Hiperaktyvūs vaikai

1

Psichoterapeutams sunkiai sekasi dirbti su hiperaktyviais vaikais. Kaip šiuos vaikus integruoti į šeimą, jeigu manoma, kad jų kančios nulemtos genetiškai arba yra blogas įprotis, nuo kurio juos reikia ginti?

Ir visa tai daroma tam, kad tikrosios priežastys liktų neatskleistos. Jeigu esame pasiryžę pamatyti, kad šios emocijos kyla iš gyvenimo tikrovės, kad tai yra atsakas į nepriežiūrą, smurtą ar prasmingo bendravimo stoką, išvysime ne beprasmiškai siautėjantį vaiką, o mažą žmogų, kuris kenčia, bet negali žinoti kodėl.

Jeigu mes tai suprasime, galėsime padėti ir jam ir sau. Gal būt mes (ir jis) baiminamės ne tiek emocijų, skausmo, baimės ir įniršio, kiek kartu su emocijomis kylančio žinojimo, ką tėvai mums iš tiesų padarė.

Dauguma psichoterapeutų laikosi nuostatos jokiomis aplinkybėmis nekaltinti tėvų ir taip save verčia savanoriškai atsisakyti žinoti ligos priežastis, taigi ir nesigydyti. Smegenų tyrinėtojai jau prieš kelerius metus išsiaiškino, kad gero, tvirto ryšio su motina nebuvimas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir iki trečiųjų metų smegenyse palieka ryškias žymes ir sukelia rimtus sutrikimus.

Be abejo, psichoterapeutas nepakeis „sutrikusio“ vaiko tėvų, bet, perteikdamas reikiamas žinias, gali gerokai pataisyti jų santykius su vaiku. Pavyzdžiui, paaiškinęs prasmingo bendravimo svarbą ir padėjęs jo išmokti, padės jiems pasisemti naujos patirties.

Tėvai su vaiku tinkamai nebendrauja dažnai ne iš blogos valios, o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė tokio dėmesio ir nė nenumano, kad taip gali būti.

Hiperaktyvus arba kitaip kenčiantis vaikas, palaikomas supratingo suaugusiojo ar psichoterapeuto, gali išdrįsti pajusti savo nerimą, užuot jį išliejęs, ir parodyti tėvams jausmus, užuot jų bijojęs ir juos atskyręs.

Štai vienos motinos pavyzdys, kuri turėtų dėkoti vaikui už tai, kad ją išvadavo iš destruktyvaus ryšio su tėvais. Ji kelerius metus lankė psichoterapiją, bet nuolat stengėsi matyti tik gerąsias savo tėvų savybes, nors šie vaikystėje ją labai skriaudė. Sykiu moteris labai kentė dėl savo dukrelės, nuo gimimo prižiūrimos gydytojų dėl hiperaktyvumo ir agresijos protrūkių.

Tokia padėtis nesikeitė metų metus, motina vedžiojo vaiką pas gydytojus, girdė išrašytais vaistais, pati nuolat lankė psichoterapiją ir nesiliovė teisinusi savo tėvų. Sąmoningai ji nekentėjo nuo tėvų, tik nuo savo vaiko.

Vieną dieną jai trūko kantrybė ir, lankydamasi pas naują psichoterapeutą, ji įsileido susikaupusį įniršį ant tėvų. Įvyko stebuklas, nors vargu ar tai galima pavadinti stebuklu: po kelių dienų jos dukrai išnyko simptomai, ši ėmė normaliai žaisti, klausinėti ir gavo aiškius atsakymus.

Mama tarsi tik dabar būtų išnirusi iš tiršto rūko ir pamačiusi savo vaiką. Vaikas, nebenaudojamas jausmams perkelti, gali ramiai žaisti, jam nebereikia lakstyti kaip patrakusiam.

Parengta pagal:Alice Miller (2012). Kūno maištas. Vilnius: Vaga. 122-125 p.
Iliustracija: : Nicole De Khors / BURST

Dalintis:

1 COMMENT

  1. “Etiketė” hiperaktyvus, suteikia “nenormalaus” reikšmę. “Problematiški pedagogai”, paskačius info, internetinę, neoficialią, resistins veiklą, nevyriausybinių organizacijų Amerikoje, siunčia pas psichiatrus, tie būna pripaišo kaip pvz bipolinį sutrikimą, ir nuodija vaiko irganizmą, ir ardo psichiką, psichotropiniais vaistais jau nuo mažumės. Tokia yra Amerikos praktika, nukentėjusių užkulisiuose. kaip yra pas “mus”, geriau žino “tėveliai”, kurie gal ne visada atstovauja vaiko “teises”. tačiau radau ne kartą užuominų ir mūsų šaltiniuose, kaip nuo mažumės vaikas padaromas “Psichiniu ligoniu”, taikant senas sovietines “klišes”, esant neva “problematiškam” vaikui. Taip ginamos vaikų “teisės” ir pas mus ir ten.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here