Haris-Stekas-SalivanasHaris Stekas Salivanas (Harry Stack Sullivan, 1892–1949) gimęs airių emigrantų šeimoje amerikietis, psichiatras, psichoanalitikas, neofroidistas, interpersonalinės psichoanalitinės teorijos pradininkas.

Interpersonalinė teorija

Žmogaus vystymasis vyksta visuomenėje, be kitų žmonių mes neturėtume asmenybės, tad asmenybę galima suprasti tik tyrinėjant tarpasmeninius santykius.

Asmenybės apibrėžimas

Asmenybė – tai periodiškai pasikartojančių tarpasmeninių situacijų paternas (schema, šablonas). Asmenybės vystymuisi labiau svarbesni socialiniai faktoriai, o ne biologiniai.

Asmenybė yra kognityvinė sistema, kurioje energija gali egzistuoti kaip įtampa arba kaip veiksmas. Įtampa, tai potenciali veiksmo galimybė. Veiksmas, tai energijos transformacija.

Įtampa. Įtampa organizme gali kisti svyruoti, nuo ramybės iki visiško siaubo. Du įtampos šaltiniai:

1. Įtampa atsirandanti dėl nepatenkintų poreikių. Poreikį patenkinus, atsiranda pasitenkinimo jausmas, įtampa atslūgsta. Poreikiai turi savo hierarchiją: pirma patenkinami žemesnieji, po to aukštesnieji. Iš tarpasmeninių poreikių svarbiausias yra švelnumo.

2. Įtampa kaip nerimo pasekmė. Ji atsiranda dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Nerimas trukdo patenkinti poreikius. Aukštas nerimo lygis mažina žmogus efektyvumą, kenkia bendravimui, mąstymui. Įtampa atsiradusi dėl nerimo paprastai yra beprasmė ir neproduktyvi.

Veiksmas. Tai energijos transformacija. Veiksmų tikslas, patenkinti poreikį ir sumažinti iškilusią įtampą. Energijos transformacija gali būti atlikta ne tik matomais veiksmais, bet ir mintyse, emocijose.

Kiekvienas žmogus energiją transformuoja savitais elgesio būdais. Šiuos energijos transformavino paternus (įprastas schemas) Salivanas vadino dinamizmais.

Būdai, kuriais transformuojama energija, priklauso nuo visuomenės, t.y. nuo to, kokių būdų žmogus buvo išmokytas.

Dinamizmai. Tai smulkiausias vienetas sudarantis asmenybės struktūrą. Baziniai dinamizmai yra visiems vienodi, bet pasireikšti gali skirtingai, priklausomai nuo situacijos ir žmogaus patirties. Didžioji dinamizmų dalis yra skirta bazinių poreikių patenkinimui, tačiau yra dinamizmas, kuris atsiranda dėl nerimo.

Dinamizmas, tai gana stabilus, laikas nuo laiko pasikartojantis elgesio būdas, energijos transformavimo paternas, tai bet kokia pasikartojanti panašioje situacijoje reakcija.

Jie skirstomi į dvi pagrindines klases. Pirmoji klasė susijusi su specifinėmis kūno zonomis: burna, lytiniai organai, anusas. Antroji dinamizmų klasė susijusi su įtampomis ir susideda iš trijų kategorijų:

Disjunkciniai. Jie yra naikinantys ryšius.

  • Piktavališkumas.

Izoliuojantys. Tai nesusiję su tarpasmeninias ryšiais dinamizmai.

  • Seksualinė trauka.

Konjunkciniai. Naudingi tarpusavio santykiams. Pvz.:

  • Švelnumo poreikis.
  • Aš sistema.

Aš sistema laikoma centriniu dinamizmu, laiduojančiu normalų žmogaus funkcionavimą. Jis atsiranda iš tarpasmeninių santykių ir suteikia asmenybei saugumą, apgindamas nuo nerimo.

Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Būdamas 12-18 mėnesių vaikas jau pradeda suprasti kokie pagrindiniai jo poelgiai mažina jo nerimą, o kokie didina. „Aš sistema“ sudaroma iš dviejų dalių. Būdamas   paklusnus vaikas išvengia bausmių, o sykiu ir nerimo, taip formuojasi „Aš geras“, tai ką tėvai skatina ir „Aš blogas“ – tai ko neskatina ar draudžia suaugę.

Bet kokia žmonių tarpasmeninė patirtis suvokiama kaip nesiderinanti su Aš vaizdu traktuojama kaip pavojinga ir kelia nerimą. Stengiamasi neigti ar iškraipyti tą tarpasmeninę patirtį, kuri konfliktuoa su žmogaus saviverte., taip Aš sistema gina asmenį nuo nerimo. „Aš sistemos“ funkcija yra neleisti, kad informacija neatitinkanti asmenybės pasiektų asmenybę.

Ilgainiui iškyla grėsmė, kad žmogui gali tapti sunku objektyviai įvertinti savo elgesį ir suprasti tikrąją dalykų padėtį.

Kai iškyla grėsmė savivertei (Aš sistemai) paprastai taikomos dvi strategijos: Selektyvus ignoravimas ir disocijacija.

Selektyvus ignoravimas (selectiveinattention) pasireiškia kaip vengimas atsiminti faktų kurie yra nepriimtini, nemalonūs, pvz.: žmogus save laiko pavyzdingu vairuotoju, mano, kad visada laikosi eismo taisyklių ir visai neprisimena daugybės atvejų kai jis tas taisykles išties pažeidė.

Disocijuacija (dissociation), tai išstumti išgyvenimai į žmogaus pasąmonę nes jie niekaip nedera su „Aš sistema“ ir pasireiškia paprastai tik per sapnus, svajones ar kitus nesąmoningus veiksmus, tarkim atliekamus meno terapijoje.

Personifikacijos

Tai vidinis savęs ar kito vaizdas, jausmų vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis tenkinanti poreikius, bendraujant. Šie mumyse esantys vaizdiniai retai atspindi tiksliai tuos žmones, kuriuos vaizduoja. Personifikacijos gali būti adekvačios, bet gali būti ir iškraipytos poreikių ir nerimo. Ilgainiui personifikacijos tampa stereotipiškos ir gali turėti įtakos musų santykiams su kitais, iškraipyti tų žmonių realų vaizdą. Pvz., žmogus personifikavęs griežtą tėvą, gali tai projektuoti į kitus vyresnius žmones (mokytojus, viršininkus) ir dėl to santykiai su šiais žmonėmis panašės į santykius su tėvu.

Pirmoji žmogaus personifikacija susikuriama „blogos motinos“, ji atsiranda kūdikiui susidūrus su „bloga krūtimi“, krūtimi kuri neduoda pieno.

Kiek vėliau ima formuotis „Geros motinos“ personifikacija pagrįsta švelnumu ir supratimu apie „gerą krūtį“.

Šios dvi personifikacijos susilieja į kompleksinę personifikaciją, susidedančią iš prieštaringų savybių ir projektuojamą į vieną žmogų.

Aš personifikacija formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose. Kūdikystėje vaikas įgyja trijų rūšių personifikacijas: Aš geras, Aš blogas, ne Aš.

Personifikacija „Aš blogas“ yra bausmių pasekmė, „Aš geras“ pagyrimų ir paskatinimų rezultatas. „Ne Aš“ personifikaciją formuoja stiprus nerimas, toks stiprus, kad tam tikrų išgyvenimų vaikas nepriima, neigia juos. Čia suveikia jau minėti selektyvaus ignoravimo ir disocijacijos mechanizmai.

Suaugusiame amžiuje „Ne Aš“ išgyvenimas patiriamas sapne ar sergant šizofrenija. Pvz. nepatenkinus bendravimo poreikio gali atsirasti įsivaizduojamas draugas, kuris žmogui atrodo realus ir su kuriuo pradedama bendrauti.

Kognityviniai procesai

Salivanas išskyrė 3 tipų asmenybės formavimui reikšmingus išgyvenimus:

Protaksiniai. Tai pojūčių, vaizdinių, jausmų srautas. Tarp jų nėra ryšio ir jie neturi reikšmės subjektyviai patirčiai. Tai kažkokie nereikšmingi vaizdiniai miegant ar būdraujant.

Parataksiniai. Tai mąstymo būdas, kurio metu įžvelgiami priežastiniai ryšiai tarp vienu metu vykstančių, bet logiškai nesusietų reiškinių. Pvz. žmogus atsisėda ant suoliuko ir tada pradeda lyti. Taip gimsta prietarai

Sintaksiniai. Tai visuotinai pripažinti išgyvenimai, kurie gali būti perduodami simboliais.

Suaugusio žmogaus išgyvenimai vyksta visuose trijuose lygmenyse.

Asmenybės vystymasis

Salivanas manė, kad žmogaus vystymuisi socialiniai faktoriai daug svarbesni nei biologiniai. Vystymuisi lemiamą reikšmę turi žmogaus santykiai su kitais. Išskiriamos 6 raidos stadijos brandai pasiekti.


Periodas

Amžius

Svarbūs žmonės

Tarpasmeninis procesas

Svarbūs įgudžiai

Kūdikystė  (infancy)
0 — 2

Mama

Švelnumas

Gera mama / Bloga mamaAš geras / Aš blogas

Vaikystė (childhood)

2 — 6

Tėvai

Saugumo užtikrinimas įsivaizduojamų draugų dėka

Įvaldoma kalba. Nuo protaksinio ir parataksinio pereinama į sintaksinį mąstymą.

Juvenalinė stadija (juvenile era)

6 — 8,5

Draugai, to paties statuso

Orientacija į gyvenimą tarp panašių į save

Konkuravimas, kompromisas, bendradarbiavimas

Prieš jaunystė (preadolescenсе)

8,5 — 13

Vienas draugas

Artumas

Gerbti sau lygius ir prisirišimas prie jų

Ankstyvoji jaunystė (early adolescence)

13 — 15

Keli draugai

Artumas, seksualinė trauka nukreipta į įvairius žmones

Erotinios traukos ir artumo poreikio atskyrimas, balansas.

Vėlyvoji jaunystė  (late adolescence)

15 ir daugiau

Mylimasis (-oji)

Erotinio potraukio ir artumo poreikio sujungimas viename

Savęs ir „realaus“ pasaulio atradimas 

Patologija

Visų sutrikimų priežastys yra tarpasmeninės ir todėl jios suprasti galima tik socialiniame kontekste.

Salivanas išskiria dvi šizofrenijos formas pagal jų priežastis: pirmoji forma siejama su organika, antroji forma siejama su situaciniai veiksniai todėl ją galima gydyti psichoterapija.

Dažnai prieš susergant antra forma pasireiškia disocijuotos reakcijos, kurios apibūdinamos kaip vienišumo jausmas, paniška baimė, žema savivertė, blogi tarpasmeniniai santykiai, augantis nerimas. Kaip jau buvo minėta,  dėl stipraus nerimo, tam tikri išgyvenimai nepriimami, neigiami, įsijungia ignoravimo ir disocijacijos mechanizmai.  Gindami savo silpną savivertę žmonės atskiria nuo savęs nemalonius, nepriimtinus išgyvenimus ir jei ši strategija tampa pastovi, žmogus vis labiau grimzta į savo vidinį pasaulį, silpsta kontaktas su realybe, daugėja parataksinių iškraipymų, mažėja visuotinai priimtinų išgyvenimų.

Psichoterapija

Dirbdamas su šizofrenija sergančiais žmonėmis, Salivanas naudojo laisvųjų asociacijų metodą ir pastebėjo, kad neretai tai padidina pacientų nerimą, tad sukūrė savo originalią psichoterapinio interviu metodą.  Metodo pagrindas rūpestingas terapeuto ir paciento nerimą mažinantis santykis.

Šaltiniai:
1. A. Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė (2004) „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“. 51-56 p.
2. Роберт Фрейджер, Джеймс Фэйдимен. Теории личности и личностный рост.

loading...