Hipochondrinis sutrikimas0 (0)
Pagrindinis hipochondrinio sutrikimo požymis yra žmogaus baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba mintis, kad ta liga jau yra sergama. Įprasti kūno pojūčiai ar išvaizda yra traktuojami kaip nenormalūs arba kaip tam tikros ligos požymiai. Net ir gavus medikų patvirtinimą, jog asmuo yra sveikas, dažnai šią informaciją jis atmeta, nes remiamasi įsitikinimu, jog specialistai tos ligos paprasčiausiai neranda.
Dėl šios priežasties yra dažnai keičiami gydytojai. Įprastai tariama liga būna lokalizuota gyvybiškai svarbiuose organuose: galvoje, širdyje, kraujotakoje, kvėpavimo takuose. Tačiau ji gali būti įvardijama ir kitose kūno vietose, priklausomai nuo paciento turimų žinių apie nuspėjamą arba įsivaizduojamą konkrečios ligos eigą. Šį sutrikimą turinčius žmones apima depresinė būsena, dažnai lydinčios emocijos yra pyktis, susierzinimas. Ilgainiui pradeda kamuoti kiti nerimo sutrikimai, tokie kaip nemiga ar panikos atakos.
Daugumoje šaltinių teigiama, kad hipochondrinio sutrikimo etiologija nėra labai aiški. Visgi galima išskirti keletą pagrindinių priežasčių, sukeliančių šį sutrikimą.
Visų pirma, didelį vaidmenį atlieka socialinio išmokimo koncepcija, kai asmuo gyvena ligos aplinkoje arba perima panašų reagavimo būdą į jaučiamus simptomus iš artimos aplinkos (tarkim, vaikai perima tėvų reakcijas). Ne paskutinį vaidmenį taip pat atlieka ir masinės informavimo priemonės, kurios pateikia daug informacijos apie ligas, jų simptomus ir gydymą. Dėl šios priežasties asmens būsena gali pablogėti perskaičius ar išgirdus apie konkrečią ligą.
Kita priežastis, dėl ko gali išsivystyti šis sutrikimas, yra normalių kūno pojūčių sustiprėjimas, kurie yra traktuojami kaip skausmas. Su tuo susijusi ir kita teorija, kad hipochondrinio tipo asmenybės skausmo riba yra žemesnė nei įprasta, dėl to įprasti kūno pojūčiai yra traktuojami kaip skausmo apraiška. Tačiau šios teorijos patvirtinimas arba paneigimas yra gana keblus, nes iki šiol nėra objektyvaus mato, kuris galėtų išmatuoti „normalų“ ar „nenormalų“ skausmo pojūtį.
Dar vienas dažnas dėsningumas, kuris nulemia hipochondriją, kyla dėl psichologinių veiksnių, padedančių gauti daugiau dėmesio iš aplinkos. Dažniausiai tokie žmonės išgyvena nesaugumo jausmą, todėl bet kokia neaiški būsena, vykstanti jų kūne, pasėja paniką prote. Hipochondrikai, prisidengdami savo simptomais, dažniausiai nesąmoningai siekia patenkinti savo globos poreikį. Jausdami nekontroliuojamus simptomus, jie siekia atkreipti į save aplinkos dėmesį, kalbėdami apie tai, būdami susiėmę už skaudamos vietos ar nuolatos tikrindamiesi sveikatą. Visa tai reikalinga tam, kad atsirastų kontrolės jausmas, o kartu su juo ir saugumo jausmas. Gavus patvirtinimą iš aplinkos (dažniausiai tai būna autoritetinga figūra, pvz.: medikas), jog jie neserga kokia nors liga, jie trumpam nurimsta, tačiau tik trumpam – iki kito pasireiškiančio simptomo.
Hipochondriko artima aplinka pakliūva į keblią padėtį. Viena vertus, dažni „sutrikimai“ pradeda kelti nerimą dėl artimojo sveikatos, kita vertus, kaskart pasitvirtinus, jog nieko rimto su jų artimųjų sveikata nevyksta, juos aplanko pojūtis, kad „kažkas čia netvarkoje“.
Suabejojus hipochondriko įvardijamais simptomais ar pabandžius atsargiai užsiminti, kad galbūt priežastis yra ne fiziologinė, o psichosomatinė, dažniausiai susiduriama su hipochondriko pasipriešinimu. Jam atrodo, kad aplinka ne tik, kad jo nesupranta, bet dar ir teisia. Susidūrę su tokia hipochondriko reakcija, šeimos nariai jaučiasi sutrikę ir, daugeliu atveju, nežinantys kaip reaguoti. Tada hipochondrikas ieško kitos aplinkos, kur būtų išklausytas ir suprastas.
Psichoterapinis darbas
Hipochondrinis sutrikimas yra vienas sunkiausiai pasiduodančių poveikiui nerimo sutrikimų psichoterapijos darbo procese. Dažniausiai šį sutrikimą turinčių žmonių proto fiksacija į jaučiamą simptomą yra tokia didelė, kad net ir suvokdami, jog su jais viskas yra tvarkoje, jie netrukus griebiasi naujo simptomo.
Svarbu įvertinti, kad žmogus tokiu būdu siekia kūrybiškai prisitaikyti prie aplinkos, jis tai daro nesąmoningai, o realiai išgyvena kančią, nes juntami simptomai (nors ir stipriai hiperbolizuoti) yra realūs ir gąsdinantys.
Pradiniame terapijos procese svarbu įvertinti ir parodyti, kad klientas yra priimamas. Bet koks bandymas atspindėti realybę (pvz.: primenant, kad atlikti medicininiai tyrimai rimtesnės ligos nerado) gali būti atmetami ir iššaukiantys pasipriešinimą. Šioje vietoje pasireiškia perkėlimas, nes neretai hipochondrikai, dar prieš kreipdamiesi į terapiją, iš aplinkos yra girdėję panašius atsiliepimus. Tik parodydami, kad mes jį priimame su tuo, kuo jis atėjo, galime sutvirtinti pradinį kontaktą.
Atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Dažnai hipochondrikai, prisidengdami simptomais, atsisako savo įprastų pareigų darbe ir šeimoje. Bet koks aplinkos skatinimas imtis veiklos, iššaukia hipochondriko priešpriešą, nes jam atrodo, kad aplinka šitaip elgdamasi jo nesupranta ir nuvertina jo ligą. Nors jaučiami simptomai hipochondrikui sukelia kančią, tačiau tai tėra pasąmonės kūrybiškas bandymas išvengti to, kas nepriimtina. Vienas iš psichoterapijos tikslų yra žmogaus skatinimas tapti labiau atsakingu už jį supančią aplinką, parodant, kad nors simptomai ir suteikia „neliečiamybės statusą“, tačiau dėl to nukenčia santykiai, materialinė ir emocinė gerovė; jis turi suvokti, kad jo „liga“ turi savąją kainą, kurią jis pats pasirenka mokėti, visą dėmesį sutelkdamas tik į savo simptomus , vengdamas išorinio pasaulio.
Prasmės suradimas. Įprastai liguista sąmonės būsena susiformuoja sunkiais gyvenimo laikotarpiais, kuomet padidėja nerimo lygis. Jaučiami simptomai yra tarsi mūsų kūno siunčiama žinia, primenanti apie tai, kad gyvenimo gale mūsų neišvengiamai laukia mirtis. Ieškodami pasireiškiančių simptomų prasmės, mes artėjame prie tikrųjų problemos apraiškų. Atradus simptomų nešamą prasmę, simptomas yra linkęs atsitraukti. Kartais, atsekus ligos priežastis, paaiškėja, kad tokia būsena, kuomet perdėtai reaguojama į savo simptomus, yra pasąmonės diktuojamas kelias iš sunkių gyvenimo situacijų.
Atvejo analizė. Į konsultaciją kreipėsi 40 m. moteris. Dažni ją lydintys simptomai buvo pykinimas, nuolatinis galvos skausmas, padidėjęs kraujo spaudimas. Medikai, neradę ligos priežasties, patarė lankyti psichoterapiją. Klientė išgyveno dėl savo situacijos, nes pasireiškiantys simptomai neleido jai tinkamai pasirūpinti vaikais, dėl dažno nebuvimo darbe sulaukdavo priekaištų iš vadovybės, tačiau ji vis tiek laikydavosi „įsikibusi“ į savo simptomus, nes tai buvo priežastis, pateisinanti atsakomybių vengimą. Psichoterapinio darbo metu klientė atrado, kad „liga“ jai suteikia galimybę mažiau būti jos nemėgstamame darbe. Šis įsivardijimas ir pripažinimas sau, kad ji dirba nemėgstama darbą, paskatino ieškotis naujos veiklos ir po pusės metų, pakeitus darbą, psichosomatiniai simptomai ir nerimas stipriai sumažėjo.
Apibendrinimas
Dirbant su hipochondrinį sutrikimą turinčiais klientais, svarbu ieškoti kitų emocinių, egzistencinių, psichologinių faktorių, nulemiančių bendrą asmenybės psichinę sveikatą ir gebėjimą prisitaikyti jį supančioje aplinkoje. Todėl darbas su hipochondriku gali būti nukreiptas labai įvairiomis kryptimis, nes bet koks bandymas akcentuotis tik į simptomą, nukreipia mus nuo kliento psichologinės būklės pagerėjimo.
Laurynas Urbšys | www.psichoterapijoskabinetas.lt
Iliustracija: © Can Stock Photo / andrascsontos