Interviu su Harvardo universiteto profesoriumi Robert M. DuWors0 (0)
Iliustracija: Austin Ban / Unsplash
Interviu apie dėmesingą įsisąmoninimą su Harvardo universiteto Medicinos mokyklos profesoriumi, klinikiniu psichologu Robert M. DuWors.
Kaip pradėjote domėtis mindfulness?
Man buvo smalsu sužinoti apie tai, kaip žmonės keičia savo elgesį. Rašiau disertaciją apie impulsyvų agresyvų elgesį. Dirbau kartu su daktaru Peter Hoffman, kuris mane supažindino su mindfulness programa ir padėjo daugiau sužinoti apie būdus, kurie žmogui gali padėti įsisąmoninti savo elgesį.
Darbas kartu padėjo suprasti, kad mindfulness ne tik gali padėti sumažinti agresyvų ir impulsyvų elgesį, tačiau ir ženkliai padėti žmonėms sumažinti piktnaudžiavimą žalingomis medžiagomis. Vietoje dažnai pirmiausia gaunamo medikamentinio gydymo mindfulness programa tapo viena iš pagrindinių gydymo alternatyvų.
Mindfulness mokėtės pas Jon Kabat-Zinn Masačiusetso universitete?
Taip, jis yra mindfulness pradininkas, įkūręs savo mokyklą Masačiusetso universitete.
Kaip Jums patiko pati programa?
Man labai patiko. Tai programa, padėjusi reflektuoti mano paties asmeninius pasirinkimus, ir leisti sau išdrįsti juos pasirinkti. Mindfulness praktika taip pat įgalina tave paskirti laiką ir vietą asmeniniam dėmesingumui, kurio mums taip trūksta nuolat skubančioje visuomenėje. Kai reflektuoji ir būni vienyje su savimi, gali gauti daug atsakymų, kur gyvenimo kelyje eiti toliau. Mindfulness padėjo man susidėlioti savo darbus prioritetų tvarka ir maksimaliai išnaudoti asmeninį potencialą siekiant užsibrėžtų tikslų.
Mindfulness taip pat buvo labai vertinga daugybei mano pacientų, kurie susidūrė su agresyvaus elgesio, piktnaudžiavimo žalingomis medžiagomis ir potrauminio streso sutrikimo problemomis. Pacientams labiausiai padėjo savistabos ir savikontrolės praktikavimas. Tai buvo tarsi langas, išlaisvinantis juos iš savo senų įpročių kalėjimo.
Kenčiantys kūno skausmus galėjo išmokti ne stengtis pabėgti nuo fiziškai neišvengiamo skausmo, bet pažiūrėti į skausmą tarsi iš šalies, atsitraukus. Neįsitraukti į kentėjimą dėl patiriamos fizinės negalios. Iš pažiūros tai gali atrodyti neįprasta, tačiau tai tikrai duoda didžiulį palengvėjimą praktikuojantiems. Taip padidėja žmonių atsparumas įveikti didesnio masto gyvenimiškas problemas.
Kaip Jūs manote, kokia yra mindfulness ateitis?
Sąmoningumo siekimas budistinėje tradicijoje praeina tam tikras stadijas – nuo dėmesingo šio momento įsisąmoninimo iki sudėtingų ir ilgų visa apimančio dėmesingumo praktikų. Pati mindfulness programa, galima sakyti, padeda suformuoti bendruosius sąmoningumo įgūdžius, tačiau gilesnės ir sudėtingesnės budistinės meditacijos neabejotinai praturtintų šią programą. Jas rekomenduojame žmonėms, pabaigusiems 8 savaičių mokymus.
Manau, kad sparčiai besivystanti nauja neuroterapijos sritis galės daug pasiūlyti atliekantiems meditacines praktikas. Kaip žinome iš mokslinių tyrimų, keičiasi žmonių, praktikuojančių mindfulness ar kitos formos meditacines praktikas, smegenų funkcinių sričių aktyvumas. Tą galima pamatyti atliekant neurovizualinius tyrimus. Šiuo metu kuriami prietaisai, kuriais galima specifiškai stimuliuoti tas smegenų sritis atliekant meditacinę praktiką ir taip dar labiau sustiprinti jos poveikį.
Ar nemanote, kad šie prietaisai savotiškai gali pakeisti pačią meditacinę praktiką?
Manau, kad gali. Ypač tiems žmonėms, kurie turi labai stipriai išreikštus impulsyvumo ar negebėjimo kontroliuoti emocijų bruožus. Žinoma, geriausia kai technologijos tik papildo tai, ką žmogus pamažu gali išmokti daryti pats. Kita vertus, tikrai yra žmonių, kurie turi tokių didelių sunkumų, kad vien psichologinio atsparumo ugdymo nepakanka.
Dėstote Harvardo studentams, ką pasakojate jiems apie mindfulness?
Aš pradedu nuo trumpos istorijos, kuri puikiai atspindi, su kuo žmonės susiduria kasdienybėje ir kartu praktikuodami mindfulness. Buvome tarptautinėje konferencijoje kartu su Dalai Lama. Bandydami užduoti klausimą Dalai Lamai vertėjai suko galvas, kaip tibetiečių kalba apibūdinti savikritiką, neigiamą galvojimą apie save.
Vertėjai pradėjo garsiai diskutuoti tarpusavyje, koks būtų tiksliausias tibetietiškas žodžių atitikmuo. Dalai Lama, pats puikiai suprasdamas angliškai, po gero pusvalandžio nutraukė jų ginčus, pasakydamas iš pažiūros labai nekaltą ir vaikišką, tačiau kartu ir puikiai tibetietišką gyvenimo būdą apibūdinančią frazę. Jis pasakė: kam gi mums reikia negatyvaus kalbėjimosi su savimi? Mes norime būti laimingi. Mums reikia kalbėti su savimi teigiamai. Padrąsinti ir pastiprinti save, būti sau gailestingais.
Skirtingos kultūros, bendruomenės ar žmonės kartais įkalina save negatyvioje savikritikoje, užuot padrąsinusios save ieškoti kitų sprendimo variantų, atleisti sau ir žengti pirmyn. Kartais savikritika užsiima ir praktikuojantys mindfulness. Man per sunku, aš nesugebu, nėra efekto, geriau ką kitą daryčiau. Visos šios negatyvios mintys neleidžia žmogui atrasti to, kas gali būti labai pozityvu – priimu savo skausmą, savo negatyvumą, dėkoju savo kūnui, sielos namams, kuriuos visada turiu su savimi, jaučiu savo kvėpavimą, kuris suteikia man gyvybę, tiesiog būnu čia ir dabar tam, kad įsisąmoninęs, ką turiu, galėčiau eiti pirmyn.
Ačiū už pokalbį.
Julius Burkauskas | pauze.lt