Homoseksualumas katalikų bažnyčios požiūriu

0

Žvelgiant į šiandienos laikus, moralinis potraukio tai pačiai lyčiai vertinimas pateikiamas dviejuose Katalikų Bažnyčios dokumentuose, paskelbtuose 1975 ir 1978 metais.

1975-ųjų Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų Persona humana („Žmogaus asmuo“) kalbama, jog lytinės galios naudojimas turi gerbti jos pagrindinį tikslą pradėti kūdikį ir yra leistinas tik santuokoje, kada sutuoktiniai pilnai save vienas kitam dovanoja tikroje meilėje (plg. PH 5). Kadangi homoseksualūs santykiai neatitinka šių kriterijų, jie laikomi nuodėme, kaip, beje, ir tie patys heteroseksualūs santykiai, jei netarnauja reprodukcijai bei vyksta nesusituokus. Kita vertus, pats potraukis tai pačiai lyčiai nėra laikomas nuodėme, tokio potraukio žmogus nepasirenka jausti laisva valia.

1986 m. kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė Laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos (darbas su tikinčiais) Homosexualitatis problema (Homoseksualumo klausimas). Ten dėstoma, kad toks potraukis yra nukrypimas – objective inordinata. Taip pat dokumente teigiama, jog „Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą“ (HP 10). Kitaip tariant, laikomasi klasikinio krikščionybės principo: „Mylėk nusidėjėlį, nekęsk nuodėmės.“

Vienok, 2005 m. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija paskelbė Instrukciją dėl asmenų, turinčių homoseksualių polinkių priėmimo į seminarijas tvarkos. Joje nurodoma, kad į seminarijas negali būti priimami asmenys, kurie praktikuoja homoseksualius santykius, jei žmogaus asmenybėje homoseksualūs polinkiai yra giliai įsišakniję ir žmogus remia „gėjų kultūrą“, nes tai gali sutrukdyti kunigo veiklai.

„Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai?“ – klausiama Laiške. „Svarbiausia, jie yrapašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą“ (HP 12). Kitaip tariant, Kristus ir heteroseksualius vyrus bei moteris kvietė susilaikyti, praktikuoti celibatą ir tuoktis tik tuo atveju, jei to daryti jie nepajėgia. Kristus ypač radikalus Kalno pamoksle, kur draudžia net pasižiūrėti į pusnuoges moteris (Mt 5, 27-28).

Pagal G. Vaitoška „Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti?“ (13-17 psl.)
Iliustracija: James L.W / Unsplash

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here