Ignas Genys: kam man tos emocijos?

Halayalex / freepik.com

“Neverkšlenk!” “Nebūk boba.” “Geros mergaitės niekada nepyksta…” Kažkur girdėta? Tikrai. Daugeliui mūsų vaikystėje teko girdėti tokius “padrąsinimus”. Nė patys nesupratome, kaip tokie žodžiai mūsų pasąmonėje įleido šaknis, kaip didžiulis storas barjeras mums reikšti ar jausti konkrečius jausmus.

O kam iš vis reik tų emocijų? Kokia jų nauda? O gal jausmai skirti tik sentimentalioms senstelėjusioms moterims, kad turėtų, kuo užkamšyti neišnaudoto laiko ertmes? Patyrinėkime.

Homo Sapiens – bendruomeniška rūšis. Mūsų bendruomeniškumas, tarp kita ko, veikiausiai yra ir priežastis, kodėl iš visų Sapiens rūšių išlikome būtent mes. O tam, kad būtume tarp kitų – kad kurtume su kitais santykius – esame priversti bendrauti. Antraip, jei bandytume sukontaktuoti mintimis dar nebūdami visiškai nušvitę, ko gero mums nieko ir nesigautų. Tad esame priversti bendrauti, kurti ryšį, megzti santykius.

Emocijos – ta grandis, kuri jungia mus ir mus supančius žmones. Juk norint užmegzti gilų ryšį su mums svarbiu žmogumi neužteks perskaityti jo biografijos – norėsime pajusti, ką reiškia būti šalia to žmogaus.

Kitas dalykas yra asmeninis interesas. Gebėjimas įvardinti savo jausmus ir juos išreikšti yra psichologinės sveikatos pagrindas. Užuot nuriję ir kaupę jausmines reakcijas savo pasąmonėje, juos išreikšdami mes ne tik kuriame darnius santykius su kitais, tačiau ir su savimi – tai mūsų investicija į atsparumą psichologiniams sutrikimams.

Kai kurie žmonės gyvena tikėdami, kad dvasinis augimas yra už žemiško emocinio katilo ribų. Tuomet emocijų raiška gali pasirodyti tarsi regresas: “Kam man čia sukti galvą dėl tų žemiškų problemų. Geriau aš medituosiu ir viskas praeis.” Tačiau tame yra pavojus. Jeigu mumyse jau kilo tam tikra emocija, pavyzdžiui, pyktis, reiškia, tai yra mūsų tikrovė. Ši psichinė reakcija į išorinius impulsus (pvz. šaukiantį vadovą arba patarinėjančią mamą) yra tai, kas dabar mūsų psichikoje gyva ir aktyviai prašosi dėmesio.

Kiekviena emocija turi savo paskirtį – nėra emocijos be priežasties. Jos visos susijusios su mūsų asmeniniais poreikiais: jei poreikiai patenkinami, kyla vienokios emocijos, jeigu nepatenkinami – kitokios. Mūsų, kaip homo sapiens rūšies atstovų, viena akivaizdžių bet niekur nerašytų atsakomybių yra pasirūpinti savo pačių poreikiais. Fiziniais poreikiais daug kas, akivaizdu, pasirūpina, tačiau patekus į psichologinių poreikių sritį, pasidaro kur kas kebliau.

Vieni iš mūsų savo poreikius paslapčia sušluoja po kilimu ir didelę gyvenimo dalį tenkina kitų žmonių poreikius – visaip stengiasi įtikti, tikėdamiesi pripažinimo, priėmimo ir nė patys nebežino ko. Kiti, lyg tyčia, pasikinkę savo Ego joja per gyvenimą iki paskutinio syvo išsunkdami kiekvieną sutiktą nuolankų pilietį. Įdomu tai, kad ir vienų, ir kitų viduje slypi universalūs poreikiai, kuriais dalijamės mes visi. Tai poreikiai ryšio, artumo, supratimo, priėmimo, atjautos.

Kaip tuos poreikius pastebėti? Čia ir ateina į pagalbą jausmai. Nes kiekvienas jų nurodo į mumyse šią akimirką iškilusį poreikį ar jų grupę. Atvėrę savo sąmonę jausmams, išmokę juos pastebėti, mes galime įsivardinti, ko mums norisi. O žinodami, ko mes norime, galime tai daug lengviau pasiekti. Paradoksalu: patenkinti savo poreikius yra daug paprasčiau, negu suvokti, kokie tie poreikiai yra!

Jausmai – gamtos mums padovanota rodyklė, skirta padėti suprasti save, įsivardinti ir patenkinti savo psichologinius poreikius. Jausmai taip pat yra natūralūs klijai, kurie santykiuose kuria gilų tarpusavio supratimą ir ilgalaikį pasitenkinimą. Pažinti ir atliepti į savo emocinius impulsus yra mūsų dvasinė atsakomybė ir svarbus evoliucijos etapas.

Jei neturėtume jausmų, būtų kita kalba. Kad juos jau turime ir jie reiškiasi kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, jauskime juos! Taip mes išmoksime save apdovanoti. Taip nustosim save vėl ir vėl apvogti nuo vienos svarbiausių dalių, iš kurių susideda mūsų tikrovė, patiriama kiekvieną gyvenimo akimirką.

Kaip žymus istorikas Yuval Noah Harari yra pasakęs: kas bus 2050-aisiais ir kaip dirbtinis intelektas pakeis mūsų gyvenimus mes tikrai nežinome. Tačiau žinome, kad pokyčiai bus dramatiški ir kad jau turime pradėti jiems ruoštis. Kaip pasiruošti artėjantiems pokyčiams? Užsidirbti daug pinigų neužteks. Mums reikia lavinti savo emocinį intelektą, nes tik giliai save pažinę nepasimesim, kai pokyčiai taps tokie koncentruoti ir spartūs, jog atrodys, nebėra į ką atsiremti.

Emocijų pažinimas – svarbi evoliucijos pakopa. Neturėtume bandyti jos peršokti, jeigu norime gebėti pasitikti technologijų ir mūsų pačių protų sukurtus egzistencinius pokyčius, kurie prasideda jau šiandien.

Ignas Genys | TIKRAS: perpatirti.lt/tikras
Vyrų saviugdos erdvės įkūrėjas

Share Button

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.