Iliuzija apie kontrolę

0
Iliustracija: Rohan Makhecha / Unsplash

Mes taip mėgstame kontroliuoti viską aplinkui. Kaip atrodysime, kaip kalbėsime, ką valgysime, kur gyvensime ir su kuo gyvensime. Negana to, dar norime sukontroliuoti ir kitų gyvenimus. Kaip apsirengs vaikai eidami į mokyklą, kur jie mokysis, su kokiais draugais jie bus, gal net sprendžiame, į kokį universitetą stos. Ir to dar negana. Mes norime kontroliuoti, kaip ilgai gyvensime, kaip sveikai gyvensime, kaip kiti gyvens. Norime to ir negalime atsisakyti.

Kontrolė suteikia saugumą ir iliuzinę idėją, jog mes esame visagaliai. Bet užtenka, kad įvyktų kažkas netikėto -nelaimė, trauma, nesėkmė ar kito žmogaus mirtis –  ir mes iškarto puolame kontroliuoti (bandyti rasti viso to priežastį). Tačiau dabar tas kontrolės jausmas nepadeda (nesakau, kad anksčiau padėjo), jis mus kankina. Norisi kažką apkaltinti dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl ligos ar nelaimės. Jei nerandame aplinkinių, tai bandome apkaltinti save. Taip, kaltinam save: galėjau greičiau eiti (nebūčiau pakliuvęs po ratais), galėjau nereikšti savo nuomonės (gavus kažkokią kritiką apie ją), galėjau būti geresnis ir pan.

Visas tas kaltinimas dažniausiai yra slėpimasis po pykčiu, kad negalėjau sukontroliuoti situacijos. Tad dabar man taip stipriai reikia rasti priežastį, kad galėčiau sau paaiškinti ir kažką nubausti. Kai tik iliuzinė kontrolė baigiasi, žmogus pasijunta bejėgiu. Jis nebegali kontroliuoti, vadinasi nevaldo savo (ir kitų) gyvenimo, o tai reiškia, jog jis yra silpnas. Juk jei nekontroliuoji savo gyvenimo, esi silpnas. Bent jau taip dažnai teigia sėkmės mokytojai. Žmonės tikriausiai iš prigimties ieško kaip savo gyvenimą kontroliuoti ir net pamiršta, kad jame už kiekvieno kampo tūno visiškai nekontroliuojami dalykai.

Mes negalime kontroliuoti oro, mes net negalime kontroliuoti šviesoforo. Negalime kontroliuoti kitų žmonių (o jau kaip norime!), mes dažnai negalime kontroliuoti net savo jausmų (kas tikrai nedžiugina daugelio). Ir tas didelis noras viską kontroliuoti dažnai atneša tik kentėjimą – nerimo ar panikos atakų pavidalu.

Vietoje kontrolės siūlau mokytis planuoti, tačiau neprisirišti prie rezultato, t.y. nekelti sau per didelių lūkesčių. Bei pasiteisinant aš negaliu kontroliuoti nepulti į kraštutinumą ir nieko nedaryti visai. Neieškoti kaltų situacijose, kuriose dėl to niekas nepasikeis – priimti tai. Paradoksas tame, kad kai žmonės pradeda suprasti, jog negali visko kontroliuoti, jiems pasidaro lengviau gyventi su savimi ir kitais. Priešingai nei jiems atrodė anksčiau.

Paleiskite tą begalinę kontrolę (tik atskirkite kur yra ribos, bet apie tai kitą kartą).

Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis | pauze.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here