl taip neturėtų būti, jeigu tai atitinka realią dvasinės egzistencijos situaciją? Tai idealu. Krikščionybėje taip pat, pirminis Tėvas yra Dievas.

    „Teigiama, jog ego – tai iliuzija, skatinama mąstyti apie būsimą gyvenimą, nes šis yra iliuzinis, raginama propaguoti paklusimą Dievo valiai, guru.“

    Pagalvojus, o kas gi yra pastangos mylėti Dievą, jeigu ne savo egoizmo atsisakymas, ir veikimas dėl Jo? Ar ne į ten veda visos religijos?

    Amžinas gyvenimas egzistuoja dabar, tiesiog mes turime jam atsimerkti, tam neegoistiniam gyvenimui, kitokiam gyvenimui. Kol gyvename egoistiškai, tol gyvenimas iliuzinis, kai gyvename sąmoningai, ryšyje su Dievu, tada gyvenimas pasidaro neiliuzinis. Ir nereikia laukti būsimo gyvenimo, dabar viską galima daryti.

    „Agresija negalima, nes tai nepalanku. Sektoje tam nėra instrumentų.“

    Ar kai kurių psichologų teorijos, kad naudinga išleisti agresiją, yra absoliuti tiesa? Jeigu išreiški pyktį, dar labiau juo užsidegi. Jeigu atrandi, kad nėra priežasties pykti, sąmoningai viską suvoki, kodėl turėtum pykti ir būti agresyvus? Ir net jeigu atsitiktinai supykai, ar turėtum pradėti mosuoti kumščiais, ar atvirkščiai, elgtis kaip kultūringas, civilizuotas žmogus, ir vėl grįžti į ramybę ir pusiausvyrą? Viena iš žodžio „joga“ reikšmių yra „pusiausvyra“. Taigi, šiame kelyje, žmogus stengiasi būti pusiausvyroje, o ne „nuleisti garą“. O teisėtam pykčiui išreikšti instrumentai tradicijoje yra.

    Pratęsiu kituose komentaruose.

  3. Adeptas parašė:

    „Mes norime gyvenime patys kažką keisti, kurti, sugalvoti, bet sekta tai stabdo: to valgyt negalima, su tuo bendraut negalima, ir to negalima, ir ano negalima. Daug ribojimų ir draudimų.“

    Tai yra tiesiog tos religijos principai, kurie sudaro sąlygas pasinerti į dvasinį gyvenimą. Tame nėra kažkokių didelių improvizacijų ar kūrybos – šventieji, kurie nuėjo tą kelią, paaiškino kaip juo eiti, ir tada žmonės siekdami to paties tikslo kaip ir šventieji, vadovaujasi jų nurodytais principais.

    „Tai tarsi „atsiplėšimas“ nuo šeimos, nuo tėvų, nuo mamos, antros pusės.“

    Arūnas pats ir paaiškino, kad tai natūralu, jeigu artimai bendravai su kažkokiais žmonėm, aišku, kad tie ryšiai visi staiga nenutrūks, žmonės teirausis kas ir kaip, galbūt norės morališkai paremti, ar suprasti kas su tavim vyksta. Girdėjau, kad būna ir negatyvių pasireiškimų: pristoja, įkyri, ir pan. Tai jau būtų neigiamos sektantizmo apraiškos.

    „Žmogus sustiprėja viduje ir nepalieka visko Dievo valioje. Eskternalams tai būdinga. Jie linkę paklusti.“

    „Eksternalai – žmonės su išoriniu kontrolės lokusu („eksternalai“) priskiria įvykius išorinėms aplinkybėms ir nesijaučia turintys jiems įtakos. Pastarieji žmonės yra labiau linkę į stresą bei depresiją.“

    Nesuprantu šių išvedžiojimų. Pavyzdžiui, katalikų vienuoliai turi klusnumo įžadą. Tokie dalykai egzistuoja religijoje: klusnumas, nuolankumas, Dievo valios priėmimas. Jeigu filosofiškai pamąstyti: kas mes esame, ir kiek iš tikro lemia mūsų sprendimai ir valia, jeigu tai yra visatos dalelytė, veikianti pagal visatos dėsnius? Jeigu mūsų smegenų ir viso kūno molekulės bei ląstelės valdomos gamtos dėsnių, jeigu mūsų trapi gyvybė reikalinga nuolatinio rūpesčio, kad nepražūtų, jeigu egzistuojame gamtos terpėje, su visais jos veikimo dėsningumais, ir turime būti prisitaikę? Atėjęs į Dievo vyksmą, prie jo deriniesi, Jis ten kūrėjas, o tu bendradarbis, o ne viską keičiantis ir viską kuriantis.

  4. Andrius (Anuttama) parašė:

    Straipsnyje yra dalis tiesos, bet vėl – dalis tiesos kartais blogiau nei melas. Esu ISKCON narys, Harė Krišna kultūros Lietuvoje dalyvis, arti 10-ties metų. Pastebiu įvairių neatitikimų šiame aprašyme, pradedant nuo esminio – t.y. šiam judėjimui netinka apibrėžimas „sekta“. Nors „sektantiško“ mąstymo žmonių jame pasitaiko, tačiau moksline prasme tokio apibrėžimo judėjimas neatitinka, nes neatitinka beveik nei vieno punkto, kurie įvardinami žodžio „sekta“ apibrėžime. Tad susidaro įspūdis, jog žodis „sekta“ naudojamas tik norint pažeminti, kurti negatyvų įspūdį.

    Toliau autorius subjektyvią ir nesėkmingą patirtį pateikia kaip apibendrintą ir net psichologinį vertinimą. Tai vienu metu ir neetiškas, ir ne mokslinis priėjimo taškas, nes tekste minėti dalykai pateikia tik labai nedidelę ir nuo judėjimo esmės ir tikro narių gyvenimų nutolusią perspektyvą.

    Žinoma, kaip subjektyvi patirtis – ji yra vertinga. Tačiau išpūstas mažos dalelės pateikimas kuria labai neobjektyvų vaizdą ir vertinimą. Ar dalykus vertiname tik pagal kraštutines patirtis ir nesėkmingus atvejus?

    • Adeptas parašė:

      Tikriausiai verta šiek tiek aptarti tą „sektos“ terminą.

      Tarptautinių žodžių žodynas:

      sektà [lot. secta — kryptis, doktrina, mokykla]:
      1. rel. bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos;
      2*. žmonių grupė, atsiskyrusi nuo kitų, turinti savo įsitikinimus, interesus.

      Oxford žodynas:

      sect
      – a group of people with somewhat different religious beliefs (typically regarded as heretical) from those of a larger group to which they belong.
      – a group that has separated from an established Church; a nonconformist Church.
      – a philosophical or political group, especially one regarded as extreme or dangerous.

      Aš asmeniškai, kai vartoju terminą pozityvia ar neutralia prasme, tai remiuosi ta etimologine reikšme: „lot. secta — kryptis, doktrina, mokykla“; ir iš dalies antruoju apibrėžimu iš TŽŽ: „žmonių grupė, atsiskyrusi nuo kitų, turinti savo įsitikinimus, interesus.“ Mus, kaip dvasiniu gyvenimu užsiimančius žmones, nuo kitų skiria mūsų dvasiniai tikslai ir interesai, o tai pat ir mūsų mokymo principai, tokie kaip skirtinga mityba, bendravimo pasirinkimai, ir kitoks laiko panaudojimas.

      Kai vartoju žodį „sekta“ negatyvia prasme, taip kaip be jokio apibrėžimo vartojama populiariojoje visuomenės kalboje, su visomis žmonių į tą žodį įkrautomis negatyviomis asociacijomis, pasakau, kad turiu galvoje negatyvią prasmę, arba tai savaime rodo kontekstas.

      Iš tikro, Krišnos sąmonės judėjimas (plačiąja prasme; Šrila Prabhupada: „Bet iš tikrųjų tikrasis šio judėjimo tėvas yra Pats Viešpats Krišna, kadangi judėjimas buvo pradėtas labai seniai, bet žmonių visuomenei yra perduodamas mokinių sekos.“) arba, kitaip sakant, Gaudija vaišnavų tradicija, nėra atskilęs nuo ko nors, o dieviškai įsteigtas 16 amžiuje, be to pratęsiantis dar senesnę vaišnavizmo tradiciją. Todėl jam netinka apibrėžimas „rel. bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos.“

  5. Migla parašė:

    Arūnai, įdomios Jūsų įžvalgos, taip ir toliau. Reikia garsiai apie tai kalbėti. Nes matau iškart užsipuolė asmenys.🤣 Nes tiesa nepatinka.

    • Adeptas parašė:

      Tai ir padiskutuoti jau negalima? :) Arūnas jau ne pirmą straipsnį rašo, jam ta tema aktuali, mums irgi aktuali, štai ir svarstome, komentuojame. Kuo daugiau įvairių nuomonių, tuo geriau.

  6. Andrius (Anuttama) parašė:

    Tekste paminėtus dalykus galima aptarti detaliau. Kad neišsiplėsti per daug, paminėsiu tik keletą netikslumų iš daugybės. Pirma tai, jog daugybės narių ar prijaučiančių patirtys yra visiškai kitokios nei šio teksto autoriaus. Pradedant nuo to, „kodėl žmogus prisijungia į judėjimą“. Man asmeniškai ir daugybei žmonių su kurių patirtimi susipažinau, šis Harė Krišna judėjimas pirmiausiai patraukė ne dėl „šeimos jausmo“, ne dėl rūpesčio trūkumo, o dėl sutapusios pasaulėžiūros ir vertybių. Taip pat dėl filosofijos ir principų (mėsos atsisakymas, alkoholio atsisakymas, apie 2 valandos meditacijos kasdien ir tt..), kurie kažkam atrodo per daug ribojantys ar ne natūralūs, bet daugybei žmonių jie yra būtent tai, kas traukia, tai kas atrodo prasminga, vertinga ir padeda tobulėti.

    Dar kita detalė: paradoksalu, bet Harė Krišna judėjimas kaip tik sudomina daugybę psichologų, kurie ne tik randa psichoterapijos atitikmenis, savo asmenybės brandinimo sąlygas, bet net ir randa papildomos, anksčiau trūkusios medžiagos ir patirčių, bei metodų savo psichologijos ar psichoterapijos studijoms ar praktikai, kaip nutiko man ir dar ne vienam žmogui. Man asmeniškai Harė Krišna judėjimas ir Vedų kultūra, padėjo vėl grįžti prie psichologijos ir psichoterapijos studijų, kurias kažkada buvau beveik „nurašęs“ kaip per mažai veiksmingas. Praktiniai pavyzdžiai iš judėjimo narių gyvenimo padėjo susidėlioti trūkstamas grandis profesinio tobulėjimo kelyje. Esant aktyviu judėjimo nariu – psichologija, psichoterapija ir introspekcija tampa beveik kasdiene ir neatsiejama praktikos dalimi, be kurios neišeitų tęsti savo kelio.

    Ir paskutinė detalė – jei žmogus prie judėjimo prisijungia ne dėl esminių vertybių, dėl kurių buvo sukurtas Harė Krišna judėjimas, o susižavima tik kažkokiais gretutiniais elementais – tuomet žinoma, deja, bet nusivylimas yra labai tikėtinas. Judėjimas sukoncentruotas į Dievo pažinimą, dvasinę praktiką bei Harė Krišna mantros gilumą. Jei žmogus atėjo į daržovių parduotuvę ir nori gauti benzino – žinoma gali likti nusivylęs. Tačiau tai nediskredituoja daržovių parduotuvės – ji ir toliau lieka vertinga tiems, kas ieškojo būtent jos.

    Tiek trumpai. Ačiū už dėmesį, linkiu visiems siekti savo tikslų nenurašant tų, kurie turi kitokius tikslius. Taip pat linkiu sėkmės autoriui. Tikiuosi, kad jo širdgėla kažkada praeis :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.