Face Cast by Shadow of Building Blocks --- Image by © Daniel Smith/Corbis
© Daniel Smith/Corbis

Kaip mes juos pasirenkame? Daugelis galime nustatyti šaltinį – pagal balso toną, skambantį viduje. Kartais mes girdime tėvus, kartais kitus šeimos narius, kartais mokyklos mokytojus, o kitąkart gydytojus ar sporto trenerius. Kartais pasitariame su istorine figūra ar pasiginčijame su literatūros herojumi. Vaikai dažniausiai renkasi „pokalbininką“ iš mėgstamo filmuko, knygutės arba iš savo vaizduotės.

Prancūzų rašytojo Romeno Gari (Romain Gary) knygoje „Gyvenimas dar prieš akis“ yra jaudinantis epizodas, kuriame našlaitis berniukas Momo, prislėgtas nepakeliamų gyvenimo negandų, kviečiasi savo vidinį mokytoją ir globėją policininką:

„Nudūmiau gerą galą ir, kai palengvėjo, atsisėdau tarpuvartėj už šiukšlių krūvos, kuri laukė savo eilės. Nepuoliau bliauti, nes kas iš to. Tik užsimerkiau, įsikniaubiau veidu į kelius – taip man buvo gėda, truputį palaukiau ir išsikviečiau farą. Tai buvo pats stipriausias faras, kokį tik galit įsivaizduoti. Jis buvo milijonus kartų stipresnis už kitus, bet dar daugiau turėjo ginkluotųjų pajėgų, kad užtikrintų teisingumą. Netgi tankai buvo jo dispozicijoje, ir su juo man nebebuvo ko bijoti, savigyna buvo garantuota. Jaučiau, kad galiu būti ramus, nes jis prisiima atsakomybę. Jis tėviškai apkabino mane per pečius savo visagale ranka ir paklausė, ar neliko žaizdų nuo smūgių, kuriuos gavau. Atsakiau, kad liko, bet į ligoninę važiuoti neverta. Jis laikė mane apkabinęs, ir jaučiau, kad viskuo pasirūpins ir bus man kaip tėvas. Pasidarė lengviau ant širdies ir ėmiau suprasti, kad geriausia man būtų leistis gyventi ten, kur viskas netikra.“

Vidinis globėjas ir mokytojas paprastai atsiranda ankstyvojoje vaikystėje. „Deja, šis periodas kai kuriems žmonėms yra toks skausmingas, kad jiems žūtbūt reikia vedlio, ir jeigu toks neatsiranda išoriniame pasaulyje, jie susikuria jį vidiniame“, – rašo Rajanas Makmalinas (Rian E. McMullin) knygoje „Kognityvinės terapijos metodai“ („The New Handbook of Cognitive Therapy Techniques“).

R. Makmalinas yra klinikinės psichologijos mokslų daktaras, dirbantis Havajų valstijos ligoninėje, dėstantis Havajų universitete (JAV), parašęs aštuonias knygas apie kognityvinę terapiją. Toliau perteikiamos šio autoriaus mintys.

Padeda, kol gali

Berniukas, kuris jaučiasi silpnas, susigalvoja sau draugą superherojų, kuris padės jam ištverti ir padarys jį stiprų. Berniukas, norintis įtikti tėvui, bet jaučiantis, kad jam nesiseka, gali „įsidėti“ jį į galvą tam, kad šis nuolat praneštų slaptas instrukcijas. Paauglė mergaitė, kuri jaučiasi vieniša, gali susikurti gerąją močiutę, kuri ją maitins emociniu sultiniu.

Nėra nieko keisto nei juo labiau blogo, kad vaikystėje ar paauglystėje susikuriame vidinius globėjus ir mokytojus, kurie mums padeda ir besąlygiškai palaiko. Jie ypač reikalingi, kai kenčiame, nes tuomet jaučiame, jog kažkas mumis visada rūpinasi.““Aš žinau, tau sunku, bet laikykis.“ „Dirbk toliau, ir viską padarysi.“ „Šįkart nepavyko, bet nenusimink, vis tiek gerai, kad pabandei.“ Tai balsas To, kuris mus supranta ir padeda ištverti. Svarbiausia – šis balsas skatina eiti toliau.

Problemos prasideda tada, kai žmogus nesupranta, kad metas seną mokytoją atleisti iš pareigų ir priimti naują. Juk iš tiesų nėra jokio vidinio mokytojo; balsas, kurį mes girdime viduje, yra mūsų pačių.

Pavyzdžiui, žmogui, užaugusiam girtaujančioje, smurtaujančioje šeimoje, kol jis buvo vaikas, švelnus vidinis globėjas (tarkime, močiutės vaizdinys) padėjo išgyventi žiauriame, jo nemylinčiame pasaulyje. Vaikui, reikalingam švelnumo ir rūpesčio, jos palaikantis balsas buvo naudingas. Tačiau paaugliui ar jaunuoliui, pradedančiam įnikti į alkoholizmą ar narkomaniją, jau reikia kito vidinio balso – griežtesnio, reiklesnio, kurio padedamas jis galėtų grumtis su savo priklausomybe. Geroji močiutė negalės to padaryti, ir kol žmogus jos nepaleis, pakeisdamas kitu mokytoju, ji liks kur buvusi ir neleis iš savęs pareikalauti daugiau.

Tarp emocijos ir veiksmo

Žmogaus sąmonė – painus, sudėtingas dalykas, ją kuria įvairūs procesai, kuriuose dalyvauja ir atmintis, ir patirtis, ir pojūčiai, kur randasi pasaulio sandaros supratimas, gyvenimo orientyrai, minčių asociacijos, reikalavimai sau, „Aš“ koncepcija, prietarai ir vertinimai, personifikuoti mitai, paradigmos ir daugelis kitų dalykų, kuriuos mes girdime kaip vidinį balsą. Psichologai tai vadina „kognicija“. Paprastai tariant, tai slaptas mokytojas, „žinojimas“, kuriuo nedrįstame abejoti.

Daugelis žmonių, priklausomų nuo narkotikų, alkoholio ar raminamųjų, tiki, kad vartoti viena ar kita juos verčia nemalonios emocijos. Jie sako: „Buvau toks prislėgtas (įniršęs / išsigandęs), kad tiesiog privalėjau išgerti, kad pasijusčiau geriau.“ Dėl svaigalų ar psichotropinių vaistų vartojimo jie kaltina emocijas.
Tikėjimas, jog prie piktnaudžiavimo priveda emocijos, yra klaidingas. Emocijos, kad ir kokios jos būtų intensyvios, nieko niekur nepriveda, ypač prie svaigalų vartojimo. Emocijos nežino, kaip nuvesti, jos tiesiog tūno mumyse arba kunkuliuoja.

Kas gi mus veda nuo emocijos (impulso, troškimo) prie veiksmo?
Pasitelkime paprasčiausią formulę ABC, kuri padės pamatyti esmę.
A – emocijos, B – kognicija (paslėptas žinojimas), C – elgesys.

Priklausomi žmonės turi „paslėptą žinojimą“, kuris pasireiškia tarp emocijos ir veiksmo – tarp troškimo pasiduoti pagundai ir jo įgyvendinimo. Kitaip tariant, „žinojimas“ troškimą paverčia veiksmu.
Tai reiškia, kad jei „paslėptą žinojimą“ pakeistume, jokio veiksmo nebūtų. Ir nereikėtų atsakomybės užkrauti emocijoms.

Sveikstantis alkoholikas, kuris sako „ne“ savo pagundai, negers. Savimi pasitikintis vyras, kuris sako sau: „Ne, aš prieš moterį rankos nekelsiu“, nesuduos savo žmonai, kad ir koks įniršęs būtų.

Klaidingas įtikėjimas

Jausmai gali būti automatinis arba sąlyginis refleksas, bet veiksmai tokie nėra ir veikiau priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir turimos patirties. Žmonės gali būti neatsakingi už savo emocijas, bet už veiksmus jie atsako.
Smurtautojai dažniausiai apeliuoja į emocijų protrūkį. „Mane išvedė iš kantrybės – nesusivaldžiau“. Kitaip tariant, žmogus tvirtina, kad pyktis jį privertė smurtauti. Kad jis neturėjo kito pasirinkimo. Kad tai nutiko prieš jo valią. Arba kad laikinai neteko proto, arba velnias pakišo koją.

Emocijos neverčia žmonių elgtis vienaip ar kitaip. Jos gali skatinti, motyvuoti taip elgtis, tačiau tarp emocijos ir veiksmo žmogus kažką sau sako, kažką tvirtina. Šis tvirtinimas gali būti žaibiškas. Greičiausiai tai neįsisąmoninama, tačiau, šiaip ar taip, jis yra. Vyras, mušantis žmoną (ar atvirkščiai), tėvai, mušantys vaiką, gali sau tvirtinti: „Taip, aš galiu tai daryti.“ Arba: „Jis to nusipelnė.“ Kad ir koks tai būtų tvirtinimas, po to, kai žmogus pajuto pyktį, ir prieš suduodamas kitam, jis suteikia sau savotišką leidimą tai padaryti. Todėl būtina identifikuoti šį klaidingą įsitikinimą – „žinojimą“, vidinį slaptą mokytoją, kuris stovi tarp emocijos ir veiksmo.
Tas pats žmogus gali elgtis skirtingai apimtas tos pačios emocijos – pykčio. Vyras, tvirtinantis, kad pyktis privertė jį suduoti žmonai, neužsimos prieš kaimynų iškviestą ginkluotą policininką. Kodėl?

Atsakymas – todėl, kad šiose dviejose situacijose veikia skirtingas „žinojimas“. Žmona jam nieko nepadarys, o policininkas gali panaudoti ginklą. Jis suvaldys emocijas, žinodamas, kad gali būti nubaustas.

Gali pasirodyti, jog tema apie emocijų sukeltą elgesį yra ontologinė ir turi būti svarstoma filosofų, diskutuojančių apie determinizmą bei laisvą valią, arba juristų, įrodinėjančių žmogaus pakaltinamumą teismo salėje. Tačiau psichoterapeutams tenka susidurti su klientais, kurie stengiasi išsilaisvinti iš destruktyvaus elgesio, griaunančio jų laimę. Mums nereikia atsakinėti į filosofinius ir teisinius klausimus, mes turime padėti žmonėms sustabdyti savižudišką elgesį. Tam reikia kruopščiai ištirti žmogaus kognicijas – lemtingą tikėjimą klaidingomis „tiesomis“.

Instruktorius

Mūsų vidinis balsas mus gina, globoja, veda, pataria. Žmonės dažniausiai jį ir apibūdina kaip galvoje sėdintį patarėją, nuolat dalijantį instrukcijas. Vidinis balsas gali būti isteriškas arba tylus, įkyrus arba foninis, bet kai žmogus sutelkia į jį dėmesį, jis tampa vedliu.

Vedlys pataria, ką žmogus turi daryti, kai jaučiasi supykęs, išsigandęs arba prislėgtas. Dialogas sąmonės sraute vyksta nuolat. Tai ne priežastis nerimauti. Visi turime vidinį mokytoją, kuris vertina senas ir siūlo naujas strategijas, kai reikia – kritikuoja, kai reikia – giria. Kartais jaučiame, kad jis neteisus, kartais su juo pasiginčijame, kartais net susipykstame, tačiau galiausiai jis vis tiek mūsų pusėje – tam, kad mus augintų ir mokytų.

Jeigu jaučiate, kad jūsų vidinis „patarėjas“ trukdo, vargina, gąsdina ir terorizuoja (viena klientė pavadino jį „fašistu mano galvoje“), atleiskite jį ir priimkite kitą. Juk, šiaip ar taip, tas balsas – jūsų.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ | ve.lt

loading...