„Harė Krišna“ sekta. Neįtikėtinas bendruomenės triumfas [IV dalis]

© Tomić Dalibor 2014 / flickr.com

Žinau, kad religinės mažumos visuomet ir visur kelia daugumos nepasitikėjimą bei priešiškumą, nes kitaip atrodo, kalba, rengiasi ir meldžiasi. Aš nesu prieš kitoniškumą, tačiau kai žmogus išnaudojamas ir patenka į totalitarinį[1] režimą, užvaldoma žmogaus sąmonė, su tuo neina susitaikyti. Todėl svarbu sužinoti, kaip veikia šis kultas.

Apie 1990 m. pasipylė didelis ezoterinių organizacijų, astrologijos pasekėjų, įvairių sektų, šarlatanų bei įvairiausių mokymų srautas Lietuvoje. Gausėjo žmonių besidominčių anapusiniu gyvenimu. Štai ir Lietuvoje turim sektų, kurios iki šių dienų vairuoja žmonių likimą. Sektų būna įvairių, pavyzdžiui, tokių bjaurių kaip „skapai, skopcai[2]“. Skopcų kova su žmogaus „nuodėmėmis“ vyko dar radikaliau[3], nei sektoje „Iskcon“. Nors jie taip pat nevartojo alkoholio ir mėsos, draudė lytinius santykius, tačiau dar ir vykdė kastraciją, spenelių nupjovimą arba išdeginimą ir visišką lytinių organų pašalinimą. Indijoje taip pat yra kultas, pavadinimu Dera Sacha Sauda, kurios vadovui „guru“ Gurmeet Ram Rahim Singh buvo pareikšti kaltinimai dėl žmonių kastracijų, kuri esą priartins pasekėjus prie Dievo. Pasitaiko ir savižudiškų sektų, tokių kaip „Dangaus vartai“, kurie nusinuodijo. Tačiau yra ir tokių, kurios laikomos gražiomis, daug žadančiomis ir pasaulį gelbėjančiomis, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai, ar munistai, kur bažnyčios įkūrėjas Sun Miung Munas apreiškimo metu suprato iš tiesų esąs mesijas, Jėzus Kristus. „Harė Krišna“ judėjimas man atrodo pats spalvingiausias, kvapniausias ir visoks koks „–iausas“. Čia daug kas atkeliauja iš Indijos. Žinoma, tarp hinduizmo ir „Iskcon“ panašumų tiek, kiek tarp krikščionybės ir Jehovos liudytojų.

Geromis laikomose sektose nėra taip, kad žmogus patenka į kažkokią akivaizdžią pavojingą zoną. Tiksliau įvardinus, tai latentinė[4] destrukcija[5] su totalitarine sistema. Tą jau rašiau ankstesniuose straipsniuose, bet pasikartosiu. Tokioje bendruomenėje yra kažkokia pradinė nauda, nes ten gali ateiti žmonės, kuriems vieniša, sunku. Tie, kurie jaučiasi palikti, „našlaičiai“, jie randa sektoje reikalingą atramą, didelę šeimą, kaip pakaitalą to, ko negavo anksčiau. Tai didelė paguoda žmogui, kuri gali padėti nuo priklausomybių: alkoholio, narkotikų, savižudiškų minčių. Tačiau sekta taip pat yra priklausomybė. Tai tiesiog vienos priklausomybės pakeitimas kita, kuri nėra tokia griaunanti.

Priklausymas didesniam tikslui

Liūdna tai, kad sektoje žmogus tampa visiškai priklausomas nuo grupės, jis praranda savo individualias savybes, mintis, veiksmus, gyvenimo planą, tikslus ir užduotis. Mes galvojame, kad esame nepriklausomi ir atėję į sektą nesusimąstome apie tai, kas mums gresia. Naiviai tikėdamas savo nepriklausomybe, sektoje žmogus būna eksploatuojamas[6] vardan grupinių interesų, o jų privatūs interesai lieka praeityje.

Tai ir svarbiausia. Patį žmogų ima mažai jaudinti jo asmeniniai interesai, asmeninė nauda, gyvenimas, tikslai ir jis pradeda gyventi vardan grupinių tikslų, kas tampa destruktyviu dalyku. Iki ko tai veda? Jis gali ir likti šiam palaimintame aklume, paauglystę primenančioje būsenoje iki pat mirties. Tačiau, jei žmogus mąstantis, nuojauta pasakys, kad kažkas čia ne taip. Viduje augs nusivylimas, neišpildytų lūkesčių, nepasitenkinimo, nesusitaikymo jausmas. Taip, jis gali tai slėpti, ir toliau būti bendruomenėje, bet vidinis konfliktas vis vien bus. Žmogus gali pradėti apie tai kalbėti, skleisti žinią, konfliktuoti su sekta – tokių pasitaiko nemažai. Tačiau būna ir tokių, kurie susigyvena su kreivu veidrodžiu ir lieka ten visą gyvenimą.

Kopiant „karjeros laiptais“ ir bėgant metams, ateina metas žengti vis didesnius atsakomybės už bendruomenę žingsnius. Prasideda megatarnystė, kuri vadinama tarnavimu guru. Kulto narys tampa visų tarnu. Kadangi jis nebežino ir neprisimena savęs, tas priklausymo jausmas kažkokiam „guru“ sukelia saugumą ir jis ištirpsta grupėje, bendruomenėje, „oranžinio žmogaus“ pavaldume. Tai labai charakteringa ypatybė. Ir iš tiesų, priklausymo jausmas žmogui suteikia nusiraminimą ir nerimo atsikratymą. Kai žmonės papuola į šią ir panašią bendruomenę, iš pradžių juos dengia totali ramybė, susitaikymo, saugumo jausmas, nes visi aplinkui artimi, geri, savi.

Priklausymo jausmas didesnei visumos daliai iš pradžių yra kaip savotiška psichoterapija, nes žmogus ilsisi. Todėl sektos žmones traukia it muses prie medaus. Palaikoma kolektyvinė sąmonė – susibūrimai, pietūs, šventės kartu.

Jei žmogus susiviliojo būti sektoje, tebūnie, tačiau verčiau jau būti sąmoningu ir žiūrėti į viską blaiviai. Pavojinga leisti save įtraukti į nesąmoningą būseną. Galima bendruomenėje prabūti, pasižiūrėti, „pasigydyti“ šiltnamyje, jei kamuoja traumuota padėtis. Juk būna, jog nesinori gyventi ar alkoholis arba kitos priklausomybės pakiša koją. Galbūt jus čia atvedė vienatvės jausmas, artimųjų mirtis… Įvairių situacijų būna, bet labai svarbu būti sąmoningiems ir suprasti, kur esate, kas vyksta aplink, ką darote, o svarbiausia – suprasti, kad kažkas yra viršuje, kažkas visa tai valdo, vairuoja. Juk kitu atveju galima sėdėti namuose ir turėti savo Dievą, gaminti jam valgyti, dainuoti, aukoti ugnį ir t.t.

Vyresniųjų ir pažengusiųjų sėkmė

Sektose egzistuoja hierarchija, kurioje yra aukštesni ir vyresni. Kultas sudarytas ne tik iš bandos, avelių, bet kažkas jas prižiūri ir gano. Tai daro ryškios ir charizmatiškos asmenybės, dvasingumo karjeristai. Tokie žmonės atėję nusprendžia, jog padarys karjerą valdydami tas aveles.

Toks žmogus veikiausiai galvoja, kad greitai taps šventyklos prezidentu, nes turi tam tinkamų savybių. Panašu, jog jis tikisi, kad jam visi neš aukas, ir jis gyvens kaip oligarchas[6], ir tikrai gerai žinos ką daryti su aukomis. Jis visus įkvepia, pamokslauja, kažką organizuoja ir gyvena laimingai. Yra ir tokių, kurie važinėja su paskaitomis po miestus, valstybes. Jie keliauja kitų sąskaita – kiti perka bilietus, moka atlygį. Taigi gauna ne tik besilankstančių mokinių, pasekėjų pagarbą, bet gali ir praturtėti.

„Mokytojai“ dažnai pasinaudoja galimybe pasirodyti internete, televizijoje, interneto radijuje, atidaryti savo asmeninį kanalą ir svetainę, leisti knygas ir t.t. bei tapti žinomu. Beje, yra pastarųjų „etatinių vizitorių“, kurie iš užsienio į Lietuvą atvyksta kasmet. Žinoma, sektoje tikrai yra daug nuostabių žmonių, kurie protingi, įdomūs, charizmatiški, nuoširdūs. Kaip ir bet kokioje kitoje organizacijoje: partijoje, teatro būrelyje, muzikos grupėje ar kitur. Bet yra nemažai dvasinių karjeristų, kurie parazituoja naudodamiesi tais aklais kačiukais, kurie pasiryžę tarnauti visiems ir kiekvienam, ir atiduoti savo pinigus, tarnauti ir nemokamai dirbti.

Istorija, kaip vyresniųjų etalonas šiame judėjime gali maustyt žmones. Gyveno kartą vienas žymus sportininkas. Vardų ir pavardžių neminėsiu. Nemanau, kad sportininkui būtų malonu viešint šį nesusipratimą. Sportininkas gavo didelę pinigų sumą už savo pasiekimus. Gatvėje sportininkas sutiko šios sektos pasekėjus ir jie jį labai įkvėpė. Papasakojo apie šią bendruomenę, supažindino su filosofija, pasikvietė į renginį. Sportininkas atėjo vieną, du, tris kartus ir suprato, kad tai jo kelias. Jis visą gyvenimą apie tokį svajojo. Nusprendė apsigyventi „šventykloje“ ir tapti vienuoliu. Ir jis tą gautą didelę pinigų sumą atnešė pirmininkui. Pasekėjai tokį žmogų vadina „šventyklos prezidentu“, Tai buvo labai didelė suma ir jis ją paaukojo, manydamas, kad gyvenant „šventykloje“ ir būnant vienuoliu, pinigai nebereikalingi. Pirmininkas su paaukotais pinigais pabėgo ir niekas daugiau jo nematė. Tokių istorijų nemažai, tik skiriasi apgaulės lygis. Ir iš tiesų, „prilipusių“ žmonių ten apstu ir jie trokšta komfortiškai gyventi.

Darbas

Anksčiau įstojus į sektą buvo pageidaujama, kad išeitum iš darbo. „Viskas tu dabar čia, koks darbas? Tu rojuje!“ Tai tęsėsi labai ilgai, gal 20 metų. Dabar yra kiek kitaip. Jaučiasi šioks toks progresas, bet vis tiek dažniausiai dirbama nemėgiamame ir mažai pastebimame darbe, kad užtektų laiko dvasinei praktikai ir kitiems su bendruomene susijusiems reikalams. Didžiajai daugumai, darbas, reikalingas tik išgyvenimui ir pinigams. Darbe stengiamasi atsiriboti nuo kolektyvo. Atėjau, tyliai padirbėjau ir išėjau namo, kur pasitinka šventykla, dievybės, šventi paveikslai, mantros, smilkalai, organizuojamos programos ir t.t. Tas pats su studijomis. Atėjau, atsėdėjau, visus bent mintyse sukritikavau, kurie geria kavą, rūko ir grįžau namo, į savo „aukštų vibracijų celę“. Ir jie visą laika atskirti stikline pertvara nuo visų žmonių. Atskirti, bet nenukirsti. Tai specifinė pavergimo forma.

Žmonės tokiose bendruomenėse įsipatogina. Ir jiems dar savivertę augina, paaukština. Juk socialinėje aplinkoje juos vadina nevykėliais, o čia jie vykusios sielos, užsiima nektariška pasiaukojimo tarnyste ir realizuojasi. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes tai prieglobstis, padedantis išgyventi. Tai gerai tiems, kas yra nuolankūs ir sutinka taip gyventi. Daug pasekėjų taip ramiai ir gyvena. O jei žmogus nori kažko daugiau, jei turi ambicijų, nori gyvenime kažką pasiekti, atskleisti savo talentus, uždirbti pinigų, sukurti šeimą, ja pasirūpinti, prasideda prieštaravimai. Kaip su tuo susitaikyti?

Tai nėra paprasta. Reikia kažkaip spręsti šį klausimą ir stengtis pradėti suprasti, kodėl taip yra, iš kur tie prieštaravimai. Reikia įjungti vidinį seklį ir žiūrėti, ką aš darau, kaip darau, kodėl aš čia atsidūriau? Čia gali padėti psichoterapeutas, bet galima susivokti ir savarankiškai, jei žmogus sąžiningas su savimi. Jei jis toks, tuomet gali susitvarkyti pats. Sudėtingiau tiems, kurie tampa dvasiškai priklausomi. Sekta, jos pasekėjai tai irgi priklausomi žmonės. Jiems reikia prie kažko prisitvirtinti, prisiklijuoti prie kažkokios sistemos, kad atsikratytų vidinio nerimo, įspraustų save į rėmus.

Knygų platinimas

Žmogui įsiliejus į sektą jis yra mokinamas pažinti Dievą ir paklusti bendruomenės įkūrėjo, kaip Dievo atstovo, raštams, todėl skaito „šventuosius raštus“. Amerikoje įsteigtos „Iskcon“ bendrijos įkūrėjas Šrila Prabhupada paliko daug raštų, kurie vis dar verčiami į lietuvių kalbą. Dar ne taip seniai lietuviai buvo apsiriboję autoriaus „šventaisiais raštais“ tik rusų ir anglų kalbomis, o dabar į lietuvių kalbą ne tik išverstos kone visos galimos knygos, bet ir organizuojami konkursiniai knygų platinimo maratonai, už kuriuos gaunamas prizas. Teko matyti kaip organizuojamas konkursas dėl kelionės į Indiją.

Iliustracija: Rolandas Vičys

Krišnos sąmonės religinių knygų turinys dideliu mastu keliauja iš rankų į rankas, gatvėse ir po butus vaikšto jaunuoliai su misija padėti žmonėms „prabusti“. Papasakosiu vieną prieš keletą metų įvykusią istoriją, kuomet vienas šios sektos narys iš Rusijos pasiūlė man kartu eiti platinti knygas. Tai buvo vienintelis ir paskutinis kartas, kai vaikščiojau su kažkuo viešai. Nors knygų pats neplatinau, tiesiog keliavau su juo. Platinti nedrįsau, nors man siūlė pabandyti. Taigi, išėjome į Laisvės alėją Kaune trys vaikinai: pasikaustęs sektos narys ir aš su pusbroliu. Kartais platintojas tiesiog paduodavo knygą žmogui į rankas ir sakydavo, kad tai dovana. Vėliau vyksta įvairios manipuliacijos, prašoma paaukoti pinigų. Dovaną jis jau gavo ir grąžinti nepatogu, todėl retai kas atsisakydavo aukoti. Paaukodavo 5, 10, 20 ar 30 eurų, nors knygos nebūtų pirkęs net už 5 eurus. Toks aukų rinkimo principas man buvo nepriimtinas.

Štai tokia bendruomenės sėkmė. Sekantis ciklo straipsnis bus apie savigraužą ir baimę palikti sektą.

Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Anksčiau skelbta
1 dalis: Dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą?
2 dalis: Kokie žmonės patenka į sektą?
3 dalis: Kaip ištraukti žmogų iš sektos?

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.

IŠNAŠOS
[1] Totalitãrinis [pranc. totalitaire < lot. totaliter – visiškai, pilnutinai], pagrįstas visiška (totaline) visuomenės gyvenimo kontrole (totalitarinis režimas).
[2] Skapai, skopcai [rus.скопцы ; ‘iškastruoti’] – stačiatikių sekta, veikianti Rusijoje. Judėjimas atsirado XVIII amžiaus pabaigoje. Nepaisant imperatoriškosios vyriausybės persekiojimų, ji populiarumo viršūnę pasiekė XX amžiaus pradžioje – joje buvo net 100 000 narių. Sektą XVIII a. įkūrė Kondratijus Selivanovas, kaip radikalią chlystų sektos atšaką. Sektos ideologai teigė, kad žmogaus geismai veda į pražūtį, kad nepakanka save plakti, bet, norint visiškai apsisaugoti nuo nuodėmės, reikia kastruotis. Pradžioje sektos nariai įkaitinta geležimi išsidegindavo (vėliau – tiesiog išpjaudavo) sėklides, vėliau ėmė praktikuoti visišką kastraciją. Moterims lytinius organus ir krūtis išpjaudavo, išdegindavo sieros rūgštimi arba įkaitinta geležimi. Propagavo prievartinę kastraciją, naujus narius į sektą įtraukdavo apgaule, pirkdami vaikus arba tiesiog prievartiniu būdu kastruodami ir įkalindami atsitiktinius žmones. XVIII a. pabaigoje sekta buvo uždrausta, už dalyvavimą sektoje buvo skiriama katorga. Rusijos stačiatikių bažnyčia ją paskelbė eretiška. XIX a. pabaigoje sekta ėmė po truputį keisti savo pobūdį, ilgainiui (ypač – po stalininių represijų) tapo pacifistine. Šiuo metu kastracija ar plakimasis sektoje laikomi neprivalomais, po XX a. 4-ojo dešimtmečio žinomi tik pavieniai kastravimosi atvejai.
[3] Radikalùs [lot. radicalis]: 1. pagrindinis, esminis, griežtas; 2. kraštut. pažiūrų, griežtas, ryžtingas, beatodairiškas.
[4] Lateñtinis [lot. latens (kilm. latentis) – paslėptas, nematomas], slaptas, nematomas, išoriškai nepasireiškiantis: 1. fiziol. latentinis laikotarpis – laikas nuo ląstelės, organo arba viso organizmo dirginimo pradžios iki atsako pradžios; 2. fot. neišryškintas, pvz., latentinis atvaizdas eksponuotoje neryškintoje fot. medžiagoje.
[5] Destruktyvùs [lot. destructivus], ardomasis, griaunamasis.
Eksploatúoti6 [pranc. exploiter]: 1. ek. išnaudoti – savintis svetimą darbą ar jo produktą; 2. naudoti įmonę ar kitą ūkinį objektą.
[6] Oligarchas – Oligarchijos atstovas. Oligarchija – [gr. oligarchia – nedaugelio valdžia]: 1. valdymo forma – valst. valdžia priklauso nedidelei grupei žmonių, dažn. ekonomiškai galingiausių; 2. negausi valdančiųjų asmenų grupė.

Share Button

You may also like...

3 komentarai

  1. Andrius (Anuttama) parašė:

    Šiame tekste yra daug netikslumų, todėl, kaip „Harė Krišna“ (Iskcon) judėjimo narys ir religinių judėjimų tyrimo entuziastas, vėl pateikiu savo pastebėjimus:

    • „kai žmogus išnaudojamas ir patenka į totalitarinį režimą, užvaldoma žmogaus sąmonė, su tuo neina susitaikyti.“
    – Terminas „totalitarinis režimas“, visiškai netinka ISKCON judėjimui, kuris yra daugumoje šalių pripažintas oficialus religinis judėjimas, o ne sekta. Šis judėjimas visiškai neatitinka totalitatinio valdymo principo, nes: patys nariai reguliuoja savo gyvenimą ir sprendimus, o jeigu duoda vienuolystės įžadus ar priima mokytoją – taip pat nėra jokių faktinių apribojimų draudžiančių bet kada pakeisti savo nuomonė. Tai įrodo faktas, jog į ISKCON ateina daugybė žmonių visiškai lengvai, ir lygiai taip pat lengvai išeina tie kas nori. Be to, ISKCON judėjimas jungia ne tik savarankiškus ir nepriklausomus žmonės, bet ir savarankiškas, atskiras bendruomenes, kurios taip neturi jokio faktinio apribojimo spresti savo reikalus savarankiškai. „Totalitarinis“ įvaidzis gali kilti tik dėl to, kad nariai turi bendrus autoritetus – tai senovės šventieji, jų palikti raštai ir mokymai, o taip pat, žinoma – Dievas. Nariai stengiasi sekti mokymais kuriuos vertina ir laiko prasmingais. Tačiau tai nieko panašaus į totalitarinį režimą.

    • „Todėl svarbu sužinoti, kaip veikia šis kultas.“
    – Tikrai verta susipažinti kaip veikia šis judėjimas. Tačiau prasmingiau būtų remtis judėjimo narių patirtimi, o ne nuogirdomis ar akla kritika, kuri nesutampa su realybe, arba sutampa tik labai dalinai, bet neatskleidžia esmės, o vyksta tik „kabinėjimasis prie detalių“ arba peikimas tų mokymo vietų kurias sunkiau suprasti iš šalies.

    • „Liūdna tai, kad sektoje žmogus tampa visiškai priklausomas nuo grupės, jis praranda savo individualias savybes, mintis, veiksmus, gyvenimo planą, tikslus ir užduotis.“
    – Taip tikrai gali nutikti, bet faktiškai to beveik nepasitaiko. Lietuvoje yra apie 10 atskirų judėjimo bendruomenių. Visos jungia labai skirtingus, individualius žmones, įvairiausių specialybių, įvairiausių amžių. Nuo mokslininkų iki šlavėjų, nuo menininkų ir muzikantų iki statybininkų ir dantistų. Dauguma ISKCON narių yra šeimos žmonės, labiau priklausantys nuo savo šeimos, darbo ir kitų veiklų nei nuo kitų judėjimo narių, nes gyvena atskirai, o šventyklose ar susibūrimuose lankosi tik tada kai patys nori ir gali. Jungiantis faktorius yra tik bendri interesai, bendros vertybės, bet ne „priklausomybė“. Žinoma kitokia situacija yra vienuolynuose, jei žmogus ten ir gyvena, ir dirba, ir artimiausi jo draugai yra tik kiti vienuoliai, tuomet priklausomybė žinoma didelė, tačiau ISKCON vienuolynai yra maži, o žmonės vienuolio kelią dažniausiai pasirenka tik laikinam etapui, dėl savo pačio tikslų. Vienuoliams nėra draudžiama pakeisti savo statusą ir kurti šeimą ar atskirą gyvenimą, jei tik pajaučia būtinybę. O faktai rodo kad taip ir daro dauguma. Tad kaltinimas visiškai nepagrįstas, arba yra tik kaip labai reta išimtis.

    • „Sektoje žmogus būna eksploatuojamas[6] vardan grupinių interesų, o jų privatūs interesai lieka praeityje“
    – Pati šio teiginio struktūra yra klaidinanti, nes ISKCON judėjime nėra kažkokios vietos ar grupės kurią būtų galima įvardinti kaip „sekta“, ir kurioje būtų sąlygos eksploatavimui. Kas yra tai šventyklos, vienuolynai ir įvairūs bendruomenių namai, kur patys žmonės tarpusavyje nusprendžia, susitaria ir dalinasi veiklas. Jei žmonės kartu gyvena, ar kartu meldžiasi, valgo, medituoja, tuomet dažniausiai bendri darbai pasidalinami rotacijos būdų – vieni plauna grindis, kiti gamina valgyti, treti gieda mantras, vėliau apsikeičia, arba daro darbus kuriuos specifiškai geba geriau. Nėra jokios prievartos, niekas nerakina su grandinėmis ir neliepia plauti grindų, jei žmogus nemato vertės judėjime, tai jis išvis neprisideda prie bendrų darbų, arba ateina tik kaip stebėtojas ir „vartotojas“ – pavalgyti, pašokti, pamedituoti… O jei žmogus turi „savo interesų“ ir jie nesikerta su įstatymais, dorybės normomis ir kitų judėjimo narių gerove, tuomet kaip tik daugumai atsiranda galimybės realizuoti save su bendruomenės pagalba. Buvo daug atvejų kai kiti nariai padėdavo įstoti į mokslus, sukurti šeimas, pasistatyti namus, rasti savo pašaukimą, specialybę, susitvarkyti kitus poreikius… Tai labai dažna, žmonės padeda vieni kitiems ir kaltinimas dėl eksploatacijos ar savo interesų praradimo yra tikrai ne vietoje.

    • „Tai ir svarbiausia. Patį žmogų ima mažai jaudinti jo asmeniniai interesai, asmeninė nauda, gyvenimas, tikslai ir jis pradeda gyventi vardan grupinių tikslų, kas tampa destruktyviu dalyku.“
    – jeigu kažkam gyvenimas dėl pagalbos kitiems atrodo tikrai destruktyvu ir žmogus mano kad jo tikslas yra tik rūpintis savo norais, tuomet dvasinis kelias ir dvasinės bendruomenės tikrai ne vieta. Be jokios abejonės… Žinoma, pasitaiko net ir visiškų egoistų, kurie ateina tik pasinaudoti kitų gerumu ar šventyklų galimybėmis – nemokamai pamedituoti, paklausyti paskaitų, nemokamai pagyventi ir pavalgyti. Tokių žmonių niekas neišmeta (o gal reikėtų?). Tačiau ilgainiui jiems patiems ateina nusivylimas, nes jie tikisi vis daugiau gauti, bet patys nenori niekuo stengtis dėl kitų. Tokia pasaulėžiūra galiausiai priveda prie to, kad žmogus ima kritikuoti visus, matyti vien jų trūkumus ir nepatenkintas išeina, nusivylęs pats ir įskaudinęs dar ne vieną žmogų kuris dėl jo stengėsi. Iš ties, jei žmogus nori tik „imti imti imti…“ – jam nėra draudžiama tai daryti – prašom, naudokitės mumis kiek norite. Bet turite iš anksto žinoti, kad mūsų šventyklos ir judėjimas skirtas ne visai tokiam reikalui.

    • „Kopiant „karjeros laiptais“prasideda megatarnystė, kuri vadinama tarnavimu guru. Kulto narys tampa visų tarnu.“
    – čia yra faktinis neatitikimas – tarnystė dvasiniam mokytojui (guru) prasideda ne „kopiant karjeros laiptais“, o pačiame pirmame žingsnyje. Iš esmės, žmonės kurie žino ko ateina į dvasinį kelią, jie būtent ir ateina dėl to, kad išmokti tarnauti. Ką reiškia „tarnauti“ mūsų bendruomenėje – tai klausytis apie Dievą, bei giedoti giesmes šlovinant Dievą. Visa kita tik detalės – bendro ūkio reikalai, bendražmogiški dalykai.

    • „Kadangi jis nebežino ir neprisimena savęs, tas priklausymo jausmas kažkokiam „guru“ sukelia saugumą ir jis ištirpsta grupėje, bendruomenėje“
    – taip pat yra faktinis neatitikimas. Judėjimo nariai nedeklaruoja savo priklausymo „kažkokiam guru“. Mokymo esmė yra deklaruoti savo priklausymą nuo Dievo, kuris mokina ne „neprisiminti savęs“, o kaip tik suprasti save, rasti savo geriausias savybes, savo pašaukimą gyvenime bei pašaukimą dvasinėje veikloje.  Tuo tarpu Guru arba dvasinis mokytojas yra tas, kurį žmogus pasirenka pats, ir tik dėl to, kad patinka jo rodomas pavyzdys, įkvepia siekti savo tikslų ir žmogus mato kad gali iš jo pasimokyti. Nėra jokių kalbų apie ištirpimą bendruomenėje, tai tiesiog nesuprastas mokymas arba klaidinga interpretacija.

    • „Priklausymo jausmas didesnei visumos daliai iš pradžių yra kaip savotiška psichoterapija, nes žmogus ilsisi. “
    – ISKCON bendruomenės nėra didesnės visumos dalys, tai mažumos visuomenėje, kur žmogus eina žinodamas, kad veikiausiai jo daug kas nesupras, daug kas nepriims jo pasirinkimo, tačiau rizikuoja dėl jungiančių aukštesnių vertybių, sutampančių tikslų.

    • „Sektose egzistuoja hierarchija, kurioje yra aukštesni ir vyresni. Kultas sudarytas ne tik iš bandos, avelių, bet kažkas jas prižiūri ir gano. Tai daro ryškios ir charizmatiškos asmenybės, dvasingumo karjeristai.“
    – ISKCON remiasi senoviniu mokymu, kuris kažkada buvo visose kultūrose, net Lietuvoje. Žinoma mes mokinamės gerbti vyresnius žmonės, tėvus, labiau pažengusius, didesnę atsakomybę nešančius žmonės. Tačiau tai tik maža dalis mokymo. Lygiai tokia pati svarbi dalis yra mokinsi draugauti su bendraamžiais ir panašiais į save, juos priimti, o taip pat mokinsi globoti jaunesnius, jiems padėti, pasirūpinti jei tik reikia. Tuo tarpu hierarchija yra labai natūrali – pats žmogus renkasi savo autoritetą. O jeigu tai yra bendruomenė, tuomet pati bendruomenė sprendžia kam suteikti daugiau atsakomybės. Dažniausia tai lemia ne tik pripažinimą bet ir daugiau kritikos ir naštos už kitus, todėl čia tikrai ne ta vieta, kur žmonės siektų hierachijos aukštumų, ar tos aukštumos žmogui duotų kažkokią malonią naudą. Jei valstybės politikos sistema perimtų tokį modelį, manau būtų tik į gerą.

    • „Taigi gauna ne tik besilankstančių mokinių, pasekėjų pagarbą, bet gali ir praturtėti.“
    – šis pastebėjimas kyla akivaizdžiai norint pritemti bet kokia kritiką, net jei ji prieštarauja anksčiau išdėstytai kritikai. Vienose vietose pateikiama kritika kad žmogus atėjęs į dvasinį kelią ar prisijungęs prie bendruomenės negali praturtėti, ir tai yra asmenybės apribojimų pasekmė ir pažeidimas, o čia jau pateikiama, kad žmogus gali praturtėti, tačiau pateikiama vėl iš neigiamos pusės. Kitaip sakant – tie ISKCON nariai kurie nepraturtėja bendruomenės dėka – yra įrodymas kokia bendruomenė yra bloga. O tie praturtėja – irgi įrodymas kokia bendruomenė bloga. Ar tai tikrai logiški kaltinimai, ar tiesiog nepagrįstas ydų ieškojimo būdas?

    • „Pirmininkas su paaukotais pinigais pabėgo ir niekas daugiau jo nematė. Tokių istorijų nemažai, “
    – taip tikrai yra nutikę, tačiau tokių istorijų yra labai mažai. Lietuvoje gal tik viena tokia ir buvo. Kitose šalyse – dar vienas kitas atvejis yra užfiksuotas per visą istoriją. Tačiau po tokių atvejų žmonės tapdavo daug apdairesni, daug atsargiau rinkdavosi ką paskirti į atsakingas pareigas. 

    • „Ir iš tiesų, „prilipusių“ žmonių ten apstu ir jie trokšta komfortiškai gyventi.“
    – yra tiesos, bet vėl nesutampa su ankstesniais kaltinimais. Nes vienur kaltinama kad žmonės atsisako savo komforto, o čia kaltinama kad kažkas trokšta komforto. Abu atvejai pateikiami kaip neigiami, bet kaip yra iš tikro. Jei žmogus trokštų tik komforto – jis neitų į šventyklas medituoti valandomis, ar vaikščioti gatvėmis giedant Dievui giesmes, rizikuojant būti nesuprastu ir tt. Reiškia žmogus, net ir trokšdamas komforto, iš ties nori ir dar kažko, nori dvasinių dalykų, tik čia kiekvieno lygis ir galimybės skiriasi. Nėra nuodėme  gyventi komfortiškai, niekas to netrukdo, patys žmonės apsisprendžia kaip reguliuoti balansą tarp savo asketiškumo ir potraukio komfortui. Šitoje vietoje nėra prasmės ieškoti kaltų, kol kažkas už mane leidžia sau daugiau askezių ar leidžia sau daugiau komforto, tai beprasmiškas kaltinimas.

    • „Anksčiau įstojus į sektą buvo pageidaujama, kad išeitum iš darbo.“
    – šis kaltinimas visiškai netikslus, nes iš darbo išeiti prašydavo ne judėjimo nariai, o darbdaviai, nes komunistinio rėžimo laiku, bet koks išpažįstamas tikėjimas buvo laikomas grėsme ateistiniam komunizmo režimui, įstaigos reputacijai ir tt. Nariai kaip tik ieškodavo darbų, kuri jie bus priimami, neišmetami. Išksyrus vienuolius – jie galėdavo išeiti iš darbo ir gyventi vennuolynuose, kadangi jiems nereikėdavo išlaikyti šeimos. Tačiau net ir tarp vienuolių atsirasdavo žmonių kurie eidavo dirbti arba studijuoti aukštosiose mokyklose. Ir tai nebuvo labai reta. Tuo tarpu dabar dauguma yra ne vienuoliai. Kaltinimas turi mažai ką bendro su realybe.

    • „Dabar yra kiek kitaip. Jaučiasi šioks toks progresas, bet vis tiek dažniausiai dirbama nemėgiamame ir mažai pastebimame darbe, kad užtektų laiko dvasinei praktikai ir kitiems su bendruomene susijusiems reikalams. “
    – rasti mėgstamą darbą ir iš jo išsilaikyti – tai nėra tokia lengva užduotis bet kuriam žmogui, nepriklausomai nuo jo tikėjimo. Tačiau, ISKCON judėjime kaip tik yra esminė mokymo dalis, kad žmogus turi dirbti pagal savo pašaukimą, turi stengtis įgyti išsilavinimą pagal savo geriausius gebėjimus ir pomėgius. Tad šis kaltinimas yra priešingas realybei.

    • „Darbe stengiamasi atsiriboti nuo kolektyvo. Tas pats su studijomis. Atėjau, atsėdėjau, visus bent mintyse sukritikavau,“
    – tai visiškai individualu. Jei žmogus nesugeba sutarti su kitais, ir nori tik kritikuoti, tuomet tai jo asmeninių trūkumų ir problemų įrodymas, o ne kritika jo dvasinei bendruomenei. Nėra tokio nurodymo, kad atsiriboti nuo žmonių. Yra tik mokymas atsiriboti nuo apkalbų, nuo nešvankių kalbų, nuo kažkokių žeminančių pokalbių ar sėdėjimo prie butelio… Tačiau ir tai yra laisvo pasirinkimo valia.

    • „O jei žmogus nori kažko daugiau, jei turi ambicijų, nori gyvenime kažką pasiekti, atskleisti savo talentus, uždirbti pinigų, sukurti šeimą, ja pasirūpinti, prasideda prieštaravimai. Kaip su tuo susitaikyti?“
    – vėl tas pats kaltinimas jau kelintame straipsnyje. Dažniausiai čia maišoma jei žmogus nori pasirinkti vienuolio kelią, tuomet žinoma tai kertasi su pinigų kalimu ir šeimos kūrimu. Bet tai laisvas pasirinkimas. O šeimos kelias mūsų judėjime skatinamas dar labiau nei vienuolio, todėl yra visos sąlygos ir palaikymas. Kaltinimas nepagrįstas.

    • „Žmogui įsiliejus į sektą jis yra mokinamas pažinti Dievą ir paklusti bendruomenės įkūrėjo, kaip Dievo atstovo, raštams, todėl skaito „šventuosius raštus“. “
    – teiginys pateiktas „juodinančia“ forma, bet tai visiškai neatitinka realybės. Jei žmogus nesuprato ko atėjo į judėjimą, žinoma jam bus keista jog kažkas gerbia savo dvasinius mokytojus, Dievą ir autoritetus. Tačiau iš esmės, sąmoningi nariai ir prisijungia tik dėl to, kad jie nori gilintis į žinias apie Dievą, šventraščius ir nori mokytis iš tų, kas tuo seka anksčiau ir giliau už juos.

    • „Kartais platintojas tiesiog paduodavo knygą žmogui į rankas ir sakydavo, kad tai dovana. Vėliau vyksta įvairios manipuliacijos, prašoma paaukoti pinigų. Dovaną jis jau gavo ir grąžinti nepatogu, todėl retai kas atsisakydavo aukoti. Paaukodavo 5, 10, 20 ar 30 eurų, nors knygos nebūtų pirkęs net už 5 eurus. Toks aukų rinkimo principas man buvo nepriimtinas.“
    – tai vienintelis kaltinimas, dėl kurio galiu pilnai sutikti. Iš ties kai kurie knygų platintojai sąmoningai ar nesąmoningai naudoja keistus metodus. Dažniausiai tiesiog dėl to, kad kažkur išgirdo, nusprendė pabandyti, pamatė kad tai veikia ir toliau tęsė taip elgtis nesusimąstant, kad tai ne visai doras būdas pasiūlyti knygą. Žinoma, tie kas nenori – jei nepriims knygos jokiu būdų. Tačiau nėra buvę atvejų kad būtų verčiama duoti pinigų. Bet priešingai yra buvę daug atvejų, kai žmogus gavęs knygą į rankas, su ja ir iškeliauja, nepaaukojęs. Dažnai knygos yra ir padovanojamos savo noru, jei matoma kad kitam tai tikrai rūpi bet jis negali paaukoti. Be to, niekas neverčia aukoti didelių sumų. Sėkmingu paaukojimu laikoma tada, jeigu žmogus paaukoja už savikainą. Tuomet viskas idealu. O jeigu gaunasi pliusas, tuomet knygų platintojas gali susimokėti ir už kurą, ir pietus, ir atsidėti pinigų tolesnei veiklai. Tačiau didelė dalis knygas platinančių vienuolių ar šeimos žmonių yra labai nuoširdūs, vengiantys „manipuliacijų“. Kiekviena jų platinimo diena būna kaip didelis nuotykis, ir jie tai daro su dideliu atsidavimu, tikėjimu į tų knygų vertę.
    Esu pats bandęs platinti ne vieną kartą. Tai žiauriai sunkus užsiėmimas, verčiantis perlipti per visas savo baimes, tačiau galiausiai tai labai sustiprina tikėjima Dievu ir tikėjimą žmonėmis, nes sutinki nuostabių žmonių, ten kur visai nesitikėtum. Manau dvasinių knygų platinimas tai vienas didžiausių nuotykių ir giliausių patyrimų, unikali galimybė pažinti žmones, visuomenę, Dievą ir save patį, o dabartinių knygų platintojų veikla ne ką mažiau vertinga nei istorinių Lietuvos „knygnešių“.  Knygų platinimas tai yra kova už vertybes, pasiaukojimas dėl laimės esančios širdyje perdavimo kitiems, kuria daug kas yra pamiršę. Ačiū skaičiūsiems už skirtą laiką.

  2. Adeptas parašė:

    Pasikartosiu, kad niekada nebuvau ISKCON’o narys, ir neturiu jokių ryšių su šia tikinčiųjų bendrija, esu susijęs su visai kita tarptautine Gaudija vaišnavų bendrija, bet šie Arūno išvedžiojimai nukreipti prieš visą tikėjimą, tarnystę Viešpačiui Krišnai, ir vaišnavišką vienuolystę, prieš dalykus, kuriuos pripažįsta šimtai milijonų žmonių Indijoje ir visame pasaulyje, man atrodo visiškas nesusipratimas ir absurdas (žr. Wikipedijos straipsnį anglų kalba „Vaišnavizmas“; Indijoje yra keletas vaišnavų tradicijų; skaičiuojama kad vaišnavų yra nuo 200 iki 600 milijonų: „According to a 2010 estimate by Johnson and Grim, the Vaishnavism tradition is the largest group with about 641 million or 67.6% of Hindus. In contrast, Jones and Ryan estimate Vaishnavism to have perhaps 200 million followers, and it being the second largest tradition of Hinduism after Shaivism.“)

    Vadovaujantis Arūno logika, bet kokios religijos vienuolijas galima būtų apkaltinti, kad tai yra totalitarinės sistemos, kadangi vienuoliai savo laiką skiria Dievui.

    Reiktų dar kartą priminti, kokiu tikslu tikintieji bendrauja ir bendradarbiauja per tokią bendriją, kaip ISKCON:

    Bendrijos tikslai, kurie nurodyti ISKCON steigimo dokumentuose (CERTIFICATE OF INCORPORATION of INTERNATIONAL SOCIETY FOR KRISHNA CONSCIOUSNESS, INC., Dated July 13, 1966, Incorporated by: A.C.Bhaktivedanta Swami; Carol Baker; Raymond Marais):

    1. Sistemingai propaguoti ir skleisti dvasinį žinojimą plačiajai visuomenei bei mokyti visus žmones dvasinio gyvenimo technikų, siekiant atkurti palankią gyvenimo vertybių pusiausvyrą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.

    2. Skleisti Krišnos (Dievo) sąmonę, kokia ji buvo apreikšta didžiuosiuose Indijos šventraščiuose – Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.

    3. Suburti Bendrijos narius kartu ir arčiau Krišnos, pirminės esybės, tokiu būdu išugdyti bendrijos nariuose, ir visoje žmonijoje, mintį, kad kiekviena siela yra Dievo (Krišnos) kokybės dalelytės.

    4. Mokyti ir skatinti sankirtanos, kongregacinio šventų Dievo vardų šlovinimo, koks apreikštas Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu mokyme.

    5. Sukurti bendrijos nariams ir plačiajai visuomenei šventą transcendentinių žaidimų vietą, skirtą Krišnos asmenybei.

    6. Suburti bendrijos narius tam, kad mokytis paprastesnio, natūralesnio gyvenimo būdo.

    7. Siekant aukščiau išvardintų tikslų, leisti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitą literatūrą.

    Galbūt reiktų priminti ir LR Konstitucijos 26 straipsnį:

    26 straipsnis
    Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
    Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
    Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
    Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
    Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

    Jeigu Arūnas nori pakritikuoti kažkokias konkrečias vaišnavizmo sekėjų daromas blogybes ir klaidas, maloniai prašome. Bet kai kritika paremta visišku Gaudija vaišnavų tikėjimo ir praktikų neigimu, tada tai absurdiška.

  3. Astra parašė:

    Ačiū straipsnio autoriui už išsamų ir išmintingą atsakymą šmeižto ir įžeidinėjimų“meistrams”, iš tiesų, savęs nerandantiems pasimetusiems žmonėms, kurie nežino, ką daro…užuojauta, nes nepagarbos ir netiesos ribos peržengtos ir žala padaryta visai vaišnavų bendruomenei…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.